Prieš savaitę buvau susitikęs su keliautoju ir kolega Pauliumi Normantu. Ėmiau interviu forumui ateitieslrt.lt. Pakalbėjome apie kultūrą, keliones, Lietuvą ir Pasaulį. Dar kalbėjome žiniasklaidą, ypač apie visuomeninį transliuotoją. Dar ir apie žiniasklaidos degradaciją. Bet kolega palinkėjo ir pozityvių dalykų.
P. Normantas labai atvirai pasakojo ne tik apie savo keliones, kultūrų skirtumus ir panašumus. Jis taip pat lygino Lietuvos ir Vengrijos nacionalinius transliuotojus.
Tačiau įspūdingiausia man buvo P.Normanto citata apie mūsų lietuvių kalbą:
„Lietuvių kalbą geriu kaip deguonį, valgau ją kaip šventą maistą“.
Žymus keliautojas ir fotografas taip pat negailėjo ir palinkėjimų kolegoms, kurie dirba televizijoje:
„Reikėtų skleisti daugiau meilės, šilumos, žmogiškumo. Bet kurioje laidoje. Šito palinkėčiau“.
Galima pasižiūrėti ir visą interviu.
Interviu projektui AteitiesLRT.lt, Autorius Dainius Radzevičius
Pauliau,labai gerbiu JUS,bet nervinate dėl to,kad per mažai mes JUS matome viešumoje.
JŪS vaikščiojanti,kalnų vėjų nuglūdinta,išmintis,o jos mums labai reikia,LIETUVAI reikia,po perkūnėliais.
Toks tokį sutiko ir į kalnus nuklydo,nusispjovė iš viršaus laukia laukia derliaus ir naudos.
Su žemaitišku užsispirimu išlukštenes pradžioje graikų, šumėrų, egiptiečių, žydų, arijų, o vėliau ir indų, kiniečių bei japonų šaltinius, mitus, legendas bei šventus raštus iš praeities, lietuvių kalbos deka įminiau juose esamą informaciją iš praeties. Visa tai nebūtų verta rimtesnio dėmesio, jeigu ši informacija nebūtų atskleidusi mokslui dar nežinomus III-jį bei IV-jį Žemės judėjimo dėsnius. Kaip žinome Kopernikas II-jį geofizikos dėsnį, kuris sako, kad “ne Saulė sukasi apie Žemę bet atvirkščiai-Žemė-apie Saulę”, atrado dar prieš 500 metų.
Apie visą tai Romualdas Zubinas 2007 metais išleido knygą “Perkūnas” o 2008- knygą “Per praeitį į ateitį”. 2011 metais išeis to paties autoriaus knyga “Pažadinta praeitis”. Visos jos persunktos mūsų protėvių dvasia, be kurios neįmanoma įminti nei mūsų Planėtos praeities, nei jos ateities. Deje, mokslininkai neatranda laiko susipažinti su šiomis knygomis ir todėl jos toliau dulyja sandeliuose bei lentynuose.
Apie Romualdą Zubiną reikėtų daug ir labai įdomiai kalbėti .
Dar genialusis filosofas I.Kantas sakė: “Lietuvių kalbą būtina išsaugoti vien jau todėl, kad tiktai jos pagalba galima bus įminti tautų kraustymosi paslaptį.” Lietuvių kalbą sudievina ir P. Normantas. Lietuvių kalbos pagalba R.Zubinas, pagal senovės indų šaltinius, nustatė, kad pirmasis dievas Žemėje buvo Saulės dievas Pradžiapatis (šaltiniuose-Pradžapatis). Būtent nuo šio dievo, kuriam, anot tų pačių šaltinių, yra apie 50 000 metų, vardo šaknies-radža- ir yra Indijoje kilęs bendrinis indijos karalių- radžų vardas. Pagal tos pačius šaltinius R. Zubinas įminė ir tautų kraustymosi pačią priežastį ir net dar nežinomus geofizinius dėsnius.
Pasirodo, kad nuo seno tarpgentinė(liaudies) kalba Euroazijos kontinente buvo lietuvių o šventikų-sanskrito. Šių kalbų šaknys yra bendros. Todėl sanskrito specialistai ir mūsų laikais neapsieina be lietuvių kalbos. Mat sanskrito kalba jau yra mirusi ir nei šventikai, nei liaudis ja nebekalba. Tad mokslininkai sanskrito kalba rašytų raštų be lietuvių kalbos perskaityti jau nebegali. Negali įminti ir didžiausius bei seniausius senovės Indijos šventus epus “Mahabharata” (didysis Bharatas) ir “Ramajana” (Ramos epopėja), apie kuriuos gana nemažai yra rašoma ankščiau minėtoje R. Zubino knygoje “Per praeitį į ateitį”. Ten pat rašoma, kad Bharatas buvo Mėnulio dievas, Rama-Saulės dievas.
Anot tų pačių šaltinių, lietuvių protėviai ne vieną ir ne du kartus yra sukore kelią nuo Baltijos jūros iki Indokinijos pusiasalio ir atgalios. Visas šis kelias yra tankiai nusėtas lietuviškais toponimais.
Gaila, kad mūsų valstybė neremia Pauliaus Normanto iniciatyvos ir ekspedicijų į mūsų protėvių lopšį. Nors ir kokia ši parama būtų, mūsų mokslui ir Lietuvai beo jos įvaizdžiui naudos duotu keleriopai daugiau.
Kas link polonofobijos, tai ji Lietuvoje yra nepagrįstai perdėta ir atsikratyti jos bent dalinai reiktų, kad toliau nebegadinti santikių su savo kaimynais. Gerai būtų ir pabandyti savo kaimynams padaryti bent menką nuolaidą ir laukti iš jų atsako dėl savo tėvynainių Lenkijoje.
O štai dėl Lietuvos istorijos (praeities) mitologizacijos, tai pirmiausiai mes privalome sau atsakyti į klausimą- kokios Lietuvos istorijos (praeities) mums reikia ir kokios norime:
-Ar mes ir ateityje norėsime pažinti tiktai Lietuvos praeitį nuo Mindaugo karūnavimo laikmečio, kaip tai “istorikai” stropiai vykdo mūsų laikais bažnytinius nurodymus, nors pagal mūsų konstitucija bažnyčia yra atskirta nuo valsfybės? Šioje vietoje būtina prisiminti sovietinius laikus, kai mokykloje būdavo sakoma- Lietuvos istorija prasidėjo tiktai nuo 1940-jų metų!?
– Ar nepaisydami švietimo sistemoje nusistovėjusios tradicijos bei krikščionybės dogmų ir TABU, norėsime pažinti mūsų tikrąją, seniausiąją ir garbingiausiają praeitį bei jos šaknis? Be šios TIKROSIOS mūsų istorijos neįmanomas mūsų jaunimo patriotinis auklėjimas! Tai yra didžiausia spraga mūsų švietimo bei jaunimo ugdymo sistemoje!
Mes privalome grąžinti savo šaliai ir jos jaunimui tai ką mūsų didieji kaimynai yra iš mūsų atėmę- MŪSŲ TIKRĄJĄ PRAEITĮ!
Beje, mituose bei legendose mūsų protėviai yra užkodavę mūsų seniausiąją bei garbingiausiąją praeitį (istoriją). Tad kratytis mūsų praeities mitologizavimo būtu ne tiktai netikslinga bet ir neprotinga. Įminę mūsų protėvių mitus bei legendas, savaime atsiskleistų mūsų praeitis.Tada ir polonofobijos problema taptu ne problema. Ji atkristų savaime.