Ragutis – midaus ir alaus dievas, pirmas jį pamini istorikas Teodoras Narbutas 19 a. pradžioje. Tačiau ar taip viskas paprasta? Teks pažiūrėti į šaknį, ieškoti antrojo, paslėpto reiškinio dugno. Nušlavus nuo žemės senuosius protėvių tikėjimus bei kultus, užgesinus amžinąją ugnį ir išnykus žynių luomui, žmonių atmintyje teišliko tik keli išoriniai reiškinio aspektai.
Midus ir alus buvo svarbūs ritualiniai gėrimai, aukoti dievams ant šventosios ugnies. Aliuzija į arijų somą Indijoje. Pažiūrėkime, kokias reikšmes neša savimi giminiški „Ragučiui” žodžiai sanskrito kalboje, kuri liko užkonservuota prieš maždaug 2000 metų ir neša savyje platų reikšmių spektrą. Gausime atsakymą ir apie Dievo Ragučio esmę ir funkcijas. Taigi… Raghu – senovės karaliai, Ramos įpėdiniai ir paveldėtojai (pagal Ramajanos epą). Taip pat Budos Gautamos “sūnūs”. Kitaip tariant, tai “dievo vaikai”. Raghuttama – geriausias iš Raghu. Taip pat Raghuyat ir panašūs žodžiai žymi greitą ir švelnų judėjimą. Raga – raudona spalva, spalvinimas, užsidegimas (visa tai aluzija į šviesą, ugnį, ugnies stichiją), taip pat: jausmas, aistra, simpatija kažkam, džiaugsmas, meilumas, grožis, muzika, muzikinė nata, harmonija-pusiausvyra, melodija, princas arba karalius, saulė ir mėnulis. Raghunatha – Raghu viešpats, arba karalių karalius.
Ragutis, pasak, G.Beresnevičiaus, susijęs su ragu „gyvūno ragu, iš kurio geriama” (G.Beresnevičius. Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas. P.162). Pridursime: ne tik geriama, o pirmiausia paaukojama dievams tai, ką vėliau išgers žmogus. Todėl ragas – svarbus ugnies ir kitų religinių ritualų elementas. Toliau. Ragas – valdovo ženklas. Karalius Gediminas pūtė ragą medžioklės metu, prieš tai, kai sapne pamatė geležinį vilką. Ragas – tai kario ir valdovo vienas iš simbolių. O taip pat ir dvasinio žmogaus arba žynio simbolis. Senojoje Lietuvoje kario ir žynio funkcijos dažnai būdavo labai susijusios. Žinome, kad Lietuvos valdovai atlikdavo religinius ritualus ir aukodavo aukas. Ragas – tai falo aspektas ir tauraus gyvūno stiprybė bei kitos jo savybės. Mūsuose – dažniausiai tauro-jaučio (ir avino) stiprybė. Buvo tikima, kad šios savybės persiduoda žmogui. Pas skandinavus išlikę raguoti šalmai – daug gilesnės praeities atspindys.
Teosofo rašytojo Eduardo Šiure papasakota teosofinė legenda apie praeities didvyrį Ramą, žynį, karį ir vadą, atvykėlį iš tolimosios šiaurės, kuris su savo kariais ir tauta užkariavo Indijos žemes. Rama vietoje buvusio tauro-jaučio, žiauraus ir negailestingo kulto, aukojusio žmonių aukas, įkūrė Avino kultą. Kurio simbolis – avino ragai. O taip pat šventoji ugnis, kuri, pasak E.Šiure yra „dieviškosios vienybės simbolis” (Eduardas Šiure. Didieji Pašvęstieji.). O ragai tapo Pašventimo ženklais, vėliau – žynių ir karalių valdžios simboliais.
Avino ragai taip pat buvo naudojami Senovės Egipte, daugelyje šalių karalių ir vyriausiųjų kulto tarnų galvos apdangalų esminiu elementu – žynių ir karalių pašventimo ženklu. Iš čia ir du ragai Romos popiežiaus tiaroje.
Vėliau, pasak padavimo, Rama, atsisakęs pasaulietinės valdžios, liko su savo mokiniais gyventi ant šventojo kalno. Jo galvos apdangalas buvo tiara su avino ragais. Ir liko gyventi ten amžinai. Tuo buvo šventai tikima. Jo įpėdiniai buvo vadinami Raghu…
RA daugelyje reikšmių įvairiosiomis kalbomis visur žymi šviesą, sklidimą. Ra reikšmės sanksrite: ugnis, sklidimas, karštis, davimas, meilė, troškimas, greitis, auksas, reiškia judesį, ėjimą, šviesumą ir t.t.
Šiandien nežinome, kokiu būdu gimė senosios legendos ir padavimai, nebegalime atsekti senųjų protėvių ryšių, užmaršties smėliu apnešti atminties-žinojimo klodai. Tačiau žinome, kad ryšio esama.
Todėl Ragutis yra ne puotautojų globėjas, o Pašventėjas, simbolinis Pirmasis karalius ir Žynys, nešantis šviesą, saulę ir žinojimą bei Pašventimą tiems, kas konkrečiu momentu yra fiziniuose kūnuose ir yra pasiruošęs šį Pašventimą priimti. Aukojamas gėrimas yra tapatus Ugniai – Agni, kuri yra pirmapradė visatos kosmogonijos jėga. Kaip ir Agni, šventasis gėrimas soma-alu-midu egzistuoja ne tik fizinėje plotmėje. Jo (jų) namai – trečiasis dangus (Sva) arba Vivasvat (simbolis – Vaivos juosta). Šis gėrimas – tai moteriškoji energija ir galia, gamtos įsikūnijimas, jos transformacijos jėga. Gėrimas bręsta ir nuolat kinta, kaip ir pati Motina gamta.
Pasak Indijos Vedų, Dievai išgėrė šio gėrimo ir tapo nemirtingi. Jo išgėrę žmonės taip pat įgis nemirtingumą, kuris yra Pašvęstojo Žinojimas, nepertraukiamas sąmoningumas be gimimo ir mirties, ištisinis ir nepertraukiamas sąmonės srautas. Tačiau žmogus turi išgerti šį gėrimą iš Jamos (Ramos), mirties ir gyvenimo valdovo, rankų. Arba iš Ragučio rankų. Kol tai neįvyko, pirma paaukotas dievams šis gėrimas dovanos jėgą ir ilgaamžiškumą čia, šioje žemėje.
Dabartiniais laikais tai skamba gal liūdnai, o gal juokingai. Nes užmiršo žmonės Ragučio priesakus ir senąją išmintį. Užmiršo, kam buvo skirtas alu ir midu, kokia jo simbolinė reikšmė ir kaip jis gaminamas bei vartojamas… Taip pat prisiminkime Skandinavų runologijos mokslą – alu – viena iš plačiai naudojamų maginių formulių. Tai aliuzija ir į alaus sakralumą. Protėviai darydavo jį gyvu, visa pasaulėžiūra buvo religinė, o religija nebuvo atskirta nuo gyvenimo ir bendrinės pasaulėžiūros.
Senaisiais laikais šventieji gėrimai buvo ambrozija ir atsinaujinimo vanduo. Buvo pasakojama, kad gėrime esanti jėga maitina augalus, stiprina gyvulių sėklą ir vaisingumą, įkvepia poetą ir suteikia maldai skrydį. Kartu su Agni (ugnimi), Soma (alu-midu) tai yra Žemės ir Dangaus Dvasia, neatskiriama dvejybė. Ši galia uždegė saulę ir žvaigždes ( Barth, Les religions de I‘Inde ir E.Šiure „Didieji Pašvęstieji” p.60).
Kaip minėta, Agni yra vyriškasis pradas, o Soma-Alu-Midu – moteriškasis. Visa įkvepiantis Dieviškasis Tėvas ir Didžioji Motina gamta, nuolat besimainanti savo formų kaitoje ir transformacijose. Šių dviejų pradų sujungimas ritualo metu yra Vienio apsireiškimas, Didžioji Esatis, paties Aukščiausiojo Viešpaties nepraeinanti Esmė. Šis kosmogoninis aktas yra amžinasis aukojimas, jis vyksta nuolat. Apie tai kalba Vedos. Todėl mūsų protėviai kulto vietose degė Amžinąją Ugnį. Pasak išlikusių žinių nuotrupų, ji galėjusi degti šimtmečius, kol po kitatikių invazijos buvusi užgesinta. (G.Beresnevičius. Trumpas… )
Kad gimtų pasaulis, Aukščiausioji Esatis aukoja pati save. Išsiskiria į dvi dalis, išeidama iš vienovės būsenos. Nusileidžia iš sąmoningumo į nesąmoningumą ir nežinojimą. Aukojimo ritualo metu ši vienovė vėl yra atkuriama. Ir paminėta Aukščiausiosios Esaties auka yra Idėja, pagimdanti Visatas ir pasaulius, tai pati teosofinė doktrina apie Dievo involiuciją į pasaulį, ezoterinė vieno Dievo ir daugelio Dievų sintezė. Ji „iškviečia gyvenimui Dioniso doktriną apie sielų kritimą ir atpirkimą, kurios suklestėjimą mes atrandame pas Hermį (Trismegistą) ir Orfėją. Iš čia išteka mokymas apie dieviškąjį Veiksmažodį, kurį paskelbė Krišna ir užbaigė skelbti Jėzus Kristus” (Eduardas Šiure. Didieji…, p.61).
Kaip minėta aukščiau, seniausiais laikais valdovas buvo ir žynys. Jis rėmėsi savuoju autoritetu, o ne prigimtiniu valdžios perdavimo institutu. Reiškia, buvo renkamas, iškildavo dėl savo savybių ir galimybių vesti žmones. Štai šie RAM sūnūs, RAMybės per veiksmą nešėjai buvo ir kariai ir valdovai ir Žinyčios (sakralinio žinojimo) saugotojai bei nešėjai. Ragutis ir simbolizuoja šį Pašventimą suteikiantį Protėvį – PARA-TEVA. Aukščiausią Tėvą arba Tėvą, esantį anapus kvėpavimo. Tai iš anapus ateinanti šviesa, tėviškas aspektas, pro gamtos jėgas GA prasiveržiantis pusiausvyros siekis ir principas VA. Ši vyriškojo ir moteriškojo pradų pusiausvyra ir harmonija atneša patį Gyvenimą. Todėl Ragutis yra ir pilnaverčio, tikrojo Gyvenimo nešėjas.
Užmiršus antrąjį teosofinio simbolizmo apie soma-alu-midu klodą, liko tik paviršiniai prisiminimai apie Ragutį, „midaus darytojų, bartininkų, aludarių dievą, garbinamą puotautojų…” (G.Beresnevičius. Trumpas…) Šiuos prisiminimų likučius ir užrašė Teodoras Narbutas XIX a. pradžioje.
Geležies amžiuje šviesusis teosofinis padavimas buvo užmirštas, kaip užmiršta buvo beveik visa protėvių kosmogonija bei aukščiausioji išmintis, kurios trupinius dabar surenkame įvairių tautų palikime. Tačiau juk pats Žinojimas niekur pradingti negali. Ir, atėjus laikui, sugrįžta į žmonių protus bei širdis. Senoji Esmė-Išmintis-Būtovė vėl skaisčiai sušvinta žmonėms iš senojo protėvių sąmoningumo aukštybių.
ŠTAI MES IR TURIME SUPRATIMĄ, KAS YRA IR BUVO RAGUTIS.
P.S. Vilniuje, šalia Šv.Paraskevijos cerkvės stovi Ragučio akmuo, žymintis simbolinę Ragučio šventyklos vietą. Vienišas, visų apleistas. Šalia šurmuliuoja turgūs… Akmenyje dirbtinai padaryta įduba (kas buvo būdinga jau vėlesniais laikais), kurioje surenkamas šventasis vanduo. Toks akmuo reikalauja nuolatinės žmogaus globos, nes žmogus savo ranka jau yra prisilietęs prie to, ką sukūrė pati gamta. Vanduo ten užterštas ir dvokiantis, aplink šiukšlės ir negeras kvapas. Tokia štai „šventykla”, lyg nebylus priekaištas įvairiausiems „baltams”, „pagonims”, „sarmatams” ir kitiems protėvių išminties gerbėjams bei nešėjams. Matyt, vien tik popieriuje ir internete…? Beje, šventą akmenį aptvarkėme, nuplovėme, po to pagerbėme, kaip pridera. Tačiau jis reikalauja nuolatinio dėmesio bei rūpesčio. Gal atsiras daugiau žmonių, kurie pamils Tėvynės praeitį ne vien žodžiais, bet ir darbais? Vienas iš jų laukia jūsų dėmesio pačioje Vilniaus širdyje.
Ačiū už sugėdinimą.
–
Pasak mėgusio pagerti Gintaro Beresnevičiaus, samanė (samana) – tai mirties skonis, savotiška mirties repeticija, taryt savotiškas prisilietimas prie Žemės Žemynėlės anaesybės.
Pastebėtina, kai žmonės jau pabaigę išgerti iš butelio ar stikliuko, iškrato paskutinius lašus ant Žemės (taryt pasąmoningai rituališkai aukojant – jau tik šio ritualo nuotrupose…).
Straipsnis jėginis, o jo pabaiga, taryt tuo akmeniu – pritrenkianti.
Narbutas pamini pirmas, o įdomu, kas antras? Contra gentiles: jeigu tokių visokių „alaus dievų“ būtų kokia nors nelitaratūrine prasme, tai būtų dar viena gyvūnų rūšis ir jais būtų galima užsiimti pagal pomėgį, kaip antai kas nors laiko žuveles stiklainiuose ir gėrisi jomis, arba augina kiaules ir jas valgo, arba šunį ir su juo kalbasi.
kas besilaiko 10 isakymu? Pirmas ju sako: “Neturek kitu dievu pries Mane”. Ta slove, kuri turi buti priskirta Dievui, atiduodama ranku darbui ir issigalvojimui. Isdidumu zmogus skelbiasi esas pats dievas. Godumas daro dieva is pinigu. Geidulingumas daro dieva is pilvo. Viskas ka mes iskeliame auksciau uz Dieva, daro musu stabu. Tai ir yra nuodeme, atskirianti mus nuo Tevo, tokiu budu mes patys atskiriam save nuo mylincio Dievo, spjaunam Jam i veida ir dar Ji apkaltinam savo vargais. Baznycios sistema i Lietuva buvo atnesta kardu ir ugnimi, tai ne Dievo baznycia. Sita baznycia metu metus laike pasisavinus Dievo Zodi ir prisiskyre sau Tiesos aiskinimo privilegija. Per sita baznycia Lietuva buvo lenkinama ir persama “polska wiara” nutautejimo ir bedievystes doktrina. Sita baznycia musu neisgelbes! Ir ne senasis baltu tikejimas mus isgelbes, ne apeigos, ne medzio ir akmens stabai, ne azuolu paunksmes – kurios del tu paciu auksciau minetu priezasciu yra kertamos ir parduodamos i Vakarus uz ilga piniga, ne susikurtoji Zemyna – Rojaus Sodo liudna atmaina, ne demonu dvasiu kuzdejimai ir “Marijos” (kuri yra mirusi ir Dievo Zodis niekur nesako, kad ji paimta i Dangu) pasirodymai, “ateiviu” (trecdalio sukilusiu angelu) melas zmonijai. Visa tai mums metama kaip isbandymas ir meginimas atitraukti mus nuo tiesioginio bendravimo su Dievu Tevu, kuris nori, kad kiekvienas butu isgelbetas. Ta Dovana yra jau suteikta, uz ja sumoketa Dievo Sunaus krauju, tereikia ateiti, pripazinti, kad buvai suklaidintas/a, kad sekei kunu, kad nuodeme buvo Tavo apsiaustas, akmuo po kuriuo linkai kaltindamas ir keikdamas Dieva, nors pats ta akmeni pasirinkai. Kada tai suprasi, turetum pamatyti begaline Tevo meile ir istiesta ranka, kad Jis laukia Taves ir turi paruoses Tavo paveldejima, ka Jis buvo skyres Tau dar pries gimstant. Grizk Namo, Jis kviecia Tave apsispresti, palikti tamsia dargana nakti, purvinus kelius pilnus plesiku ir apgavystes, ir gilius bedugnes tarpeklius, kuriuose Taves tyko tik prazutis. Grizk Namo, kur silta ir sviesu, kur paruosta laukia vakariene, ir visa seima troksta Tave apkabinti ir kviecia gyventi amzinoje meileje. Patikek, visa tai tikra. Todel, jei atsisuksime veidu i Dieva, laikysimes Jo istatymu ir mylesim savo artima, mesimes uz musu Lietuvos ir zmoniu gerove ir apsauga – Lietuva bus apginta nuo negandu. Argi tik ne su Dievo pagalba sugejom isgyventi tokios ziaurios Rusijos ir Lenkijos politikos Lietuvos atzvilgiu akivaizdoje? Melskimes uz musu Tevyne, melskimes vienas uz kita, melskimes, kad musu politikams ir itakos turintiems zmonems atsivertu akys ir prabiltu sazine, kad jie pamatytu Dievo istatyma ir savo atsakomybe pries tauta, kad priimtu Lietuva ginancius, saugojancius ir klestejima skatinancius sprendimus, stokime petys i peti ir patys kurkime musu Lietuva. Su Dievo pagalba, argi galime pralaimeti? Argi galime prarasti Vilti? Argi, kada paprasysime Tevo duonos, negi jis duos akmeni? Ne, Tevas savo vaikui duos viska, kas geriausia. Todel patikekime savo likima Jam ir Jis prasklaidys priesus ir parodys kelia, melskimes uz Tevyne Lietuva, melskime, kad ne musu, bet Jo valia tebuna ivykdyta.
Ši žydteologinė – avinistinė kalba tikrai skirta babiloniečiams. Išvis, ką tai bendro turi turėti su žydkrikščionių neokupuota Lietuva, Baltų kultūra, religija ?
Kaip krikščionis, taip ligonis.
Jo – dar vienas, senovės lietuvius laikantis durniais.
te važiuoja į Lenkija ir juos agituoja .Gi tai jų “viera”
Kaip sako garbus filosofas, profesorius ir seimo narys Justinas Karosas, mes vakarų “kultūrą” gavom ne iš Lenkijos, o per Lenkiją, todėl su lenkiškos kakos (gal kam tai – auksas? Yra visokių ir auksų) prieskoniu (čia jau mano faryziejiška mintis 🙂 ), dėl ko ji mums smirdėjo visais laikais ir kuo toliau, tuo labiau smirda (manyče, kaip sako vienas seimūnas 🙂 ).
Gera mintis Tavy – šia.
Pasitaisau šveplę, norėjau parašyti :
Tavy – ČIA .
Na., anoks čia mokslas – šūdą atpažinti. 🙂
Lietuvninke- kaip ten tuose krikščionių žmogaus-dievo įstatyme yr parašyta gi, kad negarbinsite kitų Dievų tik mane vieną, nes esu labai pavydus dievas, negarbinsite to ir tų kas yra sukurta žmpgaus rankomis, bei kas randasi virš žemės ir poja virš vandens ir po juo, o ka krikščionys garbina visą krūva stabų surinktų ir padarytų žmogaus rankomisvisus stabus galite pamatyti bažnyčioje, tad nemalk čia šūdo ir ner kas veikt tau šiam tinklapyje, tau geriau tiktų pavadinimas ”bažnytinkas”… 🙂
Žydkrikščioninikai lietuviams mala mentalitetą kažkokio paauksuoto žydbastūno. O mūsų DIEVAI , anot straipsnio, išmėtyti ir pamiršti.
Na iš tikrūju krikščionys yra tikrieji stabmeldžiai (pagonis) ir nieko bendro su tikėjimu į Dievą neturi .Šiaip ilgiausias ,ir matomai sėkmingiausias visų laikų komercinis projektas.