Valius Venckūnas, www.alkas.lt
Žodis „rimorystė“ gali patraukti akį senuoju keliu važiuojant iš Kauno į Marijampolę. Veiveriuose – miesčioke, kurio gyventojai juokauja, jog jis buvo pavadintas didžiausio tinginio garbei. Šalia nedidelės, šiek tiek apsilaupiusios bažnyčios stovi drožiniais papuošta iškaba, o praėjus kiek toliau, į neaptvertą kiemą, galima rasti niekada nerakinamas daržinės duris. Trukt už rankenos – ir mes jau muziejuje.
Jo įkūrėjas, nors metai duoda savo o įpusėta aštunta dešimtis sveikatos neprideda, energijos stoka skųstis nėra linkęs.Ramiai aprodo patalpą, pademonstruoja savo amato atributus, pakviečia užlipti „ant aukšto“, ir paprašytas papozuoti šalia užpraeitą amžių menančių transporto priemonių, droviai šypsosi. Kunigas Kazimieras Skučas ne tik sukūrė šį muziejų savo rankomis – eksponatus jis ir toliau sėkmingai naudoja pagal tiesioginę paskirtį.
Arkliais sako domėjęsis visą laiką, o kai prieš dvidešimt penkerius metus iš Sangrūdos buvo perkeltas į Veiverius – atsirado daugiau galimybių vystyti pomėgį. Vienu metu turėjęs keturis arklius, tada po truputį ėmė kauptis įvairūs pakinktai, bričkos, rogės. Žinoma, reikėjo visą šį ūkį tvarkyti, prasidėjo pakinktų taisymas, o vėliau – ir gamyba.
„Siuvama rankom. Čia ant šito oželio atsisėdi, ir – dviem adatom…“ – klebonas noriai demonstruoja, kaip storos odos ritiniai virsta dirželių pynėmis. Taip, kaip tai buvo daroma prieš šimtus metų. Dabar, su technikos atsiradimu, nedaug kas tepasikeitė – todėl rimoriai, pakinktus gaminantys meistrai, vis dar reikalingi žirgus prižiūrintiems žmonėms.
Muziejuje stovi ir specialiai tam pritaikyta siuvimo mašina. Tačiau pasak K.Skučo, naudos iš jos nedaug – nors mechanizmas ir lengvai susiuva net centimetro storio odą, tačiau siūlų neįveržia taip, kaip derėtų, ir pakinktai daug greičiau nusidėvi. Tam, kad darbas būtų atliktas kokybiškai, viską reikia daryti rankomis.
Prisideda ir daugybė kitų problemų. Niekas jau nebegamina tokių kokybiškų metalinių pakinktų dalių, kaip seniau. Pasak meistro, į senovinę bronzą buvo dedama sidabro, dėl to ji gražiau atrodydavo ir negalėjo oksiduotis, o dabartinė – greitai pajuosta. Odos, pagrindinės medžiagos, su kuria tenka dirbti rimoriui, irgi su laiku gauti vis sunkiau – kadaise labai gerą gamindavo Šiauliuose, tačiau dabar firma bankrutavo, tenka pirkti importinę, ispanišką.
Pakinktams gaminti naudojama oda atrodo kiek neįprastai. Viename muziejaus kampe stovintis stalas nukrautas dideliais juodais ritiniais, kurie iš pirmo žvilgsnio panašesni į gumą. Išvyniotas ritinys tampa kelių metrų ilgio ir pusmetrio pločio juodos, kietos medžiagos atraiža, kurią lankstyti, o ypač – siūti, rodos, yra beveik neįmanoma. Kad paprasta jaučio oda virstų tokiais ritiniais, ją reikia specialiai apdirbinėti, kad suvienodėtų storis – drožti. Pasak K.Skučo, seniau oda drožiama nebūdavo. Tai puikiai matoma paėmus papilkėjusį ritinį, menantį dar prieškario laikus. Storis labai nevienodas, ir dirbti su tokia, žinoma, sunkiau.
Sunku dirbti ir dabar. Kalbėdamas apie kolegą iš Ludvinavo kunigas pamini, kad šis siūti jau beveik nepajėgia – vienas svarbiausių dalykų rimoriui yra sveikata. Perdurti adata storą odą, įveržti, surišti – viskam reikia stiprių rankų ir ištvermės.
Be to, darbui pritaikyta patalpa nešildoma, žemą čia ilgai neišsėdėsi, dirbti tenka tik vasarą. Tačiau pasišvęsti rimorystei tai netrukdo, laisvo nuo kunigavimo lako pakanka ir padirbėti su pakinktais, ir prižiūrėti muziejų. O tarp jo eksponatų ne tik pakinktų ir jiems gaminti skirtų įrankių rasti galima: ant sienų kabo daugybė įvairiausių arklio padargų, ilgą suolą dengia balnai, o labiausia dėmesį, žinoma, traukia senesnės bričkos ir rogės. Visa tai, įskaitant vienam rusų generolui kadaise priklausiusią bričką, ilgus metus restauruota ir prižiūrėta siekiant išsaugoti nykstantį amatą. Todėl sutaisyti balną ar pagaminti pakinktus rimorius ir dabar neprieš – štai neseniai šį tą užsakė netoliese gyvenantis arklių augintojas. Užsakymų nemažėja, bet amato meistrai su laiku vis nyksta – pasak kunigo, jaunimas tuo visai nesidomi. Visi į techniką linkę.
