R. Gajauskaitė. Sukilimas

Pirmą kartą per 70 metų  Lietuvoje paminėtas 1941 Birželio Sukilimas. Ir paminėtas iškilmingai, Mokslų Akademijos Dižiojoje konferencijų salėje, su žinomų mokslininkų pranešimais, istorinio-dokumentinio filmo „Pavergtųjų sukilimas“, skirtu įamžinti sukilimo prieš okupaciją ir terorą jubiliejui, demonstravimu, su sukilimo dalyvių prisiminimais ir planų šiam fenomenui įamžinti visuotinu patvirtinimu!

Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas tikruoju savo vardu, o ne holokausto Lietuvoje pradžia, kurią mums įkyriai 20 metų kalė į galvas barzdas Briuselyje besiraunantys ir kompensacijų bereiklauajantys žydai. Šiuokart Sukilimo juodinimas nutilo. Ar dėl to, kad patys buvo sugauti Izraelyje, vykdantys eugeniką savo vaikams? Ar dėl to, kad ES, pagaliau, sulygino sovietinius nusikaltėlius su nacistiniais? Ar dėl to, kad Seimas patvirtino kompensacijų žydams sumą? Ar dėl to, kad buvo „užmiršti“ Mordochėjaus Levi kruvino marksizmo ideologijos vykdytojai Lietuvoje su visu  lietuvių genocido įgyvendintojų 72 pavardžių sąrašu, vadovaujamo Nachnamo Dušanskio ir sėkmingai slepiamo Izraelyje?

Šįkart Sukilimas buvo ne tik teisingai įvardintas, bet ir visokeriopai nušviestas: ir iš bendros geopolitinės Europoje tuometinės padėties, ir iš lietuvių Tautos genetinių šaknų, ir iš netolimos ateities – partizaninio pasipriešinimo, – pasekmių, pristabdant šalies kolonizavimą.

Sukilimas pademonstravo Tautos tvirtybę, pasitikėjimą ir taurumą, nes sukilo prieš moralinę ir fizinę vergiją bei marksistinį melą visam Pasauliui. Sukilimo poveikis tęsėsi per visą partizaninio karo dešimtmetį, neužgeso per visą rezistencinį laikotarpį ir įspūdinga jėga prasiveržė Sąjūdžio laikotarpyje! Galime tvirtai sakyti, kad Sukilimas sudėjo tvirtus pilietiškumo ir valstybingumo pagrindus lietuvių Tautai, bei neblėstantį ryžtą atgauti laisvę ir Nepriklausomybę.

Pirmą kartą per 70 metų Sukilimas buvo įvardintas kaip vienintelis SSSR iš visų okupuotų šalių, ir ne kaip spontaniškas piliečių proveržis, bet kruopščiai parengtas, su visais Pasaulio įvykiais suderintas ir, nors jau rengimo stadijoje su žinomomis II Pasaulinio karo okupacijos pasekmėmis, tačiau tikslingai įvykdytas, viliantis rudojo okupanto pripažinimo Lietuvos Laikonosios vyriausybės „de jure“ ir bent dalinės savivaldos, kurią turėjo vakarų Europos okupuotos šalys.

Tačiau tokie Lietuvos sukilėlių tikslai nesutapo su fašistų „Barbarosos“ planais.

Pirmą kartą po 70 metų likę gyvi Sukilimo dalyviai, jų giminės ir artimieji iškilmingai, išdidžiai ir nepalaužti galėjo atšvęsti tokį neregėtą didvyriškumo SSSR faktą, kai mažutė Tauta ne tik sukilo prieš 100 kartų didesnę okupantę, bet ir laimėjo!!! Maža to, po antros okupacijos šią kovą pratęsė ilgus dešimtmečius partizanai, rezistentai ir pasišventėliai su tvirta viltimi atgauti laisvę.

Ne veltui dainoje skamba – kiek rovė – neišrovė, kiek trynė – neištrynė, nes tu esi tvirtovė, nes tu esi Tėvynė!

Pirmą kartą Mokslų Akademijos rūmuose skambėjo, atrodo, iš istorijos ištrinti faktai apie Sukilimo štabo Vilniuje kūrimą ir raudonųjų okupantų jo susekimą, narių suėmimą bei sušaudymą. Apie Sukilimo rengimo štabo perkėlimą į Kauną, jo vadovus, planus ir ryšius su Lietuvos pasiuntinybe Vokietijoje. Apie iš ten gaunamą informaciją bei koordinuojamus Sukilimo veiksmus valandų tikslumu, kurie  padėjo sėkmingai įvykdyti siekius ir suspėjo tarp dviejų – rudų ir raudonų marksistinių bangų: tarp bėgančiųjų ir puolančiųjų frontų, užimti strateginius valstybės objektus ir po 19 valandų mūšių bei kovų, jau pristatyti Lietuvos ir Europos visuomenei 3 kalbomis apie Lietuvos valstybės atsatatymą, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės sudėtį ir šalies ateities viziją.

Ar dar kur nors taip buvo pakartota?

Pirmą kartą per 70 metų buvo įvertintas Sukilimo profesionalumas, kurį ir lydėjo istorijoje neregėta ir neįtikėtina sėkmė.Būtent dėl to taip kruopščiai jis buvo trinamas iš istorinės atminties, kad analogiškoje situacijoje jis nebūtų pakartotas!

Argi šiandien ne tokia pati pokrizinė situacija šalyje ir ne toks pats valdžios požiūris į Tautą?

Maža to – Sukilimas buvo išniekintas holokausto pradžios Lietuvoje kaltinimu! Todėl ypač vertinga buvo įtvirtinti Klimaičio, matomai, užsakytą vaidmenį šiame kaltinime, juo labiau, kai jis sėkmingai, be jokio persekiojimo 50 metų laimingai ir ramiai gyveno šalia Vizentalio!!!

Tuo tarpu Zurofas Lietuvoje provokavo teisminius procesus prieš Lileikį ir Dailidę.

Pirmą kartą konferencijoje nuskambėjo ir fašistinės mobilizacijos boikotas – ir vėlgi įvykdytas tik Lietuvoje! Maža to, Sukilimo tradicijos jau plito ir grandinine reakcija rutuliojosi vykstančiuose istorijos įvykiuose su ryškiu lietuviškumo antspaudu ir akivaizdžiu pavyzdžiu kitoms Tautoms bei šalims.

Šie vienatiniai istorijoje faktai ir būtent tik lietuvių Tautai būdingi, labai kruopščiai buvo slepiami ir iš istorinės atminties ne tik trinami, bet dar ir juodinami. Kad iškreipti lietuvių sąvimonę, sugniuždyti savigarbą ir užsmaugti saviraišką – trokštamą laisvos ir nepriklausomos valstybės atstatymo siekį.

Pirmą kartą ir mes, pokario karta, pamatėme juos, prieš 70 metų sukilusius, mūsų ateities vardan žūti pasiryžusius, žemintus ir niekintus, juodintus ir kaltintus, bet – nepalūžusius!

Pražilusiomis galvelėmis, spindinčiomis akelėmis ir džiaugsmo pilnomis širdimis, rinkosi mūsų patys Garbingiausieji Tautos Sūnūs ir Dukros į pirmąją savo gyvenimo šventę, kurioje buvo tariami tiesos žodžiai apie jų žygį, ryžtą ir pasiaukojimą, apie jų didvyriškumo atkartotą partizanų kovą, rezistentų viltį ir Sąjūdžio stebuklą.

Pasirodo, Tautos dydis ir jos indėlis į žmonijos pažangą visai netolygios dimensijos. Dažniausiai ryškiai nušvinta visai maža tautelė, kaip kad suspindėjo suomiai, kurie su savo Vyriausybe vieningai apgynė  šalį. Lietuviai ir šioje srityje nukentėjo, nes būtent valdžios vyrai nusileido SSSR reikalavimams, o patys spruko, palikę Tautą kančioms.Todėl lietuviai turėjo dvigubą užduotį: ir susikurti vadovaujantį branduolį, ir įvykdyti sukilimą – tai yra išsiveržti iš vergijos, ir maža to, – Lietuva rodė pavyzdį kitoms pavergtoms tautoms, kaip atkurti savo valstybingumą.

50 metų nuo Sukilimo iki Sąjūdžio – juodos nežinios. Dar 20 metų iki pirmojo Jubiliejinio paminėjimo – neaiškios padėties. Daugelis sukilėlių taip ir nesulaukė šios šviesios dienos. Tik jų vaikai ir vaikaičiai atvyko į Teisingumo dieną, todėl itin reikšmingas visuotinai konferencijos priimtas sprendimas dėl Sukilimo dalyvių garbės įamžinimo visais valstybiniais lygiais!!!

Kad daugiau niekas nedrįstų žeminti, kreivinti ar trinti iš istorijos atminties vienatinį Sukilimo faktą sovietinėje istorijoje, sėkmingai įvykdytą mažutės Tautos! Šis Sukilimas padėjo lietuviams išlikti lietuviais, o Pasauliui – prikišamai parodė SSSR melagingą politiką. Ateities kartoms jis amžiams liks įrodymu, kad sukilėlio aukos yra nepriklausomos Lietuvos nesuardomas ir šlovingas pamatas.

Sukilėliai atstatė Tautos sąvimonę, savigarbą ir saviraišką.

17 nevyriausybinių organizacijų, pareikalavusių atstatyti Sukilimo istorinę, politinę ir moralinę reikšmę Tautai, pratęsė sukilėlio šventą misiją. Šį laisvės ir Tautos paveldo išsaugojimo  fakelą į tvirtas rankas perėmė Lietuvos jaunimas, Kovo 11-ąją pražygiavęs Gedimino prospektu su šūkiu „Lietuva lietuviams – lietuviai Lietuvai!“

Juk lietuviais esame mes gimę – lietuviais norime ir būt.