Rasos šventė tai pati gražiausia ir nuostabiausia vasarvidžio šventė. Visaip ji vadinama: Kupolinėmis, Rasomis, Joninėmis, bet tai ta pati dvasinė žmogaus ir gamtos darnos šventė. Tai pats gamtos klestėjimas, kai saulė pakyla aukščiausiai, o visi žolynai įgauna nepakartojamą galią. Laukų žaluma, mirguliuojančios pievos, paukštelių giesmės suteikia šiai šventei nepakartojamo grožio. Norisi pabūti gamtoje. Tai kartu ir paslaptingiausia iš visų senųjų švenčių, kai vanduo ir ugnis turi ypatingų savybių. Aukuro ir laužo liepsnos švarina mūsų sielas, o rytmečio rasa pašalina ligas ir suteikia naujų jėgų. Reikia tik įsiklausyti į gamtos alsavimą ir atverti savo sielą.
Atgaivinus Rasos šventę per 30 metų Punsko krašte susiklostė savitos tradicijos su apeiginėmis dainomis, su būrimais, vainikėlių plukdymu, aukuro uždegimu, o svarbiausia – ėjimu pro šventinius vartus.
Šeštadienį bus Rasos šventė į kurią jau kelerius metus atvyksta jaunimo grupelės iš Varšuvos, Vilniaus, Kauno. Jie džiaugiasi galėję pabūti „tikroje šventėje“ ir bent mintimis nusikelti į gilią praeitį. Galbūt mūsų protėviai jotvingiai su deglais apeidavo laukus, tikėdamiesi geresnio derliaus?
Ugnis tai besileidžianti Saulė, aukuras, fakelai, šviečiantis papartis, laužo liepsna, vainikėlių šviesa ežere, riedantys nuo kalno ugniniai ratai, degančių pamėklių liepsna ir tekančios Saulės šviesa. Vanduo tai prausimasis einat pro šventinius vartus, vainikėlių plukdymas Seivų ežere, o prieš Saulei patekant prausimasis rasoje. Augmenija tai kupolės surinktos iš devynių laukų, ąžuolo ar žolynų vainikai ant galvų, ąžuolo stiprybė, javai, tik šią naktį žydintis papartis ir gėlių žiedų eteriniais aliejais sutaurinta rasa. Žolynai, supinti į vainiką, įgauna papildomų galių. Vainikas ne tik galvą puošia. Jis gali apsaugoti nuo pavojingų ligų, suteikti vidinę darną, dvasios pusiausvyrą.
Mūsų protėviai nešdavosi Joninių ugnies į namus ir iš naujo užkurdavo savo šeimų židinius, o mes tik senolių papročiu nusilenkiame ugnelei su savo dainomis, apeiginiais šokiais ir prašymais kiekvienam iš mūsų ir visam kraštui santarvės, meilės, susiklausymo, pagarbos vienas kitam ir išminties, kad galėtume išlikti kaip tauta, kad mokėtume gerbti ir puoselėti savo krašto papročius.
Atšventus Rasas sekmadienio pavakarę ant Lietuvos ir Lenkijos sienos plytinčio Galadusio ežero kranto, Burbiškių kaime, laukia Punsko-Seinų-Suvalkų krašto lietuviškų ansamblių sąskrydis į kurį, kaip į didžiausius atlaidus, susirenka viso Punsko krašto žmonės pamatyti vienoje vietoje koncertuojančių visų lietuviškų to krašto ansamblių. Daugiatūkstantiniai žiūrovai įsikuria ant ežero didžiulio šlaito, o už scenos plyti didžiulis Galadusio ežeras su sala. Kitame krante Lietuva, į kurią sovietmečiu galima buvo tik akimis nuklysti ir tik akimis pamatyti kaimynų ir giminių sodybas į kurias dar iki 1920 metų eita į talkas ir į vakaruškas.
Šiemet neeilinis koncertas, nes jo metu Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos globojamam folkloro ansambliui „Gimtinė“ bus įteikta „Aukso paukštė“. LLEKD pirmininkė Aldona Aleksaitė-Vaicekauskienė ansamblį įkūrė 1988 metais. Folkloro ansambliui GIMTINĖ vadovauja Angelė Bapkauskienė.
Tad Punsko kraštas laukia svečių iš visos Lietuvos norinčių pažinti šias lietuvių etnines žemes, išgirsti šio krašto lietuvių tarmę, susipažinti su šio krašto papročiais ir susipažinti su šio krašto lietuviais-jotvingiais.