Lilija Valatkienė, www.valstietis.lt
Duonos kepimo paslaptis Arklio muziejuje, Niūronyse, sužino ne tik moksleiviai, bet ir ambasadoriai. Nijolė Kačkuvienė svečio teiraujasi: be ko negalima duonos iškepti? Išminko tešlą, pašauna kepaliukus į duonkepį ir laukia atsakymo.
Tai be ko negalima iškepti duonos? Be miltų, vandens, malkų, meilės – įvairiausių atsakymų pabyra. „Be plutos!“ – juokiasi kepėja.
Svarbiausia – raugas
„Duona iš rauginamos tešlos, be mielių – pagal anykštėnų senovinį paveldo receptą. Sudėtis itin paprasta – labai rupūs ruginiai miltai, vanduo, druska, cukrus ir kmynai“, – pasakoja N.Kačkuvienė. Pasak jos, kai kurios šeimininkės įdėdavo medaus, patarkuodavo burokėlio, kad duona įdomesnį prieskonį įgautų.
Į plikytų miltų tešlą taip pat dedamas raugas. Duonos raugas – šeimininkės turtas. Dovanosi, laimė iš namų iškeliaus. Bandysi nugvelbti, duona nepakils. Raugas perduodamas tik labai artimam žmogui, dažniausiai dukrai.
Dabar šeimininkės raugą dažniausiai laiko šaldytuve. Tačiau po kurio laiko rūgimo bakterijos sugenda ir žūva. Tad N.Kačkuvienė jį siūlo išdžiovinti. Kitą kartą ruošiant tešlą, beliks raugą gerai išmirkyti.
Duonos tešlai išminkyti reikia ne tik gero raugo, bet ir vyriškos jėgos. Rankas įskausta kaip po geros treniruotės! Tešlą iš rupių miltų minkyti paprasčiau ir lengviau. Nijolė naminę duoną kepa jau vienuoliktus metus, tad gerai išminko ir per penkiolika minučių.
Jei norima iškepti juodą duoną, reikia įdėti salyklo arba obuolių marmelado.
Duonkepėje žioruoja žarijos
Iš krosnies kepėja pušies šaka iššluoja žarijas. Pušis patvaresnė už eglę, spygliai ilgai nenubyra. Anksčiau žarijas iš prikaitusio duonkepio šeimininkės šluodavo žąsies sparnu. „Jis turi būti baltas baltutėlis. Jeigu purvinas, tai šeimininkę pašiepdavo – tavo vaikai su snargliu panosėje vaikščios“, – sako Nijolė. Ir suprask: juokauja ji ar rimtai kalba.
Karštis išbandomas pabėrus žiupsnį miltų. Jei miltai greitai sudega, vadinasi, krosnis per karšta, reikia išvėdinti. Jei miltai nedega, galima užstumti krosniakaištį, kad karštis laikytųsi, ir su liže pašauti duoną.
Kad nereikėtų berti miltų, ant ližės vienos šeimininkės deda džiovintų klevo, ajerų, kopūstų lapų, kitos – šiaudų.
Su gerais palinkėjimais
Iš paruoštos tešlos susirinkusieji formuoja savo kepaliukus. Pamirko rankas į vandenį ir glosto, masažuoja švelniai, su meile ir gerais palinkėjimais. Ne per ilgai – kad tarp rankų tešla sušilusi neimtų tįsti, kepaliukas gražios formos būtų.
Kartą pas Nijolę lankėsi girininkas iš Karelijos. Jis vienas gyvena 40 kilometrų nuo miesto, tad duoną tenka pačiam kepti, į parduotuvę dažnai neprilakstysi. Užklaustas, ar skani jo duona, paaiškino: „Šuo tai neėda, o man nėra kur dingti, valgau.“
Nusirita smagi juoko banga, visi nusprendžia, kad duonos kepimas – išskirtinai moteriškas užsiėmimas. Į pirmą kepaliuką šeimininkė visada įspausdavo kryžių, peržegnodavo duonelę, kad skani būtų, ir pašaudavo į krosnį. N.Kačkuvienė savo kepaliuką papuošia rugio ženklu ir paaiškina, kad kiekviena šeimininkė duoną žymėdavo savo išskirtiniu simboliu.
Duonos kepimo pamokos – vertingiausios ir linksmiausios. Čia žmonės smagiai praleidžia laisvalaikį, prisimena įvairius posakius, istorijas, mįsles.
„Du remia, du bado, du nepasiekia. Kas tai?“ – vėl klausia linksmoji kepėja.
„Viskas itin paprasta. Tai juk moteris! Kojos remia, rankos bado, o krūtys nepasiekia“, – išgirdę atsakymą vėl visi už pilvų susiėmę kvatoja, net stalai kilnojasi.
