Justė Michailinaitė, www.alkas.lt
Arklys su rugiagėle taip pat labai skirtingi, ir ne vien tik rūšies, bet elgesio, kultūriškumo požiūriu. Arklys, kaip laukinis gyvūnas, nepaiso jokių visuomenės, kultūros primestų normų, gyvena daugiausia spontaniškai, vadovaujasi savo įsitikinimais ir intuicija. Rugiagėlė yra kultūros atstovė – jai iš prigimties būdingos visiškai kitos bendravimo ir elgesio formos.
Rugiagėlė bando sukultūrinti ir arklį Dominyką, primesti jam tam tikras visuomenines, socialines elgesio taisykles ir žargoną. Į savo kalbą ji įtraukia tarptautinių žodžių, paaiškina jų reikšmę ir vartojimo aplinkybes. Kitaip tariant, nori išauklėti Dominyką. Drauge rugiagėlė stengiasi arklį išmokyti, kaip elgtis su moterimis, supažindina su tam tikrais lyčių skirtumais:
„Komplimentai – tai pagyrimai moteriškos lyties gėlėms, susižavėjimo šūksniai ir kitokie ditirambai“ (p. 19); „Visokiems dagiams ir gysločiams pagyrimai niekada nesako-mi“ (p. 20); „Jūs, vyrai, visą gyvenimą tik naudos ieškot – gražų daiktą jums būtina sulesti, suvalgyti ar kitaip suvartoti“ (p. 24); „Apie mirtį su damomis kalbėti yra šiek tiek arkliška – ar jums taip neatrodo?“ (p. 25).
Šis mėginimas atspindi kultūrinėje terpėje sukurtas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, kurios reguliuoja santykius ir varžo laisvą, neapibrėžtos formos ryšį. Dominykas norėtų išmokti sakyti ditirambus. Arklio gamtos pasaulyje tai yra pirmas žingsnis kultūros ir „civilizuoto“ bendravimo link. Tai atspindi ir visuomenės raidą, socialinių santykių kitimą, naujų idėjų priėmimą bei pastangas įtraukti jas į savo terpę.
Dar viena komplimentų sakymo interpretacija: tai galėtų būti suprantama kaip bandymas perimti universalią ir, kaip galime teigti, Vakarų pasaulyje egzistuojančią etiketo kalbą, kuri padėtų suprasti kitą, susidraugauti su kitu. Susidomėjimas kito pasaulio suvokimu, kuris kaip tik ir atsiskleidžia vartojant kalbą, – tai bendrų sąlyčio taškų paieškos ir gudrus, nors iš arklio pozicijos labai nuoširdus ir tikras, situacijos apžaidimas, leidžiantis, nuspaudus tam tikrus fiziologinius ir ideologinius mygtukus, intelektualiai įsiskverbti į kito gyvenamąją terpę, kai, surinkus teisingą mygtukų kombinaciją, tas kitas mums atsiveria.
Pastebime, kad arklys su rugiagėle bendrauja atvirai, nuoširdžiai, impulsyviai ir truputį naiviai, tuo tarpu rugiagėlė pažinties pradžioje laikosi tam tikro atstumo, jos kalboje daugiau arogancijos, šaltumo, lepumo, o tai irgi rodo jų pasaulių (gamtos ir kultūros) skirtumą. Tačiau vėliau viskas keičiasi. Rugiagėlė paprašo arklio Dominyko apsaugoti nuo vėjo, kad šis jos nesušaldytų ir nesunaikintų tos kokybės, dėl kurios ji esti mylima, – kvapo. Nes, kaip prisipažįsta rugiagėlė, tik meilė įprasmina visą gyvenimą. Būtent meilė arklį Dominyką vėliau paskatins keliauti į Afriką – rugiagėlės gimtinę.
Ritualo ir etiologiškumo apraiškos
Skyriuje „Arklys Dominykas ir varlės“ svarbūs yra ritualo ir papročio išsaugojimo elementai. Rytinis žaidimas su varlėmis pagal tam tikras dažnai, kaip galima nuspėti iš teksto, pasikartojančias taisykles ir eiliškumą nurodo tam tikrą rituališkumą ir būtinybę laikytis ritualo arba tikėjimą, kad jis būtinas. Šį spėjimą patvirtina ir arklio akistata su gandru, pastarajam pavogus vieną iš herojaus žaidimo draugių. Arklys, grasindamas gandrui, sako, kad varlių ėsti negalima, nes jos yra jo draugės, su kuriomis jis kas rytą žaidžia, ir tol, kol taip bus, niekas neturi teisės jų gaudyti.
Šis draudimas rodo net keletą dalykų. Pirmiausia jis pabrėžia paties ritualo gyvybingumą ir intensyvumą. Gyvybingus, statuso nepraradusius ritualus visuomenė bandydavo išlaikyti įvairiais draudimais (tabu), o jų pažeidėjus bausdavo. Įdomu pažymėti, kad lietuvių tautosakoje, ypač sakmėse, būtent arklys ar kumelė tam tikru būdu saugojo tuomet gyvavusią tradiciją ir jos papročius.
Taip pat galima atkreipti dėmesį į šiame skyriuje pateiktą varlės pagrobimą – teigiama, kad gandras nusileido iš dangaus. Dangaus, nusileidimo iš jo ir gandro kaip tam tikros mirtį nešančios ar tiesiog likimą tam tikra prasme simbolizuojančios jėgos motyvą galima interpretuoti kaip santykį su nepažinia transcendencija. Transcendentinė patirtis visuomet buvo žmogaus patirties dalis.
Arklys Dominykas savo ritualo eigą, patį ritualą sulaužo tik tada, kai atsiranda rugiagėlė. Knygos gale arklys aiškiai pasako varlėms, kad negali eiti su jomis žaisti, nes dar neišperėjo rugiagėlės. Rugiagėlės personažo pasirodymas – tai pirmi žingsniai kultūrėjimo link, nuostatų keitimosi pradžia. Atsiradus rugiagėlei, ritualas arkliui Dominykui praranda reikšmę, būtinumą atlikti. Daugiau dėmesio jis skiria tarpusavio santykiui su ja, jam išlaikyti ir puoselėti.
Kūrinyje yra ir etiologinio mito apraiškų. Žvelgdamas į žvaigždes, arklys „prisimindavo savo amžiną atilsį močiutę Domicelę, kuri kažkada, dar ankstyvojoje arkliuko Domuko vaikystėje, jam pasakodavo begalybę istorijų apie žvaigždes bei kitus dangaus kūnus. „Kai krinta nuo dangaus žvaigždė, – sakydavo močiutė, – tai reiškia, kad žemėje gimė koks nors arkliukas, o kai meteoras – asiliukas“ (p. 8). Čia atpažįstama etiologinė mito funkcija: paaiškinami tam tikri gamtoje vykstantys procesai, konkrečiu atveju – žvaigždės kritimas, ir susiejami su kitais procesais, įprasminančiais pirmųjų esmę ir kilmę. Norbertas Vėlius teigė, kad, „perskaičius etiologines sakmes, daugumas nuolat matomų daiktų ir reiškinių įgauna visai kitokią prasmę. […] mes susiduriame ne su racionaliais samprotavimais, tikslia, bet šalta ir bejausme logika, o su jaukiu, sau artimu pasauliu.“[6] Dar kartą etiologinio mito pėdsakų galima rasti skyriuje „Rugiagėlės sapnas“. Sapnas paaiškina rugiagėlės kilmę ir atsiradimą Lietuvoje. Dar rugiagėlės sapną galima interpretuoti ir kaip tam tikrą dvasinę kelionę į protėvių pasaulį, nes jame ji tarsi gauna atsakymą apie savo protėvynę, mato savo protėvius ir promočiutes bei pastarųjų prosesutes
ir propusseseres. Šis bandymas išskleisti visą „šeimos medį“ nurodo tam tikrą erdvę, kurioje gyvena visi protėviai, o pats sapnavimas suvoktinas kaip bandymas rasti atsakymą į kilmės klausimą.
Gyvenimo amžinumo, nemarumo ir cikliškumo idėja kartojasi visame kūrinyje. Tikėjimas, kad žmogaus gyvenimas mirtimi nesibaigia, yra senas ir būdingas visai žmonijai. Todėl galima teigti, kad čia atsispindi ir archajiškas mūsų protėvių požiūris į mirtį – kaip iš esmės mirties nebuvimą. Žmogus po mirties persikelia gyventi į amžinąją tėviškę, kur vieną dieną galės susitikti visus savo šeimos narius ir gimines. „Jeigu ir numirsiu iš bado, tai tada bent danguj mudu su rugiagėle susitiksim, kur visi sušalusieji, susirgusieji ir mirusieji iš bado susitinka amžinai draugystei“ (p. 48).
Sąsajos su Antoine’o de Saint-Exupėry „Mažuoju princu“
Mėginimas susieti V. V. Landsbergio kūrinį su A. de Saint-Exupéry nėra iš piršto laužtas. Pirma, skaitant V. V. Landsbergio pasaką Arklio Dominyko meilė, kai kurie jos motyvai akivaizdžiai siejasi su A. de Saint-Exupéry Mažuoju princu. Antra, to neneigia ir pats rašytojas. Atvirkščiai – autorius tvirtina, kad Mažasis princas yra padaręs jam neišdildomą įspūdį ir kad šią knygą būtina perskaityti bent kartą per metus[7]. Toliau ir bus mėginama pateikti keletą šių kūrinių sąsajų.
Abi knygos nėra orientuotos vien į vaikus. Mažojo princo autorius tai nurodo pratarmėje, teigdamas, kad knyga skirta suaugusiam žmogui, kuris kažkada buvo vaikas. O V. V. Landsbergis yra rašęs, jog vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra yra fiktyvi, taip atskleisdamas, kad jo knygos yra skirtos ir dideliems, suaugusiems vaikams[8]. Autoriaus nuomone, yra knygų, kurioms klausimas, „kam skirtas šis tekstas – vaikui ar suaugusiajam, yra neaktualus. Tai tiesiog gero lygio literatūra.“[9]
Šios dvi knygos panašios ir tuo, kad abiejose pastebima moderniosios kultūros kritika, siekiama išskleisti mažiau kultūriškai apdoroto bendravimo ir požiūrio į gyvenimą prasmė, o kartu iškeliamas rituališkumas, ritualo laikymasis kaip kasdienybę ir visą egzistenciją palaikanti ašis.
Negalima nepastebėti, kad arklio Dominyko meilė rugiagėlei panaši į Mažojo princo meilę rožei. Labiausiai krinta į akis abiejų, atrodytų, logiškai nesuprantamas porinis neatitikimas – berniukai turėtų įsimylėti kitas mergaites, arkliai – kumeles, o tam tikros rūšies gėlės – kitas tos pačios ar bent jau kitos rūšies gėles. Gėlės kaip meilės objekto parinkimas gali būti interpretuojamas keleriopai: tai laikinumo, o kartu ir moteriškojo prado simbolis. Moteris dažnai vaizduojama kaip graži, švelni, trapi ir kartais šiek tiek aikštinga būtybė, kuria reikia rūpintis. „Niekada nereikia klausyti, ką kalba gėlės. Į jas tiesiog reikia žiūrėti ir mėgautis jų kvapu“, – teigia Mažasis princas[10]. O štai arklio Dominyko žodžiai: „[…] su gražuolėmis gėlėmis ginčytis neverta – jomis tereikia grožėtis, gėrėtis ir leisti joms pačioms kuo daugiau atsiskleisti“ (p. 20).
Tiek Mažojo princo, tiek arklio Dominyko gėlės pražysta simbolišku metu – rytą. Nakčiai virstant diena, pumpurai virsta žiedais. Abi jos pritraukia savo grožiu, o rugiagėlė – dar ir stipriu kvapu.
Ir nors abu herojai įsimyli būtent gėles, kurios pastūmėja juos į herojiškas keliones, tačiau ši meilė turi skirtumų. Arklys Dominykas ir jo rugiagėlė iš karto randa bendrą kalbą, ir nors abi gėlės – ir rožė, ir rugiagėlė – yra jautrios, trapios, reikalauja dėmesio, užuovėjos ir vandens, bet rugiagėlės principai greitai baigiasi, ji paskatina savo mylimąjį ją išrauti ir paslėpti vien tam, kad ir kitąmet abu galėtų susitikti, o jam siūlo keliauti į Afriką, kur galės prisiuostyti jos kvapo. Jų santykiai yra tyri ir romantiški, bendravimas jiems teikia laimės. Tuo tarpu Mažasis princas savo planetą turėjo palikti dėl to, kad negalėjo susikalbėti su rože, juodu nemokėjo suprasti vienas kito, nerado bendro ryšio. Bendravimas su rože jį liūdino: „Nors Mažasis princas ir nuoširdžiai pamilo gėlę, greitai ėmė ja abejoti. Į tuščius žodžius pažiūrėjo rimtai ir tapo labai nelaimingas“ (p. 36). Mažajam princui kelionės reikia tam, kad galėtų refleksyviai įvertinti patį santykį, savo gėlę ir netgi save patį.
Panašios yra ir herojų gyvenamosios vietos. Mažasis princas gyvena savo mažoje planetoje, arklys Dominykas – pievoje. Nors iš pirmo žvilgsnio šios teritorijos gal ir neatrodo lygiavertės, tačiau dėmesį reikia atkreipti į tai, kad herojams tai jų namai – saugi, pažįstama, įcentrinta vieta, o už jos driekiasi kitos, nepažįstamos ir svetimos erdvės, į kurias išvykstama tik tada, kai priverčia aplinkybės.
Abiejose knygose svarbų vaidmenį atlieka ir ritualas, tikėjimas juo, jo atlikimas. Kaip jau minėta anksčiau, arklys Dominykas kasnakt laukdavo ryto, rūko ir stebuklų, kurie pripildo jo pievą. Vėliau jis pažaisdavo su savo draugėmis varlėmis, eidavo į upelį praustis ir tik tada pusryčiaudavo. Mažasis princas taip pat turi savo ritualą. Jis teigia, kad reikia laikytis drausmės: rytą nusiprausti, susitvarkyti pačiam, o paskui kruopščiai sutvarkyti savo aplinką – planetą. Mažasis princas kas rytą išraudavo išdygusias piktžoles, sutvarkydavo baobabus ir išvalydavo ugnikalnius. Taisyklė, kad reikia išsivalyti pačiam ir išvalyti savo aplinką, rodo, kad tarp žmogaus, jo vidinio pasaulio ir gamtos turi būti darna. Pastebime, kad tiek arklys Dominykas, tiek Mažasis princas kalba apie prausimąsi. Tai ritualinis kūno ir dvasios apvalymas.
Abiejose knygose gausu ir tokių prasminių klodų, kuriuos gali suprasti tik tam tikros patirties turintys žmonės. Galima įžvelgti savotišką modernėjančios, surimtėjusios ir skubančios visuomenės kritiką. Pabrėžiama suaugusiojo ir vaiko priešprieša. Vaikas nesupranta suaugusiųjų, jam svetima jų veikla ir požiūris į pasaulį. Mažojo princo veikėjas lakūnas nuo vaikystės jaučia skirtumą tarp vaiko ir suaugusiojo: „Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti“ (p. 8). Mažasis princas taip pat dažnai ištaria, kad suaugusieji yra labai keisti. Mažajam princui ir lakūnui reikia išmokti susišnekėti, rasti bendrą kalbą, todėl pastarasis turi iš naujo prisiminti, ką reiškia būti vaiku, mąstyti vaizdais ir pasitelkti beribę fantaziją. Panašiai mąsto ir arklio Dominyko sutikti vaikai – kupranugariukas, kuris visiškai nenorėjo tampyti savo „brangakmenių“ kuprinės, o svajojo padūkti ir palakstyti po dykumą, ir drambliukas, kuris šokinėjo ant vienos kojos, nors jo tėvams tai atrodė visiškai nerimta, nes ir jie, kaip Mažojo princo suaugusieji, gyvendami rimtą gyvenimą rimtoje šalyje, kalbėjo tik apie rimtus dalykus. Itin tiksliai suaugusio žmogaus gyvenimą apibūdino begemotukas Nikodemas: „Man retai kada būna liūdna, nes aš dar pakankamai jaunas […], o liūdni dažniausiai būna suaugę begemotai, kurie neturi laiko atsistoti ir žiūrėti į rugiagėlių pievą. Jie visur skuba, lekia, amžinai pavargsta ir dėl to kartais būna liūdni“ (p. 74–75). Skubėjimas ir laiko neturėjimas dabar laikomi vienomis iš šiuolaikinės visuomenės ydų. Nebeturima laiko ne tik kitiems, bet ir sau.
Knygose atsiskleidžia ir tam tikrų visuomenės sluoksnių charakteriai. Mažasis princas, keliaudamas po planetas, sutiko verslininką, kuris manė turįs žvaigždes ir dėl to esąs turtingas bei tikėjosi galėsiąs nusipirkti daugiau žvaigždžių, jei kas nors dar jų atrastų (suaugusieji mėgsta skaičius), o arklys Dominykas, keliaudamas po Afriką, sutiko kupranugarių, kurių svarbiausias tikslas buvo labai daug visko turėti, pirkti brangias prekes, gauti daug pinigų, o kai brangesnių prekių nebeliks, nusipirkti Žemės rutulį ir pradėti supirkti žvaigždes: „Kupranugariai buvo verslininkai ir jiems rūpėjo vien tik jų brangūs kroviniai, pririšti prie kuprų“ (p. 54). Skirtingos vertybinės orientacijos V. V. Landsbergio kūrinyje įvardytos kaip skirtingos kalbos, kurios trukdo susikalbėti ir vienam kitą suprasti: „Mes negalim ir negalėsim vienas kitų suprasti, nes esam skirtingų rūšių gyvūnai. Mes šnekamės skirtingomis kalbomis – tu arklių kalba, o mes kupranugarių. Todėl nė neverta su tavimi čia ginčytis, mes keliausim toliau savo keliu, o tu keliauk savo“ (p. 58). Simboliška yra ir kupranugario, kaip nuolat ant kupros nešančio naštą, tarnaujančio materialiems objektams, ir laukinio arklio priešprieša.
Panašumų galima rasti ir tarp Mažojo princo garbėtroškos bei arklio Dominyko sutiktos beždžionės. Abiem personažams reikia dėmesio, filosofų terminu, – Kito, kuris žiūrėtų į jų daromas grimasas. „Jeigu jūs iškeliausit, tai prieš ką aš tada vaipysiuos“, – retoriškai klausia beždžionė (p. 68). Išmoktos grimasos, tam tikri etiketo elgsenos kodai sukuria visuomenėje netikrumo, karnavališkumo atmosferą tarp suaugusių žmonių. Tai visiškai nebūdinga vaikams (ir laukiniams arkliams). Maži vaikai dar neišmokę daugelio žmonių sukurtų taisyklių, kurios turi būti pritaikytos bendraujant su Kitu. Vaikai yra atviri, nuoširdūs ir neretai tiesmuki – pasako tai, ką mano iš tikrųjų. Dėl to pati kultūros ar civilizacijos raida yra įsivaizduojama kaip žmogaus gyvenimas – su vaikyste, branda ir senatve. Dažniausiai kultūrinė vaikystė yra mažiausiai vertinama dėl savo netechniškumo, menko išsivystymo lygio ar dar kitaip vadinamo barbariškumo, o abu autoriai tarsi bando skaitytoją bent trumpam grąžinti į nuoširdų, tikrą, gal šiek tiek naivų, bet intensyvų, kūrybingą ir herojišką vaiko pasaulį.
Kaip matome, abi šių autorių knygos turi panašumų. Ir visai nesvarbu, ar Mažojo princo motyvai į Arklio Dominyko meilę pateko atsitiktinai, ar buvo sąmoningai įdėti kaip geros knygos recepto sudedamosios dalys, – V. V. Landsbergio knyga vis tiek išlieka savita ir landsbergiškai žaisminga.
Vietoj apibendrinimo
V. V. Landsbergio Arklio Dominyko meilė – šilta, linksma ir žaisminga knyga, kurioje užkoduotos tiesos apie šių dienų gyvenimą, o drauge perteikiama senosios mitinės ir tautosakinės kultūros sukaupta patirtis ir išmintis. Pateiktos interpretacijos – tai tik kelių atskirų kūrinio motyvų analizė. Norėtųsi paskatinti visus – ir skaičiusius šią 2007 m. geriausia pripažintą vaikų knygą, ir jos neskaičiusius – paimti ją į rankas ir pasinerti į tolesnes jos prasmių paieškas.
Šio straipsnio autorė yra VDU etnologijos studijų magistrantė
6 Norbertas Vėlius, „Etiologinių sakmių sandara, grožis ir patrauklumas“, in Kaip atsirado žemė. Lietuvių etiologinės sakmės, Vilnius, 1986, p. 11.
7 Vytautas V. Landsbergis, „Fiktyvi vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra“, Rubinaitis, 2003, Nr. 4 (28), p. 16.
8 Ibid.
9 Ibid.
10 Antoine de Saint-Exupéry, Mažasis princas, Vilnius, 2009, p. 34. (Toliau cituojant šią knygą nurodomas tik puslapis.)
labai bloga knygą
Sveiki labai gera knyga įdomu ją skaityti.