R.Kupčinskas. Mūsų likimas – Lietuva

Mielieji, prabėgo dar dveji Lietuvos Sąjūdžio veiklos metai, 23 – eji nuo įkūrimo dienos, kurie siautulingai įtakojo ir mūsų visų, susirinkusiųjų, paskyrusių ir pašventusių savo gyvenimą nepriklausomai Lietuvai, Sąjūdžiui, laisvos tautos ateities svajonei. Daugeliui iš mūsų niekada neišblės tų metų atsiminimai, kai dešimtys tūkstančių jau laisvų, nors dar okupuotoje gimtojoje žemėje prie atstatyto ir pašventinto Laisvės paminklo Kaune, piliečių su vilties ir džiaugsmo ašaromis akyse kartojo Sąjūdžio Seimo narių priesaiką: ,,Mes Sąjūdžio Seimo deputatai Lietuvos nepriklausomybės dieną atvykę prie Laisvės paminklo sakome:

Tebūnie Lietuva tokia, kokios nori jos žmonės
Mūsų tikslas – laisva Lietuva
Mūsų likimas – Lietuva
Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės!“

Dievo palaimos ir pasišventusių bei pasiaukojusių, kovojusių, kasdien išeinančių į amžinybę ir jų žygį tęsiančių dėka 21 – erius metus gyvename nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, didžiuojamės įsijungę į demokratinę Europos Sąjungos valstybių bendriją, stiprėja saugumo jausmas esant Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) narėms. Norime apsaugoti tai kas iškovota – nepriklausomybė, laisvė, galimybė siekti teisingumo bei pagarbos, supratimo ir atjautos ir gailestingumo ištikus bėdai ar nelaimei. Lietuvos Sąjūdis, kaip tas budintysis aukštoje nepriklausomos Lietuvos gaisrinės varpinėje jaučia atsakomybę ir pareigą budėti, žadinti įspėti, telkti tautiečius bendrai veiklai nugalint nelaimes bei vargus. Džiaugiantis laisvės dešimtmečiais atkurtoje nepriklausomoje valstybėje, nepaprastą svarbą įgyja kiekvieno piliečio pareigos ir atsakomybės už savo šeimą, artimuosius, bendruomenę, tautą, valstybę, suvokimas… Pasitikėjimas vienas kitu, pasitikėjimas valstybės institucijomis, o taip pat ir valdžios atstovų pasitikėjimas savo šalies piliečiais ir sukuria tą taip reikalingą visiems vienybės ir tikėjimo ateitimi jausmą.

Per nepriklausomybės dešimtmečius atlikta daug darbų atkuriant valstybės veiklai reikalingas struktūras, jas tobulinant, ieškant efektyvesnių jų veiklų galimybių, nors negalima teikti, kad viskas klostosi kaip sviestu patepta. Budėjimas – tai yra nuolatinis rūpinimasis savo valstybe, jos stiprybe, kad priešiškos jėgos nesugriautų taip sunkiai atstatyto tautos rūmo. Norisi dar kartą priminti sau ir valdžios atstovams ar neužsnūdome, ar nesiblaškome pasiekę lengvesnio, gal šiek tiek ir sotesnio gyvenimo prieangį, ar mūsų krašto ramybė, saugumas ir apsauga iš tiesų yra tokia, kokios tikėjosi laisvos šalies piliečiai, ar piktavališkos kirvarpos negraužia taip sunkiai atstatomo tautos namo sienojų. Lietuvos Sąjūdis ir Krašto apsaugą remiančios patriotinės organizacijos ne kartą pareiškusios savo nuostatą dėl ryškiai nepakankamo krašto apsaugos finansavimo, mobilizacinio rezervo rengimo, jaunimo pasiruošimo šalies gynybai. Atrodo, kad visi dar esame palaimingoje būsenoje įstoję į stipriausią pasaulio gynybinę organizaciją. Du dešimtmečiai kai atkurta Lietuvos kariuomenė, išugdyta, apmokyta, įgavusi vakarietiško lygio karinį išsilavinimą bei praktinę patirtį. Turime dešimtis ir šimtus aukštesnio ar žemesnio laipsnio kariškių, tačiau ar tinkamai ir racionaliai panaudojamas šis krašto apsaugos žmogiškųjų išteklių resursas, ypač patriotiškai ugdant jaunąją kartą, pabrėžiant kariuomenės parengties svarbą krašto gynybai. Daugelis Krašto apsaugos kariškių – tai Sąjūdžio kūrėjai gimtosiose vietovėse, žaliaraiščiai saugoję Sąjūdžio mitingus ir renginius nuo KGB-istų ir bolševikų provokacijų. Matome, kad Krašto apsaugai vadovauja patriotinių jėgų atstovai, tačiau keista, kad šioje sistemoje nepasigendama kvalifikuotai ir sąžiningai dirbusio, aukštu profesionalumu pasižymėjusio Antrojo departamento pareigūno.

Lietuvos nepriklausomybės gynėjai negali likti abejingi aptariant Valstybės saugumo departamento reikšmę ir darbą. Vis prisimename LR Seimo NSGK komiteto vykdytą šio departamento veiklos tyrimą, beprecedentį šmeižimo protrūkį žuvus aukštam šios institucijos pareigūnui. Lietuvos Sąjūdžio taryba pakvietė žinomus šalies teisininkus, kvalifikuotus specialistus, politikus ir sudarė komisiją Vyčio ordino kavalieriaus VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties aplinkybėms ištirti. Mūsų teisėsaugos institucijoms vilkinant šio tragiško įvykio tyrimą siekiama, kad visuomenė susitaikytu su mintimi, kad neįmanoma rasti šios žmogžudystės vykdytojų ir tikrųjų užsakovų. Tenka konstatuoti, kad užteko uolumo kai buvo stengiamasi į nusikalstamos veiklos pinkles įvilioti kovotoją už Lietuvos laisvę, rezistentą Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotą ginklų konstruktorių Algirdą Petrusevičių (ilgai ir sistemingai taikytas vadinamas nusikalstamos veiklos imitavimo modelis). Arba pastangos nuteisti savo pritarimą daug kančių patyrusios čečėnų tautos laisvės ir nepriklausomybės siekusiai Eglę Kusaitę. Keisti dalykai vyksta mūsų nepriklausomoje valstybėje, tačiau pasilikti nežinioje nenustatant užsakovų ir vykdytojų gali būti pavojinga tolimesnei tautos egzistencijai, juolab kad Rytų kaimynas neatsižada savo imperinių ketinimų, o bandymai įtakoti į įvairias šalies gyvenimo sritis tik stiprėja, pasinaudojant ekonominio sunkmečio aplinkybėmis, naujausiomis technologijomis stengiantis pakirsti piliečių pasitikėjimą valstybe, apjuodinti kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimą, pokario Laisvės Kovos Sąjūdžio vadus ir karius apšaukiant žydšaudžiais, banditais. Kodėl mūsų valstybės specialiosios tarnybos nesistengia užkirsti kelio tokiai priešiškai veiklai, laukia neatidėliotino atsakymo, veiksmų Tėvynę mylintys ir saugantys piliečiai. Mūsų valstybės, jos piliečių saugumas priklauso ne tik nuo galimybės apsisaugoti karinės agresijos atveju, bet ir nuo kitų veiksnių keliančių pavojų gyvybiškai tautos egzistencijai bei piliečių sveikatai. Negalime abejingai žiūrėti ir sudėję rankas laukti, kad šalia mūsų didžiųjų upių, čia pat už sienos bandoma pradėti statyti branduolines jėgaines (galimas dalykas su eksperimentiniais reaktoriais), tuo pačiu mūsų šalies teritoriją apsupant Nord Streamo vamzdynu, (su jo perimetru nuolat patruliuojančiu Rusijos kariniu laivynu), bei dviem atominėm elektrinėm, po tragiško Černobylio AE eksperimento, daugeliui asocijuojančio su nuotolinio valdymo branduolinėmis minomis.

Mūsų valstybės institucijos turi principingai ginti savo poziciją dėl nepritarimo pateiktiems šių jėgainių poveikio aplinkai projektams, siekti maksimalaus ES šalių palaikymo šiuo klausimu. Savo ruožtu visuomenei turi būti aiškiai ir suprantamai pateikta šalies energetinė strategija artimesnei ir tolimesnei perspektyvai, gyvybiškas poreikis energetinei nepriklausomybei, galimybė panaudoti atsinaujinančios energijos išteklius. Planuojant statyti savo atominę jėgainę būtinas piliečių pritarimas. Pasitikėjimas savo piliečiais, kaip ir piliečių pasitikėjimas savo valstybe, svarbus veiksnys užtikrinant valstybės ateitį ir tautos egzistenciją.

Siekiant šalies gyventojų gerovės, ekonomikos kylimo turime atvirai išreikšti savo poziciją teisingumo, socialinio saugumo klausimais. Norėčiau padėkoti Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariui prof. Vladui Vilimui už jo nuoseklią ir principingą nuostatą ir siekį, kad būtų priimti teisės aktai dėl visuomenės atstovų – teismo tarėjų (ar prisiekusiųjų) dalyvavimo vykdant teisingumą. Daugiau kaip dešimtmetį vystoma ši veikla sulaukiant didelio, (nors ne visada atviro) teisininkų bendruomenės pasipriešinimo. Apie šias problemas prof. V.Vilimas kalbės savo pasisakyme. Visuomenės dalyvavimas teisingumo vykdyme pateisintinas visų pirma pasitikėjimo šia valstybės institucija didinimo galimybę antikorupciniu pobūdžių priimančių sprendimų skaidrumu bei racionalumu. Teisingumo stoka, biurokratizmas, dažnai sutinkama nepagarba, šalies piliečių socialinės atjautos šalies piliečiams stygius – tai šios ir dar daug kitų priežasčių skatinančių emigraciją, ypač jaunimo ir vidutinės kartos žmonių tarpe. Tai grėsmingi dalykai Tautos išlikimo požiūriu prarandame savo tautinį genofondą. Tenka konstatuoti, kad valstybinės institucijos abejingai stebi šią, jau ne vienerius metus besiklostančią situaciją. Valdžios institucijos, taip pat visuomenė neturi tik iš šalies stebėti, nesigilinant į tikrąsias šio grėsmingo reiškinio priežastis, nesistengiant iš esmės spręsti ekonomikos gaivinimo, socialinio teisingumo klausimų. Lietuvos Sąjūdis pasisakė už pensijų lygio atkūrimą nuo 2012 m. sausio 1 d., neatidėliotinai svarstant kompensacijų klausimą. Kalbant apie vyresnės kartos žmonių padėtį negalima nekalbėti apie pagarbos, atjautos, pagalbos garbaus amžiaus sulaukusios – tai iš dalies jų rankomis ir protu sukurtos mūsų šalies gėrybės, kuriomis naudojamės.

Negalima palikti nuošalyje mūsų tautinės kultūros reikalus, ypatingai vienos iš svarbiausių tautos dvasinės ir konstitucinės vertybės – kalbos puoselėjimo bei gynimo problemą. Lietuvių kalba yra valstybinė kalba – tai įtvirtinta LR Konstitucijoje, ir šios nuostatos turime nenukrypstamai laikytis ir valdžios institucijų priimamuose teisės aktuose, ir šalies gyvenime. Esant labai ribotam laikui tikiuosi, kad ir kitų Sąjūdžio suvažiavimo pranešėjų pasisakymuose bus aptartos aktualios mūsų Tautos ir valstybės problemos, mūsų dalyvavimas jų sprendime.

Dėkoju mūsų sąjūdininkams už nuoširdžią veiklą mūsų nepriklausomos Tėvynės vardan.

Dėkoju už dėmesį.