Po tragedijos Norvegijoje Lietuvą užplūdo komentarų farsas. D. Velykis užsipuolė R. Čekutį ir vadinamuosius „neonacius“, A. Vinokuras – Katalikų bažnyčią ir TS-LKD su I. Degutiene priešaky. Jam antrino R. Valatka, o buvęs VSD šefas M. Laurinkus, nepamiršdamas paaimanuoti dėl varganos specialiųjų tarnybų padėties, paragino budriai sekti visus, mat, kai kurių užsiėmimų „vidinis turinys yra grėsmingas“ ir visai nesvarbu, kad jie nepatenka į Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Blaivesnių vertinimų taip pat netrūko, deja, politikai daugiausiai pasidavė psichozei. Socialdemokratų lyderis A. Butkevičius pasinaudojo Norvegijos tragedija, kad įžnybtų konservatoriams, o premjeras A. Kubilius užsipuolė Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos Dieveniškėse surengtą etnokultūrinę stovyklą, net nesivargindamas išsiaiškinti tikrųjų šios stovyklos tikslų bei nuostatų. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu – Rusijos Federacijos nuolatinis atstovas prie NATO D. Rogozinas juk irgi „susiejo“ A.B. Breiviko išpuolį su menamu nacizmo aukštinimu Baltijos šalyse ir kitose Rusijos įtakos sferoje anksčiau buvusiose valstybėse. Kitaip tariant, tragedija niekam iš tikrųjų nerūpi – svarbu apjuodinti oponentus ir dar pagąsdinti visuomenę: „Nacionalizmo šmėkla klaidžioja po Europą!“
Žinia, kad klaidžioja! Tautai reikia privatumo – lygiai taip pat, kaip šeimai ar bet kuriai kitai žmonių bendruomenei. Visos Europos valstybės kūrėsi ir atsikūrinėjo būtent tautiniu pagrindu. Bet šiandien dauguma „tradicinių“ partijų veikėjų tautinę valstybę skelbia atgyvena ir svajoja ją pakeisti multikultūrine Europa, kurioje visi esą gyvens gražiai ir draugiškai.
Ši utopija pasmerkta žlugti ir ji žlugs, lygiai kaip žlugo komunistų svajonė sukurti lygybę ir brolybę, panaikinant privačios nuosavybės institutą – neįmanoma pakeisti žmoniškosios prigimties. Multikūltūralizmu užsižaidę politikai tai jaučia, ir būtent dėl to „nacionalizmo šmėkla“ vaidenasi jiems už kiekvieno kampo: juk tai tikrai tragedija – prarasti vietas parlamente!
Siekiant jai užkirsti kelią, galima daryti viską: brukti konkurentams atsakomybę už A. B. Breiviko išpuolį, klijuoti jiems nacių etiketes… Nesvarbu, kad vadinamosios kraštutinės dešiniosios Europos partijos tą išpuolį vieningai pasmerkė, nesvarbu, kad, net ir kritikuodamos multikultūralizmo idėjų sukeltas problemas, jos niekada nesiūlė jų spręsti smurtinėmis priemonėmis – koks nors M. Laurinkus vis tiek pasiruošęs autoritetingai pareikšti: „Aš žinau, ką jūs ten slapta galvojate!“
Bet gal tikrai nacionalizmas pavojingas – juk kažkas tikrai apmėtė dūminiais užtaisais filmuko „Antifa – skinų medžiotoja“ žiūrovus? Dar galima prisiminti praeitį… Vis dėlto švaria praeitimi negali pasigirti nei viena ideologija. Liberalams ant sąžinės – Prancūzijos revoliucija su savo giljotina, socialdemokratams – milijonai bolševikų aukų. Plakti Lietuvos tautininkus su A. Hitleriu ar A. B. Breiviku yra tas pats, kas reikalauti socialdemokratų atsakomybės už V. Lenino arba J. Stalino nusikaltimus.
O kalbant apie smulkų chuliganizmą – toleruoti jo, aišku, negalima, bet perdėtai dramatizuoti irgi neverta. Taip pat kaip ir internetinių komentarų. Juk sovietmečiu daugelis slapčia dainavo „Graži Lietuva be rusų“, bet kas nutiko, kai 1991 m. sausio 8 d. teko akis į akį susidurti su rusais iš „Jedinstvo“? Ogi nieko! Būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis kaltinami „nacionalistai“ tiesiog apsupo juos ir kultūringai išstūmė iš Aukščiausiosios tarybos kiemelio. Miela žiūrėti tos ir vėlesnių dienų filmuotą medžiagą: sąjūdiečiai ir jedinstvininkai mitinguoja vos per kelis metrus vieni nuo kitų, kartais pasibara, tačiau viešosios tvarkos sergėtojai ramiai sau traukia dūmą, ir įtampos nepalyginamai mažiau, negu per kokį gėjų paradą, nors sprendžiasi valstybės likimas… Taigi istorijos moralas paprastas: iš maištingos jaunystės klaidų (įskaitant tūžmingus pasisakymus ir žaidimus dūminiais užtaisais) išaugama, kai atsiranda prasmingesnės veiklos perspektyva.
Ir paskutinė pastaba: A. B. Breivikas, kad ir ką apie jį bekalbėtum, veikė vienas – ilgai klajojęs po įvairius „nacionalistinius“ forumus bei organizacijas, jis taip ir neatrado kompanionų. Tuo tarpu Londone, prisidengdami tuo, kad vietinė policija nušovė juodaodį banditėlį neva iš rasistinių paskatų, riaušes kelia šimtai „antirasistų“. Paryžiuje prieš keletą metų buvo tas pats. O ir Lietuvoje per liūdnai pagarsėjusį 2009 m. sausio 16 d. mitingą langų daužymu taip pat smaginosi anaiptol ne „dešinieji nacionalistai radikalai“. Taigi – informacija pamąstymui…
Trumpai ir aiškiai, o be to – taikliai. Respect!
Apgailėtina, kad jau trys metai neveikia Lietuvos 2009-01-16 riaušininkų išardytas fontanas tarp Parlamento ir Nacionalinės bibliotekos – nerasti kaltininkai, bet ir savivaldybė remontui neturi lėšų… O Europos krepšinio čempionato dienomis dalis svečių aplankys ir šią vietą…
Ačiū, pone Inga Baranauskiene, parašėte labai gerai – sklandžiai, aiškiai, trumai.
Kadangi pateikėte informacijos pamąstymui ir tuo tarsi pakvietėte diskusijai, tai parašysiu savo nuomonę ir aš.
Žinote, kas mane labiausia neramina, kai galvoju apie visokius riaušininkus, kriminalinius jų nuskilatimus? Man visada norisi žinoti, kodėl tokie žmonės tose visuomenėse atsiranda. Kas juos paskatina taip elgtis? Ką mes visi, visa visuomenė (Lietuvoje, Norvegijoje, Anglijoje…) darome ne taip, kad žmonės taip pratrūksta? Ar užtenka vien juos pasmerkti, nuteisti ir jau bus viskas gerai? Kiek ilgai bus gerai ir ar tikrai bus gerai?
Visi atsiribojo nuo žudiko Norvegijoje, jį pasmerkė. Bet problema tai juk liko: kaip ir Lietuvoje, taip ir Norvegijoje, kaip buvo, taip ir yra žmonių, kurie yra nepatenkinti tokia žmonių maišymo politika. Juk tai ne pačių žmonių sugalvota: vieni išvažiuoja iš savo namų, kiti turi juos priimti, jiems sudaryti sąlygas išlaikyti savo identitetą ir svetimoje šalyje.
Juk tai yra politikų sprendimai: vienose šalyse tvarkomasi taip, kad žmonės turi palikti savo namus ir kraustytis gyventi kitur, o kitose šalyse vietiniai gyventojai prievartaujami išeivius priimti ir juos gerbti. O kas klausė, ko norėtų tie stumdomi žmonės, kas yra jiems geriau, ką jie rinktųsi, jei galėtų pasirinkti: likti savo šalyje ar klajoti po pasaulį? Gyventi tarp savos kultūros žmonių, ar prisitaikinėti vis prie įvairesnių “svečių”?
Lietuvoje nėra masinės imigracijos. Kol kas. Bet sąlygos jai atsirasti jau yra, nes daug darbo jėgos, nereikalingos Lietuvai šiandien, išvyko dirbti, gyventi kitur. Ateis laikas, kai tos darbo jėgos Lietuvai truks. Ar ji pasirengusi priimti tuos iškoliotus, apspjaudytus, išvarytus lietuvius? Nežinau. Tada kas vietoj tų lietuvių atvažiuso į Lietuvą dirbti ir gyventi? Ar kas nors paklaus likusių Lietuvoje vietinių gyventojų, ko jie nori? Ar kas nors juos rengia imigrantų atvykimui, gal net antplūdžiui? Tai kaip mes tada sugyvensime? Ar reikia mums londonų, prancūzijų…? Vėl kaltinsim tik atskirus žmones, neatlaikiusius įtampos, pratrūkusius, tam nepasirengusius?
Dėl riaušininkų ir žudikų.
Pirma, manau, visuomet bus nusikalsti linkusių žmonių. Nesiimu atsakyti, kodėl – gal tai tiesiog gamtos klaida, gal auklėjimo. Bet tokie iš principo antisocialūs žmonės visuomet smurtaus, nepriklausomai nuo to, ar jie bus dešiniųjų, ar kairiųjų pažiūrų, ar kokie nors sektantai ar paprasti banditėliai. Tačiau tokių žmonių visuomet bus labai nedaug.
Į plačiąją visuomenę ar bent į ženklesnę jos dalį smurtingos nuotaikos išsilieja tada, kai gyvenimo sąlygos pradeda nebeatitinti pernelyg išaugusių lūkesčių (revoliucijos teorija – garsioji Raselo kreivė). Manau, tuo bent iš dalies galima paaiškinti ir imigrantų nuotaikas. Pirmoji imigrantų karta paprastai būna patenkinta savo gyvenimu, o jei kažkas nepasiseka, kaltina save. Tuo tarpu antroji ir trečioji karta patiria didžiausią krizę. Jie jau norėtų būti savi ir gyventi taip pat gerai, kaip ir autochtonai (nors realiai iš tų autochtonų gerai gyvena tik nedidelė dalis). Politkorektiški politikai jiems nuolat tvirtina, kad tokie lūkesčiai visai teisėti. Bet realiai kokie nors zulusai, net norėdami, negali tapti anglais nei per vieną, nei per dvi, nei per tris kartas. Todėl jie vis tiek jaučiasi (ir yra traktuojami) kaip svetimi. O kadangi žmogui dėl savo bėdų visuomet maloniau kaltinkti svetimus, tai imigrantų požiūru kaltaisiais tampa autochtonai, kurie juos neva diskriminuoja, ir taip jie susikuria sau moralinę teisę puldinėti policininkus ir siaubti parduotuves.
Jeigu imigrantai nepuoselėtų tokių nepagrįstų lūkesčių, jeigu jie būtų morališkai pasiruošę tam, kad ne tik jie patysč bet ir jų vaikai ir vaikų vaikai iki kažkelintos kartos liks svetimi autochtonams, ir kad jie turės su tais autochtonais skaitytis, kaip kad svečiui (ar nuomininkui) privalu skaitytis su šeimininko tvarka, nuoskaudų būtų mažiau. Deja, dabartinė politkorektiškumo teorija išsijuosusi perša mintį, kad mažumas privalu visaip popinti ir lepinti, o daugumos atstovai, kurie nenori to daryti, yra siaubingi išgamos. Tad ir išeina, kad mažumos elgiasi, kaip aišktingi vaikai, kuriems pernelyg liberalūs tėvai viską leidžia.
Labiausiai širdį skaida dėl dabrtinių lietuvių emigrantų ir jų vaikų, nes rytoj būtent jie kels riaušes Londono gatvėse (o poryt gaus į galvą nuo vietinių, ir kas blogiausia, į galvą gaus ne tik kaltieji, bet ir nekalti).
Būtent todėl reikia daugiau nacionalizmo ir tautinio solidarumo – reikia, kad verslininkai suprastų, kad įsiveži ukrainiečių statybininkų (o paskui juos dar ir apvogti) nėra tinkamas verslo sprendimas, nes jis bumerangu grįš pas juos ir jų vaikus. Reikia kad emigrantai panorėtų grįžti ne dėl gero gyvenimo, o iš moralinių paskatų – tuomet grįš ir tie, kurie sugeba ir išsuki verslą (daugeliu atveju jie pirmieji išvažiavo ir ne dėl blogo gyvenimo). Žodžiu, daug ko reikia, nors tai ir neišspręs visų problemų.
O dėl imigracijos Lietuvai tiesiog nereikia kartoti Vakarų Europos klaidų ir pasiduoti trumparegiams verslininkams, besidangstantiems privalomo multikultūralizmo dogmomis. Imigrantai pas mus pernelyg nesiveržia, tad ir nereikia jų skatinti.
Dar prieš gerus 20 metų istoriją išmanantys specialistai paskelbė, kad 21 amžius bus Tautų Atgimimo – tai yra nacionalizmo – amžius.
Neabejotinas faktas – jau labai greitai į istorijos šiukšlyną iškeliaus visi “kairieji-dešinieji” jievrokosmopolitai.
Ir kiek jie dar besispardytų, tai jų jau nebeišgelbės…
Taip pat mūsų politikams (ir ne tik jiems) vieną kartą vertėtų baigti demagogiškai prilyginti kosmopolitinę jievrofilinę “kairiųjų-dešiniųjų” valdžią pačiai Lietuvos Valstybei…
Valdžios keičiasi kaip suplyšusios senos kojinės, o Lietuvių Tautos sukurta Valstybė yra amžina – tiksliau kalbant ji egzistuos tol, kol egzistuos Lietuvių Tauta ir Lietuvių Kalba.
Kaip tik todėl visokie “kairieji” ir “dešinieji” jievrofiliniai kosmopolitai, pseudoanarchistai ir kitokie “žydrieji” išsigimėliai taip nekenčia Lietuvybės puoselėtojų – juk tik galutinai sunaikinus Lietuvybę jie galės nebaudžiami viešpatauti Lietuvoje.
O dabar jie mato, kaip artėja neišvengiamas Jievrosojuzo krachas, ir todėl dreba kaip triušiai, kad jau labai greitai jiems teks atsakyti prieš Lietuvių Tautos Teismą už savo juodus darbus, naikinant Lietuvybę ir išvagiant Lietuvą.
Na, ponas Pocius save demaskavo ivykus karininko Pociūno likvidavimui,o šiaip tai vis akivaizdžiau darosi kad Lietuvoje iš esmės nėra ir niekad nebuvo nei kairės ,nei dešinės o tik begalinis valdžios godulys
A.Kubilius nekaltas, kalta aplinka? Ar tikrai taip? Man dėl Kubiliaus gėda būti lietuviu, iki kokio lygio jis nusivažiavo, deginasi saulutėje, mėgaujasi atostogomis, nors Lietuvoje problemų tragiškai daugėja, klesti bedarbystė, žmonės emigruoja. Dienraštis “Respublika” A.Kubilių “paaukštino”, suteigdamas Pasaulio darbo biržos direktoriaus titulą… Didele dalimi taip atsitinka todėl, kad Vyriausybei vadovauja ne Premjeras, o tik patarėjai ir matyt ne patys gudriausi ir lojaliausi Lietuvai. Įdomu koks patarėjas Kubiliui pakišo mintį, kad užsipulti savo tautiečius, sutapatinant galimais Breiviko išpuoliais Norvegijoje?
Vyriausybės vardu išplatintame premjero pareiškime dėl Dieveniškėse vykusio Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos sąskrydžio, verčia sunerimti, koks patarėjas ir kokią šalį atstovauja Premjeras? Yra jau atitinkamas įvertinimas:Už tautinio jaunimo šmeižimą A. Kubilius susilaukė Rusijos užsienio reikalų ministerijos komplimentų.
Austrija neatidavė teismui nusikaltėlio. Lietuva, A.Kubiliui atostogaujant – diktatoriaus rankomis pasodino į kalėjimą visiškai nekaltą žmogų-Baltarusijos opozicijos lyderį, pasaulinio lygio visuomenės veikėją Alesį Beliackį. Tai kurios valstybės moraliniai standartai yra aukštesni? Teisingai pasakė A.Sakalas:”jei mūsų vadovai ir toliau apsimetinės, kad nieko baisaus neįvyko, tai tik patvirtins mano prielaidą, kad teisingumo viceministro veiksmus iš anksto palaimino aukščiausieji valstybės pareigūnai”.
Žmonės, įskaitant autorę, kuri, nesigilindama į masinės dezinformacijos priemonių skliedžiamas nesamones, aklai jas atkartoja: Breivikas veikė vienas…
Juk jei pasigilinsit, suprasit, kad tokio masto teroro išpuolio vienam suorganizuoti ir įvykdyti neįmanoma. Žinoma, jei patingėsit ir patys nesigilinsite, niekas jums kitaip ir neįrodys, nei jau “įrodė” MDP.
O jei bent sekundę pamiklinti smegenis vertinant prielaidą, kad aktą atliko ne Breivikas, bet MOSSADas, dingęs gerbiamos autorės straipsnio loginis pamatas patį rašinuką neišvengiamai paverčia pamąstymais apie trečiaeilius kažkokio dvidešimtpenktaeilio Europos užkampio dalykėlius.
Ir dar: ar galime lietuviai būti visiškai ramūs, kad jei mūsų biedno krašto politikai turėtų bent trečdalį tos drąsos, kurią dempnstruoja jų Norvegijos kolegos, ta pati nukentėjusioji Norvegijos DP jaunimo lyga, pasisakydami prieš Izraelio nusikaltimus žmoniškumui Palestinoje bei ragindami paskelbti šiai grobuoniškai šaliai ekonominį, politinį bei kultūrinį (tikriausiai autorė nė nežino, kad net per Euroviziją Norvegijoje NDP JL vadovai ragino boikotuoti Izraelio atstovo pasirodymą) embargo (ar dar nepamiršote sakinio pradžios 🙂 ), kad panašus Norvegiškajam įvkis nieku gyvu negalėtų atsitikti Lietuvoje?
Jei, vis tik, esate visiškai ramūs, tuomet ką gi,- saldžių sapnų…
Gebiamas Jonai,
AUF pažįstu seniai – nuo 1990 m. Palestiniečius jie remia dar seniau – pamenu, mums reikėjo ilgokai juos įtikinėti, kad reikie remti ne tik palestiniečius, bet ir baltijiečius. Bet toks rėmimas AUFui – lengvas prasiblaškymas. Daugiausia jie kliedi visokeriopa tolerancija ir seksualine laisve (prezervatyvus laisvai pardavinėja Utojos kioske, nors, pvz., alkoholio negalima net į salą įsivežti). Todėl Mosadui tikrai nebūtų prasmės ant jų siundyti nevispročio Breiviko.