Po masinių riaušių Anglijoje britų žurnalistas Maksas Hastingsas viešai prabilo apie užaugusią laukinių vaikų kartą, kuri „neturi jokių įgūdžių, išsilavinimo, vertybių ir norų“.
Rašytojas, kino režisierius, bardas, penkių vaikų tėvas Vytautas V. Landsbergis sako, kad laukinius vaikus neprofesionali tėvų karta užaugino ir Lietuvoje.
Pavojingas virusas
— „Į gatves šiomis dienomis išėję jaunuoliai nežino šalies, kurioje gyvena, praeities, nesidomi dabartimi ir nesirūpina ateitimi. Vienintelis dalykas, kuris jiems dar įdomus: kompiuteriniai žaidimai, gatvės muštynės, smulkūs, o vėliau stambesni nusikaltimai“, — rašo britų žurnalistas Maksas Hastingsas apie Anglijos riaušininkų kartą. Ar jis kalba ne apie Lietuvą?
— Važinėjant po Lietuvą net plika akimi galima pamatyti daug panašių reiškinių. Visai neseniai buvau pas bičiulį viename Lietuvos miestelyje. Kai septintą valandą vakaro kažkas pradėjo daužyti politechnikumo langus, man paaiškino, kad tai jauni vyrukai, kurie dažniausiai prisivalgo linksminančių tablečių ir smaginasi. Ir kad policija buvo kartą atvažiavusi, po to vieną policininką nuvežė į reanimaciją, tai dabar jie nebesikiša.
Tai yra mažo miestelio virusas, į kurį įtraukti 12 metų vaikai, kvaišalų pardavėjai yra žinomi, bet bijoma juos liesti. Vakare visi bijo į gatvę išeiti. Ir tai egzistuoja mūsų pašonėje.
Mes kartais užsimerkiame, žiūrime per televiziją „Dainų daineles“ ir mums atrodo, kad užaugo nuostabi originalių vaikų karta.
Bet yra kita pusė — niekam nereikalingi vaikai, kurių tėvai airijose, galbūt išsiskyrę ar alkoholikai, arba iš viso neturi laiko, nes užsiėmę savimi. Anksčiau ar vėliau, ko gero, net labai greitai, visa tai pasireikš.
— Ar, jūsų manymu, kas nors daroma valstybės mastu, kad to nebūtų?
— Kol kas to nematau. Paprastai Lietuvoje gaisras gesinamas, kai namas yra sudegęs. Mūsų valstybėje apskritai nėra suvokimo, kas yra vaikas.
Tai kažkokia prekė, krepšelis, daiktas, į kurį reikia integruoti kažkokias žinias pagal kažkokius standartus, vidurkius ir padaryti iš jo darbinį robotą. O kas yra su jo siela, kiek jis yra tautiškas, dvasiškai brandus, atsiveriantis aplinkai, kiek jis turi atjautos, niekam nerūpi.
Karta užaugo
— Kiek svarbios vaikui tradicinės iki banalumo vertybės, kaip Tėvynė, tikėjimas, dora?
— Mes esame prisivirę labai neskanių barščių šia tema, nes Lietuvos kultūros politika buvo visiškai deromantizuota ir tarsi buvo nueita kitomis kryptimis: provokacijos, intrigos, pašaipos. Ir ta „fucking and shoping“ karta užaugo. Ką menininkai kitąsyk galbūt kuria, kaip kritiką, pasėjo madą, tai tapo gyvenimo būdu, pasidarė smagu eiti žiūrėti, kaip žmonės moka keiktis… Ir prasideda savęs naikinimo sindromas. Aš jo nesuprantu ir stengiuosi tame nedalyvauti.
Jau nekalbu apie kompiuterinę erdvę, kuri yra iš viso niekaip netvarkoma. Juk norvegų žudikas treniravosi kompiuteriniais žaidimais.
Vaikai virtualioje erdvėje pasidaro tarsi besieliai — štai kur esminė kompiuterinės technologijos bėda.
Kalbant dvasiniais terminais, žmonės gimsta, kaip įsikūnijusios sielos, turinčios ryšį su dvasia, Dievu, protėviais ar gamta, su tuo, kas yra didinga ir kas mus sukūrė.
Kompiuteris tai nukerta. Kai stebiu savo vaikus, kurie, deja, irgi mėgsta kompiuterius, matau, kad tas ryšys retsykiais sutrinka. Tada turi vežtis juos į gamtą, mokyti vėl iš naujo susikurti laužą, plaukti baidarėmis, važiuoti dviračiais. Tada kažkas vėl atsigauna, atsibunda, vaikas pradeda darytis žmogumi su siela.
Tad sutrikimas yra visuotinis: ir Britanijoje, ir Lietuvoje.
Apie herojų stoką
— Ar nėra problema, kad šiais laikais jauni žmonės tarsi nebeturi savo herojų ar idealų?
— Teko kalbėti su amžiną atilsį Algimantu Masiuliu prieš jo mirtį. Klausiau apie jo kartą. Jis pasakojo, kad, kai Lietuvoje buvo minimas Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejus, buvo toks kunigaikščių kultas, kad visi moksleiviukai ant sąsiuvinių paišė kęstučius, birutes, vytautus. Ta karta išėjo į diplomatus, profesorius, menininkus, vėliau — partizanus; jie stimuliavo sąmoningos valstybės raidą, kuri dabar baigia stipriai prigesti.
Galvojant plačiau apie Lietuvą ir Kultūros ministerijos strategiją, man gėda, kad Lietuva per 21-erius metus nesukūrė nė vieno padoraus istorinio filmo, nė vieno filmo vaikams. Tai rodo, kad valstybė investuoja į vamzdžius ir kitokias „menines“ akcijas, bet jos neturi nieko bendro su vaiku gatvėje ar namie, kuris, jei neturės herojaus, didvyrio, tai ir nenorės būti į jį panašus. Mano supratimu — kultūra yra tai, ką galima rodyti ir vaikams, moksleiviams. Kas vienija, jungia. Ar daug tokio pobūdžio kūrybos?
Prisimenu, kokią įtaką mums darė filmai apie indėnus: tai buvo laisvė, jėga, sveikas atrodymas, norėjosi treniruotis, iš lanko šaudyti, bėgioti, eiti į miškus — visa tai daro įtaką tavo gyvensenai. O kai žiūri per kompiuterį, kaip daugiau nušauti, tai irgi daro įtaką tavo gyvensenai ir mąstysenai.
Atsiprašyti vaikų už jų tėvus
— Ar neteko susidurti su šios kartos noru apskritai išeiti iš šios sistemos, nebūti joje, nedirbti, nedalyvauti?
— Man kartais tenka matyti, kaip žmonės tokius vaikus išgydo. Vienas bičiulis surengė stovyklą alkoholikų vaikams ir jų atsiprašinėjo už jų tėvus. Visi išsiverkė, apsikabino, išsibučiavo, ir kažkas tuose vaikuose įvyko. Kitas bičiulis surengė vasaros stovyklą ir mokėsi su vaikais apsikabinti. To mažo judesio jau užtenka, kad išeitum iš savo vienatvės kiauto…
Rengėme partizaninę stovyklą, kurioje buvo ir agresyvesnių vaikų. Neįtikėtina, kaip ta tema per žaidimą, naktinius žygius atidarė juose kažkokį kito lygio sąmoningumą, pilietinį, tautinį pasididžiavimą. Net per tokias nesudėtingas praktikas vaikai labai radikaliai pasikeičia.
— Gal iš tiesų mūsų karta turėtų atsiprašyti tų laukinių savo vaikų?
— Veikia labai paprasti fizikos dėsniai — jeigu pakrauni akumuliatorių, mašina važiuoja, nepakrauni — mašina užgęsta, pradeda stovėti, rūdyti ir pūva.
Taip pat ir su vaikais — jei į juos vaikystėje neįdedama meilės, dėmesio, šilumos, jie netampa dalimi mūsų bendruomenės… Juos reikia sugrąžinti į bendruomenę. Ir kai kaimeliai, miesteliai pradės daryti bendrus renginius, šventes, kai tėvai su vaikais rinksis šokti, dainuoti, vakaroti, užuot sėdėję alubaryje, vaikus palikę prie kompo, kad „neknistų proto“, tada kažkas keisis.
Užaugo neprofesionalių tėvų karta
— Tačiau, sakoma, tėvų nepasirinksi, daugumos ir neperauklėsi…
— Iš tiesų, labiausia serga tėvai. Užaugo neprofesionalių tėvų karta, kuri neturi laiko, yra pavargusi, užsiėmusi savimi ir vaikus nebent parodymui išveda į gatvę. Bet esminio rūpesčio, kad vaikas yra siela, kurią reikia nepažeidžiant atskleisti, nėra.
Dvasinėse knygose parašyta, kad vaikai — tai mums siunčiami mūsų mokytojai. Vaikas dažnai yra aukštesnė siela negu tėvai: arba tu ją atveri, arba „užbukini“ ir padarai tokia primityvia, koks esi pats.
— Labai neviltingai skamba. Tačiau sakėte, kad įmanoma ir būtina „atitirpinti“ vaiką…
— Įmanoma. Kažkaip reikia implantuoti netikrus tėvus į visuomenę. Reikia, kad atsirastų žmonių, kurie prisiima dvasinę tėvystės ar motinystės pareigą ir dirba tokiame neformaliame lygmenyje susitikdami su vaikais ir mylėdami juos. Reikia išvažiuoti į tokias meilės stovyklas ir būti, dainuoti, apsikabinti.
Tokiose stovyklose viena iš labiausiai jaudinančių patirčių yra ta, kai vakare vaikai apspinta ir nepasidalija, kuris bus arčiau tavęs, kad tik jį apsikabintum. Pasirodo, jiems to ir tereikia… Jokių aukštųjų matematikų… Tik apsikabinti, nes jie negavo šilumos.
Kažkada britai padarė psichologinę studiją. Nagrinėdami itin žiaurių žmonių biografijas, rado bendrą vardiklį: visi jie, būdami vaikais, kelioms savaitėms buvo palikti svetimiems žmonėms.
Tai simptomas, kokia karta Lietuvoje gali užaugti, nes tokių vaikų mūsų kartoje yra labai daug.
Liaudies dainų terapija
— Jūs ypatingą dėmesį skiriate tautiniam vaikų ugdymui, liaudies dainoms. Ar tai taip svarbu?
— Kai dirbau mokykloje, su vaikais pradėjome po pamokų vakare prie žvakių dainuoti liaudies dainas. Jau tada pastebėjau, kad liaudies daina pradėjo juos keisti. Kai dainuoji liaudies dainą ir po jos, negali keiktis, mergaitei sakyti nepagarbaus žodžio, tu tarsi iškrenti į kitą lygį.
Aš jau kelintą kartą švietimo ir mokslo ministrui sakau: reikėtų, kad brandos atestate atsirastų nuostata, jog baigiantis mokyklą moksleivis turėtų atsiskaityti padainuodamas 50 lietuvių liaudies dainų — pamatytumėt, kaip greit pasikeistų Lietuva.
Marijos Magdalenos dėsnis
— Ar nemanote, kad Lietuva tokia, kokie esame mes, ir kitaip būti negalėjo?
— Į praeitį nereiktų žvalgytis. Kartais pasvajoju… Yra toks vadinamas Marijos Magdalenos dėsnis, kai iš pačios akliniausios tamsos gimsta šviesa, iš prostitutės — šventoji.
Lietuva, manau, yra netoli viešnamio lygio — tad yra šioks toks vilties momentas, kad greitai mes nebeapsikęsime ir imsime iniciatyvą į savo rankas, nieko nebesitikėdami iš valstybės.
Kol esame pasyvūs, anemiški, verkšlenantys ir rašantys anoniminius komentarus, tamsiajai jėgai yra visos galimybės veikti.
Žmonės turi susivienyti — valdžią reikia priversti dirbti. O atsakomybė tenka kiekvienam iš mūsų.
Gana geras straipsnis. Apkabinimas- paprastas dalykas, bet duoda labai daug, yrač vaikui. O mintis apie liaudies dainų mokymą mokyklose verta švietimo valdininkų dėmesio, per muzikos pamokas galėtų būti daugiau laiko tam skiriama, ir dainynėlis galėtų būt parengtas ir atsiskaitymas, jei ne 50-ties, tai bent 10-20 dainų galėtų vykti. Pritariu, daina yra galingas dalykas, tai būtų oaorastas bet stiprus ir geras žingsnis į geresnę mūsų visuomenę . Ačiū, Vytai.
Plaukėme baidarėmis Žiūruose ir turėjome nuostabų vakarą su Žiūrų ansambliu. Mano vienas vaikinas pritaikė vieną mok ykloje išmoktą liaudies dainą…O keletas jaunuolių, kurie gal ir nemoka nė vienos liaudies dainos – stovėjo ir klausėsi išsižioje, nes nuo dainuojančių moterų sklido tokia gera energija ir gyvybė, kad buvome pakerėti visi. O kaip šiaulietis tautodaiilininkas, muzikantas Albertas Martinaitis sako – vaikai iš folkloro neturi reikalų su policija. O mokyklose mes mokėmis visko, tik ne savo dainų, savo tradicijų ir savo kultūros. Vaikai mokykloje nemokomi mąastyti ir jausti, mokosi mintinai pavadinimus ir datas…
reikia kad kuo daugiau zmoniu perskaitytu sita straipsni ir suvoktu jo svarba. Aciu Vytautui, kaip ir aciu uz visa jo kuryba vaikams!
nuostabus zmogus, labai paprasti ir gyvenimissski pamastymai.gera pasiskaityti, aciu, rasykite dar….
Tai ką, mieli komentatoriai, imam pelytę į ranką, kopijuojam šį tekstą, atspausdinam ir nusinešame į darbovietę, kitur, kur praeina žmonės – padėsim pluoštelį – lai pamažu nusėda namopi einančiųjų rankinėse. Sakysite – niekas neskaitys? ogi pabandom.
Nepaprastai geras straipsnis ir, kas svarbiausia, – Vytas nerypauja, jis siūlo kelius.
Ačiū.
Prisijungiu! Ačiū už idėją.
Geras straipsnis, šiltas, su pasiūlymais. Prikibsiu tik truputį — nereikia kompiuterių katinti, jie niekuo dėti. Kalti tėvai ir likusi visuomenė, kuri nesuteikia tos šilumos, dėmesio. Tie patys kompiuteriai dažnai gali būti labai teisingas sprendimas — ten taip pat yra bendruomenės, kurios ugdo, kurios turi savo labai stiprią etiką ir kultūrą.
Pusė straipsnio tikrai geras. O dėl vaikų stovyklų, tai per daug užsimota, ypač šiuo metu. Kaip mano pažystamas pasakytu, “Tik neprisidarykite lengvo grobio pedofilams”. Na, jis paranojikas, bet tiesos daug pasako. Ir tikiuosi besirūpinantys savo vaikais, jau visi atsisakėte televizoriaus namie 😉 (vaikai užaugs daug protingesni)
Labai džiaugiuosi, kad mane tėvai veždavo į stovyklas.
as irgi uz stovyklas, jos man labai padejo, o Mariui galiu patarti neklausyti to pazistamo, opaciam isbandyti stovykla
Daug čia tokios padėties priežasčių.Gal atsimenate,kad,kai vaikai turėjo mažiau teisių,septyniolikmetės mergaitės draugių į gabalus nekapojo,keturiolikmečiai berniukai trylikamečių mergaičių neprievartavo ir nesmaugė.Tėvai ar toli,ar pinigus daro,ar jiems vaikai nerūpi.Visi šie atvejai lyg ir skirtingi,bet vaikų auklėjimo atveju pasekmės panašios.O vaikams reikia švelnumo.Ir dar daug ko.Vienoj stovykloj buvo globos namų vaikų.Truputį su jais dirbau.Poilsio metu aštuonerių metų mergaitė atsisėdo šalia.Elgiasi,kalba lygiai taip ,kaip mano duktė,būdama jos metų,kai norėdavo,kad apkabinčiau,paglostyčiau.Man nesunku,bet… Po to pedofilų skandalo kaip aš kokiam įtariam vaikų teisių gynėjui įrodysiu,kad aš tik našlaitę guodžiu,o ne mažametę grabinėju?Va taip keletas niekšų visai visuomenei diktuoja,kaip elgtis.Ir vaikų teisėmis aktyviausiai naudojasi patys agresyviausi,kad išvengti savo elgesio pasekmių.Juk 94proc. patyčių mokyklose vaikai prieš vaikus.O gimtoji ŠMM ir toliau mokyklas stambina,finansiškai optimizuoja.Didelėje mokykloje vaikus kontroliuoti sunku,besityčiojantiems lengviau pasislėpti minioje. Bet mažesnės administravimo išlaidos,galima klases sustambinti,mažiau mokytojų reikės.Kaip jie sugebės išmokyti,ne ministerijos klerkų reikalas.Vis tiek,vos kas įvyksta,žiniasklaida ne ministrą,o mokytojus purvu drabstys.
Jūs teisus, Rimai. Nebūtini čia tam net pedofilų skandalai, ki priklijuoja baisias etiketes vien už tai, kad skiri vaikui savo laiką – drauge piešiate, sprendžiate logines užduotis ir tiesiog kalbatės prie arbatos puodelio su sausainiais. Tokie vaikai, kurie gyvenime jau pakankamai sužeisti, į tai reaguoja labai nuoširdžiai – mano namų sienos nukabinėtos jų piešiniais, o lentynos – jų dovanotais suvenyrais i rankų darbeliais. Vasarą einame prie upės, renkame gėles herbariumams, gaminame atvirukus. o tiems, kam lengva priklijuoti etiketes, esu eilinė vaikų tvirkintoja ir manipuliatorė. Labai nedaug kas supranta, kad galiu mylėti juos V.V. Landsbergio minimos dvasinės motinystės lygmeniu. Tai žiauriai skaudu…
Aš labai labai džiaugiuosi, 6-8 klases baigiau 17 mokinių vienoje laidoje! Ir tai ne kokiam kaime buvo, Utenoj buvo mažytė gimnazija, iki jos neprijungė taupumo sumetimais prie vidurinės….
Norėčiau ir savo vaikus į tokią mažą mokyklą išleisti.
Ir nepamirškit, kad tą burbulą pučia valdantieji.
Taigi: ką norėjom :), tą ir gavom.
Labai teisingos ir geros mintys.
“Kalbant dvasiniais terminais, žmonės gimsta, kaip įsikūnijusios sielos, turinčios ryšį su dvasia,…” – “dvasiniais TERMINAIS” 😀 😀
Šaunuolis, V. V. Landsbergis jis vienas padaro daugiau nei visa kultūros ministerija. Ačiū.
Pritariu, Arminai.
Nesuprantu, gal aš visai nuo šaindieniniu aktualijų atsilikusi, bet ką V. Landsbergis padarė? Jis tik laaaaaaaaaaaabai daug kalba, kad ir kaip bebūtų TIK kalba. O tai jis tikrai moka, kad ir kaip būtų gaila, jo kalbos niekada darbais nevirsta… Aš tikrai nepateisinu ŠMM politikos, bet jie bent kažką daro, bando gerinti moksleivių, vaikų, studentų padėtį, kad ir kaip jiems gautųsi, jie DARO!
Vaida, jei tik kiekvienas ŠMM tarnautojas savo kompetencijos ribose darytų tiek kiek daro VVL ir dar reikiama kryptimi, bei nuosekliai, jūsų išvardientiems moksleiviams, vaikams ir studentams būtų daug geriau nei dabar yra 🙂
Nuostabus straipsnis, gražios ir taiklios mintys. Straipsnyje paminėta, jog tauta lyg ir neturi savo herojų. Mano šeima turi. Tai šeimai esame dėkingi už nuveiktus ir daromus darbus. Ačiū.
Jūs esate nepakaltinami, todėl nekritikuojami.
Teisingas straipsnis, prisikabinsiu tik prie kaltinimu kompiuteriui. Ne kompiuteris kaltas, bet beda tai kaip jis naudojamas. Paprasta. Tai tera irankis. Kaip ir peilis – galima duonos atsipjauti, galima ir zmogu nusmeigti. Ir blogiausia kad patys tevai neturi zalio supratimo ka su tuo kompiuteriu galima daryti, apart e-pasto, keletos tinklapiu ir “veidaknyges”……
Man 20 m. ir dabar studijuoju Anglijoje (nors būnu ten tik dėl studijų, skaitau, kad gyvenu Lietuvoje ir baigusi studijas tikiuosi čia ir likti, Lietuvą labai myliu bei nors esu keliavusi nemažai, visad po kokio mėnesio nekantrauju grįžti. Čia – namai 🙂 )… Bent mano supratimu, UK situacija liūdnesnė šiuo požiūriu… O gal, Lietuvoje tiesiog jau augus ir daugybę vaikų pažinus, atsirinkau tokius dvasingesnius ir labiau Lietuvą, žmones, pasaulį mylinčius, motyvuotesnius draugus, tenka kartais pamatyti ir Lietuvoje visokių tamsybių, bet čia man daug lengviau tų žmonių išvengti… UK man su bendraamžiais sunkiau bendrauti, nes, atrodo, daugumai tikrai tik vakarėliai, alkoholis, seksas ir t.t. galvoje, jei tai stipriai nedomina – esi keistuolis 🙂 nors, tikiu, kad įmanoma visur rasti ir nuostabių žmonių, tačiau bent man Lietuvoje ieškoti sekasi lengviau 🙂 UK labai įdomių žmonių dažniausiai tenka ieškoti tarp vyresnių, kaip kurie mano draugai net seneliai, nors, žinoma, atsiranda ir ten įdomių jaunų žmonių, tik didesnė dalis jų liūdni, “nusodinti”, nes nėra “normalūs”. Vienas pažįstamas vaikinukas sako, jog net jo tėvams nepatinka, kad jis ne toks kaip visi (žinoma, sudėtingiau su vaiku, kuris ne sėdi dieną prie kompo ir vakare eina į vakarėlius, o turi visokių įdėjų, minčių, domisi pasauliu ir t.t. – čia tikrai, manau, tėvų kaltė, kad pagimdo vaiką, o įdėti darbo kiekvieną dieną nenori/”neturi laiko”)…
Tėvai būtų iš lietuviškos vidutinės klasės, uždirbantys iki 1500 Lt per mėnesį, turintys dar sumokėti palūkanas bankui už paimtą būsto paskolą, mąstytum visai kitaip 😉
Labai geros mintys , pritariu .Tikrai reikia kažką daryti. Ačiū autoriui.
verslas “žaidžia ant” žmonių instinktų… jei žmonės tai suvoktų (būtų tiek sąmoningi), imtų tokį verslą ignoruoti.
O dėl gamtos – labai pritariu – vaikams labai naudinga į gamtą – ir nervams ir sielai į sveikatą 🙂
Be to, būt gerai, kad visi gautų paklausyti pasakų vaikystėje – geriausia iš tėvų, bet kai aniems pritrūksta laiko (ar kažko), būtų visai nesunku padaryti nemokamų “audio pasakų” – ir jas platinti (gautųsi šiuolaikiškai, ir, manau, prasmingai : )
manau reikia vienytis.. Tiek daug gerų, teisingų nuomonių,.. susitelkę mes galėtume daug daugiau.
Diskusiniai vakarai būtų labai šaunu!!!
V. V. Landsbergis – nepaprastas žmogus!
Ačiū
Gar geriau žiūrėkim ne į pavardes, o į mintis?
Man tai jos pasirodė teisingos.
Tam tėvai ir yra, kad vaikus išauklėtų, todėl kosmopolitinis požiūris, kad vaikai turi auklėtis patys (gal gatvėje, gal tarp narkomanų ir pan.?), Lietuvai netinka.
Labai geras straipsnis, taiklūs pastebėjimai. Mano šeimoje irgi 5 vaikai, turiu šiokį tokį suvokimą auklėjimo, vaikų ugdymo klausimais. Senokai padariau sau išvadą, kad švietimo sistema yra beviltiškai atgyvenusi. Jos neperdirbsi. Jai galima tik leisti ramiai supūti, nusibaigti, lygiagrečiai kuriant kitokį, žmonišką gyvenimo (ne švietimo ar temdymo) modelį.
Į tai ir nukreipta mūsų paruošta strategija.
http://aistis.eu/index.php/lietuva
Tikiu, kad mes galime ją įgyvendinti, kad suspėsime. Kuo daugiau susipratusių žmonių įsijungs į tą procesą, tuo viskas greičiau įms keistis į gera.
Gerų, kūrybiškų atėjusių Naujųjų Metų visiems!
O man labai užkliuvo žodžiai “neprofesionalių tėvų karta”. Kaip tampama tais profesionaliais tėvais? Dabar savanoriauju Nepale su vaikais, tikrai daug širdies įdedu, bet klaidų niekaip neišvengiu. Bijau, kad ir su savo vaikais, jei tokių turėsiu, padarysiu ne vieną klaidą. Žmonės nėra tobuli. O tėvystė ar motinystė nėra profesija.
O dėl vaikų, kurių tėvai užsienyje darbuojasi… tai argi iš gero gyvenimo jie ten išvažiuoja? Pati dirbu užsienyje, žinau, kaip atlyginimai skiriasi. Ir esu sutikusi tame užsienyje labai mylinčių mamų, kurios visai nenori savo vaikų net trumpam pallikti, bet ka darysi, jei pinigų reikia?
Tevystė ir motinystė, manau, yra daugiau nei profesija – jei darbą gali palikti, užsidirbęs pensiją, tai tėvystė ir motinystė tęsiasi iki mirties.
Todėl tai – nepertraukiamas darbas, rūpestis ir t.t. O pagrindus, kaip taisyklė, įgauname šeimoje – pagal pavyzdį, mokomės iš kitų klaidų (kaip sakoma tik kvaili mokosi iš savų klaidų, protingi – iš svetimų 🙂 ), knygų ir t.t.
Ne iš gero gyvenimo išeinama ir iš gyvenimo, bet tai nepateisina šito veiksmo.
Egle, tėvystė ir motinystė – tai labai rimta ir atsakinga profesija! Deja, švietimo sistema mums įkala į galvą tokias netikusias dogmas, kad profesija yra tik tai, ko jie išmoko. Tik „įgijęs profesiją“ jaunas žmogus, atėjęs į darbą pagal profesiją, sužino, kad jis visiškai žalias, kad jį ten mokė dažnai visai ne to, ko reikės gyvenime, realioje veikloje. Kažkodėl (įdėmesni, kritiškesni manau žino, kodėl) tai, kas išmokstama šeimoje, realiame gyvenime, labai nuvertinama. Taip stengiamasi sureikšminti mokyklas, per prievartą siūlančias vaikams tai, ką moka mokytojai, bet ko jie patys niekur kitur gyvenime nesugeba pritaikyti.
Gyvas bendravimas tarp žmonių yra neįkainojama vertybė, daug svarbesnė už sugebėjimą ištraukti kvadratinę šaknį iš 15 ar sulituoti laidus. Beje, už profesionalų bendravimą ir pinigai mokami daug kartų didesni nei už litavimą ar skaičiavimą. Tik apie tai mokyklose nekalbama, kad vaikai nesugalvotų mokytis to, ko prisireiks gyvenime, o ne egzaminuose.
O kad žmonės važiuoja į užsienius dėl pinigų, tai tik parodo, kad jų mąstymas apkerpėjęs, kad tingi galvą pasukti, kaip Tėvynėje užsidirbti daugiau, dirbant geresnį darbą, nei tą, kurį priverčia dirbti užsieniuose, kad ir už nemažą, lyginant su Lietuvos juodadarbiais, atlyginimą.
Kad lietuvos svietimo sistema supuvusi tai seniai aisku tai paciai uzaugusiai kartai, kurios dalis esu. Deja, mum tai daug aiskiau negu vyresniems. Plius keiksnojate uzsieny, jame bent uzauge vaikai nebijo stoveti uz save, ne taip kaip musu lietuvoj – valdzios, tevu, visuomenes, mokyklos, universitetu isaugintos pilkos pelytes bijancios pratarti zodi. Tas tarybinis mastymas uzdaras esi didelio rato dalis , tai tylek ir sukis … Tiesiok absurdiska. Niekas nemokina vaiku mastyti, niekas neklausia ju ko jie nori ir panasiai , tai ko jus galit tiketis? ir niekas nieko nekeicia, niekam is ties neidomu, visi paskaitys pritars ir nueis toliau i savo kasdienybe… nugrims toj pacioj supuvusioj sistemoj.
Iš tiesų, labiausia serga tėvai. Užaugo neprofesionalių tėvų karta, kuri neturi laiko, yra pavargusi, užsiėmusi savimi ir vaikus nebent parodymui išveda į gatvę. Bet esminio rūpesčio, kad vaikas yra siela, kurią reikia nepažeidžiant atskleisti, nėra.
Iš tikrųjų ne tėvai labiausiai serga, o valstybė. Sutinku, su vaikais reikia užsiimti, tam reikia ir laiko ir žinių, bet vaiko auklėjime yra labai svarbus dalykas ir tvirta tėviška ranka, tėvų vaikas turi klausyti.
Prie ko aš lenkiu? Ogi prie to, kad visur teigiama, kad auklėjime būtina naudoti pyrago ir bizūno principą, o valstybė iš tėvų atima galimybe panaudoti vieną iš auklėjimo priemonių ir taip suteikia galimybę vaikams, kai jie tik to užsimano, neklausyti tėvų.
Kodėl valstybėse priiminėjami tokie kvaili įstatymai? Gal dėl to, kad jei visuomenėje būtų visiška ramybė, nebūtų karų, nusikaltimų ir kitų negerovių, tuomet nereikėtų valdžios, kariuomenės, policijos, nereikėtų mokėti mokesčių. Tie kas sėdi valdžioj tai supranta ir imasi visokių priemonių, kad žmonės kažko bijotų, anksčiau karų nusikaltėlių, vėliau teroristų. Bet su karais jau kaip ir sudėtingiau gąsdinti visuomenę, kas gi užpuls Didžiąją Britaniją, JAV ar kitas išsivysčiusias valstybes. Teko griebtis teroristų baimės, neoficialiai remiant visokius teroristus, bei priemonių leisiančių užauginti nusikaltėlių kartą. Taigi, idėja kad iš auklėjimo reikia atimti rimbą atėjo iš išsivysčiusių šalių valdžios atstovų galvų, kaip priemonė jiems išlaikyti valdžią.
Kodėl negalima iš tėvų atimti rimbo? Ogi todėl, kad ir policininkams yra išduodamos lazdos, kad kai prieina prie nenorinčio paklusti piliečio ir pareikalauja elgtis padoriai, kai nepakanka įtikinėjimo priemonių, kaip kraštutinę jis galėtų panaudoti fizinę prievartą.
Su vaikais lygiai tas pats. Jie pastoviai bando savo tėvus, pav. vaikas paprašė tėvų leisti miegoti su kojinėmis lovoje, nes naktį kai užsimano nueiti į WC, tamsoje neranda šlepečių, tėvai leido, dabar jis miega su batais. Tėvai nieko negali padaryti, prašymų ir žodinių draudimų jis jau neklauso, o ir “jei neklausysi paimsiu diržą” jo jau negąsdina, kiek kartų girdėta frazė, o diržo taip ir nematė.
Negalima iš tėvų, kaip kraštutinės auklėjimo priemonės atimti fizinės prievartos galimybės. Aišku, kaip civilizuotoje valstybėje, galima sunorminti tas priemones, pav. statymas į kampą, diržas ir pan. Bet negalima visai jos atimti. Kas dėl smurto prieš vaikus, tai jis visuomet buvo draudžiamas. Jau kiek laiko baudžiamajame kodekse įtvirtinta žmonių apsauga nuo sveikatos sužalojimo. Jei tėvas išgėrė ir sumušė žmoną bei vaiką, tai nebūtina išradinėti dviratį ir teigti kad “jis vartojo smurtą prieš vaiką”, ne tada užtektų standartinės bausmės už “vidutinius ar sunkius kūno sužalojimus”.
Taip, kad dainos ir vaikų užimtumas labai gera priemonė, bet tai ne vienintelė priežastis dėl naujos gatvių chuliganų kartos.
Tiesa, ir tas vaikų užimtumas. Kaip tėvams užsiimti vaikais, kai jie visą dieną darbe, o vaikai tik pusdienį mokykloje. Praėjo tie laikai, kai buvo pilna tėvams nemokamos užklasinės veiklos, dabar viskas mokama, o ne visi tėvai sugeba sukrapštyti tiek pinigėlių, kad galėtų užimti savo vaikus. Beje ir tarybiniais laikais būdavo vaikų, kurie į jokius būrelius nenorėjo eiti, jie iš vis nežinojo ko nori, tad ne tai pagrindinė naujos chuliganų kartos atsiradimo problema.
Mielas Minai,
o jei jūs su kojinėm per grindis vaikščiosit, tai vaikas turės tesę jums diržu mostelėti? Ar šiaip padarysit, kas VAIKO nuomone nėra priimtina, ar jis turės teisę jus nubausti? Kaip šauksi taip ir atsilieps, jei išmokinsi vaiką “kraštutinių” priemonių, jomis suaugęs ir vadovausis. Žmogus (ypač šiais vartotojiškais ir greito maisto laikais) renkasi lengviausią kelią, o kraštutinis argi nėra efektyviausias ir greičiausias? Nertuks nei minutės pasakojimų, iaškinimų, diskusijų, įtininėjimų apie miegojimą lovoj be kojinių – kartą nupėrei diržu, kitą pagrasinai ir baigtas auklėjamasis darbas. Gėda.
p.s. paprastai jei leisit vaikui su kojinėm miegoti, turėsit daug stipresnę poziciją debatuose dėl batų 😉
Miela Julija,
Dėl to, kad vienas žmogus gali sugalvoti ieškoti lengvesnio būdo, geriausia uždrausti visiems, o po to, po 10-15 metų neikim į gatves, nes siautės nekontroliuojamų nepilnamečių gaujos?
Dėl vaiko auklėjimo, tai yra tėvai, kaip sektinas pavyzdys asmeniškai atsakantys už blogo auklėjimo pasekmes ir vaikai kurie turi mokytis iš tėvų, bei už visas blogo mokymosi pasekmes neatsako prieš visuomene, kol dar yra vaikai. Čia negali būti lygybės. Jei vaikas per balkoną išmes kokį sunkų daiktą ir sudaužys kaimyno mersedesą, kas tuomet bus atsakingas, vaikas ar už jį atsakantis? Ir kaip su tokiu vaiku elgtis jei jam labai patiks toks užsiėmimas ir į žodinimus draudimus nekreipia dėmesio? O vėliau, kai ateis policija ir praneš, kad jau vyresni vaikai padegė kokį piktesnio kaimyno, ar atsitiktinį automobilį? Visuomet reikia žinot, kad auklėjime nėra lygybės.
Dėl kraštutinės priemonės, ne vienas tėvas per visą vaiko auginimą taip būna ir nesuduoda savo dukrytei nė karto, ranka nepakyla, bet dukrytė matė, kaip broliukas už tikrai padarytus blogus darbus buvo nubaustas ir žino, kad jei iškils būtinumas, tėvas gali panaudoti diržą, todėl jai užtenka užsiminti apie galinčias kilti pasekmes ir to užtenka, broliukas iš prigimties padauža, tad tėvas karts nuo karto privalės priminti, kad vis tik negalima daryti ką tik užsimanai, reikia žinoti, ką daryti galima, o ko ne ir jei darai tai kas negalima, gali kilti nemalonumai, o svarbiausia, kad tėvų reikia klausyti.
Nemanykim, kad visi lietuviai girtuokliai, smurtautojai ir pan. tikrai didesnė dauguma netrokšta suduoti savo vaikui, bet kartais reikia ir jokiu būdu negalima iš tėvų atimti šios galimybės. Kai suduot galės tik policininkas, patikėkit, tai bus jau per vėlu ir tai bus ne auklėjimas, o jau bausmė, trunkanti kelis metus įkalinimo vietoje.
Dar papildysiu savo atsakymą Julijai.
“kas VAIKO nuomone nėra priimtina”
Sutinku, kad tiktai tikrai aukštą lygį pasiekęs mokytojas išmoksta mokytis iš savo mokinių, bet jei mokytojas nusileis iki mokinio lygio, mokiniai nustos jį vertinti kaip mokytoją.
Auklėjime tėvai yra mokytojai, o vaikai mokiniai.
p.s. paprastai jei leisit vaikui su kojinėm miegoti, turėsit daug stipresnę poziciją debatuose dėl batų
Tuo ir skiriasi vyriškas ir moteriškas požiūris ;). Kalėjimuose daug dažniau sėdi žmonės vaikystėje nematę tėvo.
Yra klausimų, kurių atžvilgiu debatai iš vis negalimi. Ar leisitės į debatus, klausimu, ar galima primušti mažesnį kiemo draugą, kačiukui išbadyti akutes? Ne, maksimum kiek leisitės, tai tik išaiškinimas, kodėl tai daryti nėra galima, bet tikrai ne ginčysitės, ar tai galima padaryti.
Vyrišku požiūriu yra ribos, kurių peržengti nevalia, ir negali būti jokio abejonių, gailesčio priepuolių ir panašiai.
nebijokit, su batais tikrai nieks nemiegos, o jei ir uzsinores-tai nematau tragedijos, nebent jums labai gaila švarios paklodes, kuri jums svabesne uz vaika. Tokiu auklejimu toli nenuvaziuosi, net siurpas perbejo per kuna, nes manes tevas nera muses, o auklejo meile, todel as moku myleti ir gerbti kitus, o jei butu muses, tai visu nekesciau, kaip ir jus dabar nekenciat vaiku, ir nesinori tiketi kad ju turite
Visu zodziuose yra dalis tiesos. Ir vel viskas susiveda i viena – zmones, susilauke vaiku, turi tureti supratima apie tai, kaip su jais elgtis. Tai turetu buti paremta istatymiskai. Zmones, besilaukiantys kudikio (abu tevai) turetu lankytis paskaitose ne tik kaip gimdyti, bet ir susipazinti su vaiko amziaus tarpsniu prichologijos pagrindais. Tokios paskaitos turetu buti privalomos, priesingu atveju mazinamos tevystes/motinystes ismokos.
gera mintis
pritariu Jums
kai auklėjime kalba tik jausmai, nelieka sveiko proto.
Ar teko girdėti apie dainininkės Vitalijos Katunskytės sūnaus istoriją? Negi manot kad ji nemylėjo savo sūnaus, neskyrė jam dėmesio ir nors kartą buvo pakėlusi prieš jį savo ranką? Tokių istorijų pilna su vienišų mamų vaikais. Norit su savo vaikais bendrauti, kaip minėtoji dainininkė, ir toliau lepinkit ir jokiu būdu nenaudokit “smurto” prieš vaikus ;). Ai ir dar pamiršau, uždrauskit visai bendruomenei, kad nereikėtų vienoms į kalėjimus vaikščioti ;).
nieks nezino, kiek ten mylejo ir kiek ten muse, ar nemuse, i vidu nieks neilys, o moterys karjeristes tikrai neturi kada uzsiimti vaiku auklejimu, jos juk nuolat komandiruotese, o jei dar myli labai pinigus, tai irgi nelabai geras pavyzdys vaikui, nes jis gali tapti materialistu,
kuriam meile antram plane lieka
nepamirsk, kad kiekvienas skirtingai supranta ta meile vaikams, vienas, neva, myli ir lepina sakydamas ”kad mano vaikas teisus, o visi kiti kalti”, kitas myli ir lepina sakydams ”kad ir tu buni neteisus, kitu atzvilgiu”, labai svarbu ar teisingas tevu poziuris, nes dauguma dabar mokina vaikus sukciauti, kad ,neva, jiems lengviau butu ”prasimusti” ir kad vaikas jokiu budu nebutu ”pastumdelis”, stai ir turime simtus nusikalteliu, nes juos tevai visada pateisina, padarys vaikas nusikaltima-tevai sakys: ”oi, jis nekaltas, kalti draugai…”, tai kaip su tokia tevu ”meile” ismoks buti saziningais. dabar gal saziningu buti net nebemadinga. baisu ir gaila 🙁
Straipsnis tai labai geras. Man 33 metai,atvykau i anglija gyventi kai man buvo 17. Turiu du vaikus. Lietuviu liaudies dainas dainuoju savo vaikams (sunui 7m , dukrai 1.5m. Mano sunus tiesiog dievina .Pasakoju apie Lietuva .
Reikia uzsiimti su vaikais ,kad maziau laiko praleistu prie kompo. Kaip sako ” kad neknistu proto” tegul zaidzia, bet kartais nera kitos iseities, as sutinku kitoks gyvenimas, kitokia sistema ( nenuvaziuosi i kaima neprisikasi bulviu nes kaimai neisilaiko) negalim sedet dienu dienas ir dainuoti, kas vaikus pramaitins?
Ačiū autoriui už gilias, protingas mintis. Jos mane sukrėtė iki ašarų.
Ačiū autoriui už gilias ir protingas mintis. Jos mane sukrėtė iki ašarų
Jei paišo vaikas grafiti – jis sugadinta siela ar kovojanti už tai, kas ateina iš aukščiau kanalais?
Gerbiamasis Vytautai, pilnai pritariu Tamstos pasipiktinimu susidariusia Lietuvoje padėtimi su mūsų jaunimu ir juo auklėjimu. Tiksliau būtų pasakyti-neauklėjimu! Beje, tai jau reikėjo daryti nuo tėvelių auklėjimo. Ištisa mūsų jaunuomenės karta buvo palikta likimo valiai be jokios globos iš valstybės pusės. Aš turiu omenyje ne materialinę globą ir paramą, apie ką labai dažnai yra kalbama, bet moralinį, psichologinį bei patriotinį ugdymą- mūsų šalies gyliosios praeities pažinimą. Dar senoliai sakydavo- tauta nepažinusi savo šaknų ir savo praeities yra akla! Ar pažįstame mes ją? Atsakymas vienas-NE! Mūsų laikais mūsų universitetuose Lietuvos praeitį-istoriją pradeda mokyti nuo Mindaugo krikšto- ją sieja su krikščionybės atsiradimu mūsų šalyje. Tačiau kodėl nutylima -kasgi buvo per kultūra šiame krašte, kuri vienintelė visoje Europoje sugebėjo tūkstantį metų atsilaikyti prieš krikščionybės (prieš Romos ir Bizantijos) ekspansiją?!
Kodėl mokslininkai mūsų jaunimui nepasako- kas gi per kultūra pagimdė tokius galiūnus kaip Mindaugas, Kęstutis, Gediminas, Algirdas, Vytautas? Kodėl mes savo garbingiausiąją praeitį, dabar jau savavališkai, atiduodame savo kaimynams? Tai yra nusikaltimas ne tiktai prieš mūsų jaunimą, bet ir prieš mūsų protėvius.
Įminųs senųjų kultūrų šaltinius paaiškėjo, kad mūsų kultūros šaknys yra neišpasakytai gylios, kad mūsų kultūra siekia tolimiausią praeitį, o mūsų kalbai net apie 50 000 metų! Beje, jos garbei reikia pasakyti, kad be jos pagalbos pasaulis neįmins nei senųjų kultūrų šaltinių, nei Pasulio praeities. O neįminųs pastatosios, negalima bus įminti ir ateities. Teisus buvo genialusis baltų filosofas I. Kantas, kuris dar prieš 200 metų sakė:”Lietuvių kalbą būtina išsaugoti vien jau todėl, kad tiktai jos pagalba galima bus įminti tautų kraustymosį priežastį”. Pasirodo, kad lietuvių kalbos pagalba galima “atrakinti” ir daugiau- Pasulio praeitį bei jos ateitį!
Beje, dabar jau įminta ir Pasaulio praeitis, ir Pasaulio ateitis. Apie tai mano parašytos net kelios knygos : “Perkūnas” (priešistorija) išleista 2007 metais, “Per praeitį į ateitį”(proistorija) išleista 2008 metais, “Pažadinta praeitis” (trečiasis ir ketvirtasis geofiziniai procesai)-išeis 2012 metų I-me ktv. Deja, jos visiškai nedomina nei mūsų universitetus, nei mūsų mokslininkus. Jaunimui ir toliau yra brukamos seniai jaunimui atsibodusios pasenusios tiesos apie mūsų, pasirodo, visiškai neseną praetį. O kur gi mūsų garbingiausioji ikimindauginė praeitis? Ar ne laikas mūsų istorikus priversti pažinti ją, kad vėliau jie su šiuo garbingiausiu mūsų praeities laikotarpiu galėtų supažindinti mūsų jaunimą. Taip mūsų jaunimo tarpe būtų padaryta patriotizmo ugdymo pradžia o mūsų istorijoje padėtas rimtas PAMATAS!
M
Dabartiniai į žydų evangeliją nukrypę pamatai Lietuvai NIEKO verti. Ogi todėl, kad Baltiška tradicija įgavusi prokryžiuočiams nei menkiausią nei nė menkiausio mūsų bočių pavidalo esmę, o vien prokryžiuotišką OKUPACINĘ siekiamybę – božnycintis.
Gera str. mintis taryt vien tame, kad pabaigt viena kartą klastingai krikščionintis. Krikščionintis atrodytų pradžiai landsbergio nereikšmingose krikščionizuotose smulkmenose – kažkokiose importinėse dvasinėse prožydų knygose, klastingai okupuojant LT.
Košmarai…………..Kalba žmogus, kurio tėvas buvo pasiūlytas tapti Sąjūdžio vadu, tuo metu be baimės griovė viską iš pamatų…………………….O dabar dejuoja 🙂
Jaudina viena – kodėl tolstame nuo savo esaties ? Gal ne tiek technizuota aplinka keičia mus, ypač vaikus. Gal atsainus požiūris į savo, mažos tautos, kultūrą? Nebūsime įdomūs (net Europai) be savito gyvenimo, lietuviško dvasingumo, praeities ir šių dienų herojų… Kodėl mūsų “kultūrininkai”, televizijos dažnai “pasijuokia” iš liaudies dainų, o eterį, scenas užkariaua nešama primityvių “pupyčių” ir zvonkinė kultūra, drastiškai iškreiptas tautos elito supratimas ir televzininkų savo absurdiško neįgalumo teisinimas neišprusiais žiūrovais ? O jaunimui, ypač vaikams, negrįžamai tai įauga į sąmonę. Bręsta kartos, npažįstančios meilės jausmo Tėvynei, kuriančios nepriimtinas vertybes. Taip , tai mūsų, tėvų, pražiūrėtos kartos. Ką daryti?!