J. Jasaitis. Apie ąžuolus, plaukiojančias salas ir išsigandusius žmones

Šis straipsnis nebūtų atsiradęs, jei ne per LTV rodyta laida, kurioje didžiai mokyti rinkimų technologijų žinovai nebūtų taip atvirai išdėstę, kas mūsų laukia, kai po metų įvyks Seimo rinkimai. Jie „tiesiai-šviesiai“ išrėžė, kad visuomenės pastangos atkurti teisingumą ir valdžios institucijų atsakomybę tautai yra bevaisės. Ekspertai be užuolankų rėžė, kad mes nieko nesitikėtume, nes valdys tie patys, tik gal šiek tiek persistumdę kėdes. Valdys trijų klanų atstovai: 1) „teisti už gerus darbus“ (prieš kelias dienas įkūrę dar vieną rinkiminio pokerio „partiją“ ir tvirtai pareiškę, kad taps nugalėtojais;

2) dvigubų buhalterijų ir vokelių „asai“, prašinėję politinio prieglobsčio kitose valstybėse, o dabar po savo skvernais pasikišę kažkada daug žadėjusią „naująją sąjungą“;

3) labiausiai patyrę pavadinimų kaitaliojimo ir kailio vertimo specialistai (TSKP-LKP-LDDP ir t.t.), kurių praktinėje elgsenoje nėra jokių socialdemokratinės minties užuomazgų.

Laidos vedėjas net susijaudino, prašydamas jokiu būdu nekalbėti apie ideologijas, kai vienas iš jos dalyvių apie tai neapdairiai prasitarė. Esą reikia kalbėti tik apie pinigus ir reklamą, tarsi siūlant „greitą maistą“ ir brangius vaistus. Žodžiu, viskas bus tik taip, kaip „Akropolio“ akcijoje „Jamam!” Neseniai didžiausios „opozicinės“ interesų grupuotės atstovas kitoje televizijos laidoje atvirai apmaudavo, kad per praeitus rinkimus ši grupuotė išleido net 5 milijonus litų, tačiau rinkėjų kažkodėl neįtikino. Gal buvo prasta vadyba, o gal tie milijonai kažkur į šoną nubyrėjo…

Žinovai mums įsakmiai priminė, kiek milijonų dolerių JAV indėnams kainavo tik vienos, jiems svarbaus įstatymo pataisos priėmimas (ši pataisa jiems atvėrė galimybę plėtoti azartinių žaidimų verslą) ir šaltai paaiškino, kad kuo arčiau bus rinkimų diena, tuo daugiau kainuos „eterio laikas“. Rinkimuose, anot jų, viską lemia tik žinomumas, kuris esąs neįmanomas be labai didelės finansinės galios. Kaip tame sename sovietinių laikų anekdote: „Nesvarbu, ar jam pavogė, ar jis pavogė paltą“.

Per visą rinkimų perspektyvoms skirtą laidą žinovai nė karto neištarė nepartinių visuomenės judėjimų pavadinimų, o visus bandymus visuomenei telktis suplakė su piniguočių užkulisiuose kurpiama marginaline „ubagų-prezidentienių partija“, kurios vienintelis tikslas – iš kažko atimti bent kelis, o jei pasisektų, tai ir keliolika balsų. Girdi, netrukus su viską užgožiančiu triukšmu ims suktis rinkiminių štabų agregatai, todėl jūsų, žmogeliai, bet koks cypsėjimas taps niekam nebegirdimas ir net nebeįdomus.

Žinovams buvo visai nesvarbu, kas mūsų laukia. Jie nė karto neužsiminė apie tuštėjančias, dilgėlėmis apaugusias arba pusvelčiui supirktas kaimų ir mažesnių miestelių sodybas, išdaužytus gamyklų langus ir emigrantų paliktus, beglobiais tapusius vaikus, kurių vieninteliai džiaugsmai – beprotiškas lakstymas už tėvų siunčiamus pinigus įsigytomis „britvomis“ arba tų pačių ištuštėjusių sodybėlių langų daužymas. Jie šaltai diskutavo, kam atiteks premjero postas, o kam – koks nors ministro portfelis. Jokių valdymo permainų nebus. Beje, ar pastebėjote, kad jau kuris laikas aukšti pareigūnai vengia vartoti žodį „pilietis“ ir kreipiasi keistu beveidžiu naujadaru: „Lietuvos žmonės“?

Ar pažįstame Lietuvą?

Praėjusią vasarą surengėme studentų ekspediciją į unikalų Rokiškio rajoną. Su būsimaisiais ekonomistais, vadybininkais ir viešojo administravimo specialistais analizavome gyventojų struktūros ir jų ūkinės veiklos pokyčius.

Paprasčiau pasakius, anot žinomo žurnalisto Beno Rupeikos, tyrinėjome, „kaip žmonės gyvena“. Susitikome su seniūnais ir vietos bendruomenių atstovais, mokytojais ir bibliotekų vedėjais, ūkininkais ir neagrarinio verslo atstovais, jaunuoliais ir žilagalviais, nusivylusiais ir vilties vis dar nepraradusiais gimtojo krašto metraštininkais.

Kai ruošėmės šiai ekspedicijai, buvo ir šiokio tokio nerimo. Juk ir tarp akademinio jaunimo yra tokių, kurie studijuoja tik formaliai („nuo – iki“), nesitikėdami pozityvių pokyčių Lietuvoje ir dairydamiesi, į kurią valstybę išvykti, gavus diplomą. Tačiau greitai paaiškėjo, kad nerimauti nereikėjo. Kvietimas vykti į nuo visų didžiųjų miestų nutolusį kaimiškąjį kraštą sukėlė tokį studentų susidomėjimą, kad pageidaujančių vykti sąrašas išaugo vos ne iki trijų kandidatų į vieną vietą. Ekspedicijos idėja susidomėjo ir dėstytojai. Ne vienas jų iš literatūros šaltinių žinojo, kad prieškario nepriklausomoje Lietuvoje aukštųjų mokyklų profesoriai su savo studentais vasaromis keliaudavo po kraštą, rinkdavo tautosaką, domėjosi ūkiniu valstybės gyvenimu, dalindavosi žiniomis su lankomų vietovių žmonėmis.

Iš tokių ekspedicijų visi grįždavo ir dvasiškai praturtėję, giliau suvokę valstybės aktualijas, pasirengę asmeniškai prisidėti prie jos suklestėjimo. Ekspedicijų medžiaga būdavo aptariama paskaitose, seminaruose, visuomeniniuose renginiuose. Keliuose Lietuvos universitetuose studentų išvykos ir dabar organizuojamos, tačiau jų pobūdis skiriasi nuo tos galimybės, kuri šį kartą atsivėrė studijuojantiems socialinius mokslus.

Ekspedicijos tvarkaraštis buvo labai glaustas. Aplankėme beveik 40 vietovių. Vyko dalykiškos, nuoširdžios, kartais netgi karštos diskusijos, nežiūrint konkrečiam susitikimui skirto labai trumpo laiko ir darbų gausos kaime. Tai, ką pamatėme ir sužinojome, netrukus bus išsamiai išnagrinėta. Tačiau šiame rašinyje norėčiau pasidalinti klausimais, kurie rūpi tiems, kurie nepasidavė plintančiai apatijai ir kovoja už Lietuvą be korupcijos, už galimybę ramiai ir prasmingai gyventi gimtojoje žemėje.

Šios išvykos metu ne kartą patys savęs klausėme, ar tikrai pažįstame savo valstybę, ar pakankamai žinome apie jos problemas, ar nesprendžiame apie jas iš ne visada objektyvios ir, deja, neretai neinformatyvios žiniasklaidos. Ar gerai suprantame atokesnių vietovių, į kurias neretai veda tik neprižiūrimas žvyrkelis, gyventojų lūkesčius. Ar būsimieji socialinių mokslų specialistai (ekonomistai, viešojo sektoriaus administratoriai ir pan.) studijuodami susimąsto, kaip reikės profesionaliai spręsti gyventojų problemas?

Neišvengiamai iškilo ir toks klausimas, ar mūsų studijų turinys  ir procesas (formos bei metodai) atitinka sudėtingo laikmečio aktualijas? Ar vadovėliai ir kitos studijų knygos, nors ir parengtos geriausiuose pasaulio universitetuose (būtent tokius dabar jau naudojame), atskleidžia studentams konkrečią tikrovę, su kuria teks betarpiškai susidurti baigus universitetą? O gal vis tik egzistuoja nemažas atotrūkis tarp to, ko mokomės, ir to, ką iš tikrųjų reikalauja žinoti ir mokėti, tampant šios srities profesionalais Lietuvoje?

Ekspedicijos turinys skatino ir pačius studentus pamąstyti, kaip galima studijuoti žymiai įdomiau ir efektyviau, ko tikimasi iš savo dėstytojų ir kokius juos norėtų matyti. Vakarais, sugrįžę po kelionių į 4-5 vietoves, dalindamiesi įspūdžiais iš nuostabaus grožio, bet ištuštėjusių kampelių ir apmąstydami, ką išgirdo ir pamatė, studentai nejučia ėmė klausti patys savęs:

– Ar ugdome savyje pilietiškumą, patriotizmą, atsidavimą savo kraštui? O gal pamažu tampame beveidžiais, vadinamaisiais “pasaulio piliečiais”, kai laikinais namais tampa bet kuri vieta, kurioje gali geriau pragyventi, tačiau tikruosius namus jau esi praradęs?

Kas rūpi valdžiai?

Ši išvyka dar kartą atskleidė Lietuvos centrinės valdžios požiūrį į žmogų – valstybės pilietį. Nuo didžiųjų miestų nutolusios vietovės – paliktos likimo valiai, taip skatinant ne tik jaunimą, bet ir nuolatinius darbingus gyventojus emigruoti. Atrodo, kad vykdoma tyčinė tikslinga Lietuvos kaimo, užimančio daugiau kaip 9/10 valstybės teritorijos, naikinimo politika. Ne žmonių likimas centrinei valdžiai yra svarbus, o neva kažkada (dar sovietmečiu) nesutvarkyti pastatų projektavimo ar nuosavybės įteisinimo dokumentai.

Ar normalu, kad du dešimtmečius stovi tušti pastatai, tačiau jų neleidžiama naudoti tiek buvusiai, tiek naujai paskirčiai, nes, atseit, neįteisinta žemės, esančios po pastatais, nuosavybė? Tai ant ko metų metais stovi tie pastatai? Ant oro? Nors valstiečiui sugrąžinta žemė, tačiau ant jos stovinčios seniai uždarytos mokyklos jau daug metų neleidžiama nei suremontuoti ir pritaikyti kitai paskirčiai, nei nugriauti. Buvusios mokyklos pastatas formaliai priklauso savivaldybei, nors ši jau seniai juo nesinaudoja, tačiau jokios kompensacijos savininkui už trukdymą naudotis žeme nemoka.

Po visą Lietuvą šmižinėja perpirkliai, supirkinėjantys žemę, kurie jokios ūkinės veiklos joje net neplanuoja. Jie tikisi, kad po kelerių metų pakilus jos kainai, gaus gerą pelną, visiškai nieko į tą žemę neinvestavę. Dar gražiau: naujieji savininkai nusipirktas žemės valdas neretai deklaruoja kaip “ekologinius ūkius” ir gauna už tai solidžias išmokas, nežiūrint to, kad jokios produkcijos negamina ir netiekia rinkai, kad nėra jokio jų indėlio į Lietuvos bendrąjį vidaus produktą (BVP) ir biudžetą. Tuo pat metu vaizdingose vietovėse kažkaip “stebuklingai operatyviai” visus dokumentus susitvarko ir vilas statosi didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Panevėžio) “verslininkai” ir “politikai” ar net kitų valstybių, pavyzdžiui, Baltarusijos piliečiai. Kaimiečiai, metų metais nuomoję valstybinę žemę, staiga gauna pranešimus, kad jau daug metų jų naudotas valstybinės žemės plotelis jau kažkieno nupirktas, nes jie patys esą nepareiškę noro jį įsigyti. Pradėjus ieškoti teisybės paaiškėja, kad tą žemę įsigijo kokios nors „žemėtvarkininkės“ giminaitis, vietinis valdininkas ar įtakingas ateivis. Ratas užsidaro…

Kaip reikia vertinti tokią vidaus politiką, kai atokesniuose miesteliuose sužlugdytos beveik visos paklausią ir vertingą produkciją gaminusios įmonės? Stovi tušti dviaukščiai ir daugiaaukščiai gyvenamieji namai. Kėpso uždarytų gamyklų korpusai ir administraciniai pastatai išdaužytais langais ir išvogta vidaus įranga. Kas visa tai sankcionavo? Kas už tokį griovimą pripažintas atsakingu ir nubaustas? Iš kur tokiuose gražiuose Lietuvos kampeliuose, kaip istorinis Sėlių kraštas, atsirado vadinamieji „bešeimininkiai“ pastatai? Kokia ekonomine logika vadovaujamasi, kai dailūs dviaukščiai buvę administracinės arba prekybinės paskirties (pavyzdžiui, parduotuvės-kavinės) pastatai ardomi, nes jie pusvelčiui parduodami kaip mažai vertinga statybinė medžiaga? Beje, vadinamųjų bešeimininkių statinių nugriovimo programai jau skirti milijonai iš seniai praskolinto valstybės biudžeto ir net ES paramos lėšų. Kaip tauta turėtų įvertinti tokių programų sumanytojus? Centrinė valdžia tikina, kad nėra lėšų nenaudojamiems pastatams užkonservuoti, t.y. nuo tolimesnio niokojimo apsaugoti, pavyzdžiui, lentoms pirkti – išdaužytiems langams užkalti. Nėra pinigų sargams samdyti, kad nenaudojamus (nors ir laikinai) gamybinius objektus saugotų. Argi langų užkalimu ir sargų samdymu reikia rūpintis? Apie vadinamąsias savivaldybes jau ir kalbėti netenka, nes jokia savivalda Lietuvoje neegzistuoja. „Savivaldybės“ faktiškai yra tik centrinės biurokratijos filialai.

Kodėl erdvią sporto bazę, dar gana neseniai įkurtą labai vaizdingoje, turtingą etnografinį paveldą turinčioje vietovėje, kuria naudodavosi Lietuvos universitetų studentai, dabar ruošiamasi sunaikinti, parduodant ją kaip plytgalių ir kito statybinio laužo krūvą?Nejaugi Lietuva – tokia turtinga, kad gali taip švaistyti savo turtą arba jį tiesiog sunaikinti? Beje, tokio “laužo” pirkėjais dažniausia yra iš kažkur atklydusios firmelės, bet ne vietiniai gyventojai  – ūkininkai ar smulkieji verslininkai. Kodėl neįkainojamos architektūrinės vertės istoriniai dvarai (Panemunio, Onuškio ir kt.), išsilaikę kelis šimtmečius ir dar visai neseniai buvę naudojami, dabar stovi, apaugę piktžolėmis, griūvančiais stogais, o aplink juos mėtosi plytgaliai ir apipuvę lentgaliai? Nejaugi laukiama panašios tragedijos, kai nenaudojamo pastato siena griūdama užmušė užsieniečius turistus, atvykusius susipažinti su Lietuva ir kelioms minutėms bandžiusius pasislėpti nuo audros?    Kitas pavyzdys: elektros tinklai nutiesia energijos perdavimo liniją per ūkininkų laukus, visiškai jų neatsiklausdami ir jokios kompensacijos už faktiškai konfiskuotą žemę nemokėdami, jokios žemės nuomos sutarties su savininku nesudarę. O juk gerai žinoma, kad žemės naudojimas apie tokias linijas yra labai griežtai apribotas ir ūkininkai dėl to smarkiai nukenčia. Ypač dideli nuostoliai patiriami, kai savininkas nori pakeisti savo žemės paskirtį, pavyzdžiui, norėdamas netoli tokios linijos pasistatyti gyvenamąjį arba ūkinį pastatą.

Ekspedicijos metu aplankėme nepakartojamo grožio gyvenvietes, iki kurių reikėtų išasfaltuoti vos kelis kilometrus dabartinio neprižiūrimo žvyrkelio. Geresnis susisiekimas iškart atvertų naujas verslo (ne tik agrarinio, bet ir pramonės ar paslaugų įmonių plėtros) galimybes. Tačiau visi gyventojų prašymai lieka be atgarsio.

Kokios pasekmės laukia, kai vietovės ūkinis gyvenimas apmiršta? O jos -tiesiog sukrečiančios. Darbo ir, aišku, pragyvenimo šaltinio per kelerius metus nesuradę žmonės pamažu tampa nuolatiniais socialinės paramos gavėjais ir praradę viltį vėl būti savarankiškais, degraduoja kaip asmenybės.

Nuo asocialių asmenų dabar jau kenčia kiti, dar dirbantys gyventojai. Keliose vietovėse išgirdome apie tokią mums dar nežinomą sąvoką – “vietinė audra”. Į susitikimą su ekspedicijos dalyviais susirinkę bendruomenės atstovai, užklausti apie apdaužytus arba apdegusius pastatus, paaiškindavo:

– A, čia neseniai praūžė “vietinė audra”.

Paaiškėjo, kad kalbama apie vis labiau plintančio šiurpaus vandalizmo atvejus, kai iš neturėjimo ką veikti vietiniai paaugliai ir jaunuoliai “linksminasi” niokodami viską, kas tik pasitaiko jų kelyje. Kartais po tuščius pastatus ar į užsienį užsidirbti laikinai išvykusių žmonių sodybas siautėjančios grupės ten aiškinasi „santykius“ ir suvedinėja „sąskaitas“. Į gyventojų prašymus nutraukti tokias “linksmybes” atsako grasinimais, kad tas pats atsitiks ir su jų namais. Apginti tiek nuo vietinių, tiek iš kažkur atvykusių chuliganų ir vandalų nėra kam: policija dažniausia atvyksta, kai niokotojai jau būna užtektinai “prisilinksminę” ir išsiskirstę. O jei iš paaiškėja kaltininkai, tai niekas jų nenubaudžia, nes, atseit, nėra nukentėjusių prašymo. Tik iš kur gali atsirasti tas prašymas, kai nukentėjusieji – už tūkstančio kilometrų arba nuniokotas pastatas nežinia kam priklauso?

O ar matėme teigiamų pavyzdžių?

Ar viskas pasmerkta tik beviltiškai žūčiai? Žinoma, matėme. Apsilankėme uždarojoje akcinėje bendrovėje „Lašų duona“, apie kurią dauguma ekspedicijos dalyvių iki šiol nieko nežinojo. Nedidelės gyvenvietės žmonės neleido išdraskyti kelių buvusios bendrovės pastatų ir šiame javų augintojų krašte įkūrė pažangiausias maisto gamybos technologijas diegiantį duonos ir pyrago gaminių kombinatą, kurio ekologiška produkcija realizuojama ne tik Lietuvoje, bet jau tiekiama ir į JAV, Kanadą, Australiją, net Afriką. Gamyba pastoviai tobulinama, o rinkos – vis plečiamos. Išvykome iš Lašų ne tik nešini nuostabiai kvepiančiais įspūdingo dydžio duonos kepalais, bet ir išgirdę daug kam nuostabą keliančią ir viltį žadinančią išvadą, kad “Lašuose visi turi darbo”. Beje, ši įmonė dalį energijos gauna iš savo vėjo jėgainės. Jau būtų pasistačiusi ir antrą jėgainę, tačiau derybos su anonimiška, už savo veiklą (ar neveikimą) neatsakančia, nepajudinamai galinga biurokratine sistema užsitęsė…

Apsilankėme mažame Bobriškių kaimelyje, įsikūrusiame Sartų ežero saloje, dabar jau virtusioje pusiasaliu, kur stovi seniausia Lietuvoje veikianti sentikių cerkvelė, turinti neįkainojamą istorinę ir kultūrinę vertę. Pagyvenusių žmonių būrelis aprodė savo šventovę, deja, vagių prieš kurį laiką apiplėštą. Pamaldų metų naudojamų ikonų kopijas tikintieji dabar atsineša iš namų, nes cerkvėje palikti jų nebeįmanoma. Bendruomenės nariai ne tik supažindino su šimtmečių tradicijas saugančiomis apeigomis, bet ir pakiliai, labai melodingai sugiedojo senovinę giesmę. Jie papasakojo apie tai, kad sentikiai atklydo į Lietuvą iš tolimo Šiaurės Rusijos krašto, gelbėdamiesi nuo ypatingai žiauraus caro valdžios persekiojimo. Cerkvę pirmiausia pasistatė girios glūdumoje. Tik tada, kai praeito šimtmečio pabaigoje Lietuva išsivadavo iš carizmo ir atkūrė savo nepriklausomybę, šventovė buvo perkelta ant gražaus kalnelio, kur tebestovi ir dabar. Panašios paskirties, tik kiek „jaunesnė“ cerkvė išsaugota ir iki šiol tarnauja tikinčiųjų bendruomenei Maineivų miestelyje.

Išvykdami iš Bobriškio išgirdome nuoširdžiausią kvietimą vėl čia apsilankyti, nuostabios gamtos prieglobstyje praleisti atostogų dienas. Išlydėdamos bendruomenės moterys ekspedicijos vadovui padovanojo ranką rašytos šių vietovių istorijos kopiją ir pasakė:

– Ir mes saugiau jaučiamės, kai geri žmonės aplanko, o ne kokie piktadariai siautėja.

Ilgai dar aidėjo atmintyje ilgesinga giesmės melodija, o patys tyliai stebėjomės:

– Ar įsidėmėjote, kokie nuostabiai gražūs, taurūs tų senučių veidai? Štai kaip net žmogaus išvaizdoje atsispindi tvirto tikėjimo galia.

Daug ką gražaus pamatėme Rokiškio krašte, apie daugybę įspūdžių prisirašėme į Rokiškio Vietos veiklos grupės (VVG) padovanotas užrašų knygutes, daug ką įamžinome nuotraukose. Pamatėme tai, ko dar nebuvo tekę matyti, pavyzdžiui, plaukiojančias salas šalia Duokiškio esančiame Bedugnio ežere. Ar galite bent įsivaizduoti, kad net nelabai stipriam vėjui pučiant nuo kranto atsiskiria pakrantės plotas su ant jo augančiais nemažais medžiais ir plaukia tarsi burlaivis ežero viduriu link kito kranto? Arba štai renka spanguoles į paežerę užklydusi uogautoja ir netikėtai nustėrusi iš baimės pamato, kad žemė, po kurią ji vaikštinėja, jau gana toli nuplaukusi nuo kranto. Žvejys, valtelę prie kranto pritvirtinęs ir meškeres užmetęs, pakrante mažumėlę pasivaikščioti nusprendžia arba belaukdamas, kol žuvys užkibs, valtyje snustelėti sau leidžia. Tik staiga žiūri, kad jo valtis jau ne vandenyje, o iš visų pusių sausumos suspausta. Lauk dabar, žmogau, kol vėjo kryptis pasikeis ir plaukiojančią salą nustums.

Vartydami nuotraukas, mintimis grįžtame į Čedasus, kuriose išvydome nuostabaus grožio bažnyčią. Jos sienose ypatingai meniškai suderintos šviesiai geltonos plytos ir tamsiai pilki lauko akmenys. Panemunyje pamatėme įspūdingo dydžio ir labai vertingos architektūros dvaro rūmus, kuriuos dar įmanoma atkurti ir juose įsteigti, pavyzdžiui, senelių ir neįgaliųjų globos namus keliems šimtams žmonių. Šalia stūkso įspūdingas, tik šiuo metu apleistas, menkaverčiais krūmokšniais apžėlęs piliakalnis, ant kurio užkopus atsiveria didžiulė įduba, liudijanti apie čia kažkada stovėjusią gynybinę pilį. Iš piliakalnio šlaito sruvena legendomis apipintas šaltinėlis, kuris, kaip papasakojo bibliotekos vedėja, šios gyvenvietės metraštininkė, turi gydomųjų savybių. Pro piliakalnį ir dvaro rūmus plaukia lelijomis ir kitais vandens augalais išpuoštas Nemunėlis. Jo pakrantėse vasaros vakarais, kaip gal ir prieš kelis tūkstantmečius, vyksta… lakštingalų giesmių koncertai. Tik atrodo, kad vis mažiau klausytojų į juos susirenka.

Kitame sėlių žemės pakraštyje, Salų dvare nuo 2004 m. kiekvieną vasarą veikia Academia Grammaticorum Salensis – tarptautinė kalbotyros vasaros mokykla, į kurias suvažiuoja kalbininkai iš daugybės pasaulio valstybių. Taigi šiemetinis mokslininkų susitikimas buvo jau aštuntasis. Tačiau žiniasklaidoje dar prieš mokyklos darbo pradžią pasirodžiusiame pranešime buvo tokios eilutės: „Deja, dėl vietų stokos ir labai sudėtingų buitinių sąlygų Salų dvare pavėlavusiems registruotis teko atsakyti, kad nebegalime jų priimti.“ (Žr. „Bernardinai.lt, 2011 m. liepos 29 d.) Pasirodo, kad daugiau kaip 70 žmonių Salose kol kas neįmanoma apgyvendinti. Tai gal nereikėtų apsiriboti tik epizodiniais, vos keliolika dienų trunkančiais renginiais? Gal Salos galėtų tapti nauju tarptautinės kultūros židiniu? Gal kai kurie renginiai galėtų būti ir mokami? Ar tikrai visos plėtros galimybės išsemtos?

Rokiškio žemė išaugino keturis Lietuvos ministrus pirmininkus, kitus visuomenės veikėjus, daugybę mokslo ir meno žmonių. Kai kurie menininkai iki šiol kuria gimtajame krašte, kiti laikas nuo laiko sugrįžta pasidalinti su kraštiečiais savo kūryba, trečius likimas nubloškė toli nuo Lietuvos. Mums lankantis Rokiškyje, jo didžiajame muziejuje, buvusiuose dvaro rūmuose vyko klasikinės muzikos festivalis. Argi nesame prisiskaitę apie tikrą ar tariamą atokesnių vietovių gyventojų neišprusimą, nesidomėjimą vadinamuoju rimtuoju menu. Tačiau paaiškėjo, kad muzikantams čia tenka koncertuoti perpildytose salėse. Dar labiau džiugu, kad šio festivalio rengėjai – ne kokia nors stambi pramogų verslo reklamos kompanija, o iš šio krašto kilusios dvi jaunutės, bet jau labai daug pasiekusios muzikantės – seserys, kurios paprasčiausiai pasikviečia savo studijų draugus ir kolegas.

Važiuodami su studentais į kažkurį susitikimą, stabtelime prie paminklinio akmens rašytojui Liudui Dovydėnui. Šių eilučių autoriui, dirbant JAV, teko skaityti šio rašytojo knygas, iš kurių vienos parašytos karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir išspausdintas ant plono, jau trupančio popieriaus, o kitos išleistos jau už Atlanto. Tačiau ar daug kam Lietuvoje žinomas šio autoriaus vardas, ar daug kas yra išsamiau susipažinęs su jo kūryba?

Keliose mūsų ekspedicijos nuotraukose išsaugotos susitikimo su Bradesių bendruomene akimirkos. Jose stovime šalia milžiniško, jau daugiau kaip puse tūkstančio metų turinčio, bet vešliai lapojančio ąžuolo. Išgirdome daugybę faktų ne tik apie čia gyvenusių žmonių ūkinę ir kultūrinę veiklą, bet ir apie išlikusius retus augalus ir jų apsaugą, bendradarbiavimą su žymiais mokslininkais. O vos už keliolikos žingsnių, ant paežerės kalvelės, nuo kurios atsiveria įstabus apylinkių vaizdas, stovi bebaigianti griūti ilgus dešimtmečius čia veikusi pradinė mokykla. Tarp į susitikimą su studentais atėjusių bendruomenės narių sutikome vietinę moterį, kuriai teko toje mokykloje mokytis. Ji tikrai žinotų, kaip neleisti šiam daugybės vaikiškų akių šilumą sugėrusiam pastatui sugriūti, kaip įamžinti šio tautos kultūros židinio atminimą.

Ko laukiama? Gal šios moters mirties, tikintis, kad bus galima šią patrauklią vietą perparduoti kokiam nors svetimo krašto turčiui, kuris viską buldozeriu išlygins ir čia pakerėplins gremėzdišką vilą, į kurią užsuks tik kelis kartus per metus, nuoboduliui išblaškyti? Gal planuojama, kad šis pakrantės ruoželis atiteks anksčiau treninguotam, o dabar jau kostiumuotam, taigi ir nebepakaltinamam mafijos ugdytiniui, suplanavusiam čia įrengti kazino. Ar supaisysi, kokie planai rezgami nuo tautos jau seniai atitrūkusių stambiojo verslo ir centro valdžios tandemo šulų makaulėse, kuriems kaimo mokyklėlė atrodė tik nerentabilaus lėšų švaistymo vieta. Todėl ji ir buvo „optimizuota“. Juk vadinamąsias „švietimo paslaugas“ pigiausia teikti tūkstantiniame „fabrike“, kurioje mokinukas tėra tik statistinis „krepšelio“ nešikas – būsimoji „darbo jėga“. Gal Airijai, gal Vokietijai..