Ilona Šedienė, www.alkas.lt
Visuomeninė organizacija „Poškonių bendruomenės centras“ skelbia piešinių ir rašinių konkursą „Upytėlė teka, upytėlė plaukia… – Valstybingumo gyvasties šaltiniai“, skirtą Šalčininkų vardo paminėjimo 700-osioms metinėms.
Šalčininkų vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Petro Dusburgiečio kronikoje ties 1311 metų liepos 2 diena. Tuomet teutonai su didele kariuomene nusiaubė Šalčininkų apylinkes. 2011 metais sukanka vietovės vardo oficialaus paminėjimo 700-metis. Per šiuos septynis šimtmečius Šalčininkai su aplink išsibarsčiusiais miesteliais ir gyvenvietėmis patyrė ne vieną istoriniais-politiniais įvykiais ir sprendimais nulemtą pakilimą ir nuosmukį. Buvo valdomi tai vienos, tai kitos valstybės. Šiandien jau išorinė Europos Sąjungos siena skiria mus nuo etninėse žemėse – dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – likusių tautiečių. Tačiau mus sujungia upės! Įdomu tai, kad Lietuvos upių tėvo – Nemuno – intakai, per Šalčininkų rajono teritoriją nusidriekusios upės – Šalčia, Žižma, Gauja, Merkys – teka abiejų valstybių teritorija, vietomis sutapdamos su dabartine valstybine siena. Simboliška tai, kad subėgusios į Nemuną Baltarusijoje, kartu su jo vandenimis upelės grįžta į Lietuvą ir galingu srautu teka į Baltijos jūrą, kurios vakarinėje pakrantėje yra tarptautinis Klaipėdos uostas – prekybos vartai ir svarbus ekonominės plėtros langas. Tačiau jungtys – ne tik fizinės-geografinės.
Šimtmečiais šiame regione Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojai, kūrė savitą rajono veidą, paliko materialaus ir nematerialaus paveldo objektus. Visų čia įsikūrusių gyventojų verslai, amatai ir buities kultūra didele dalimi buvo įkvėpti ir nulemti teritorijos gamtinių ir geografinių sąlygų, o etninę gyventojų ir jų tradicijų kilmę liudija išlikę baltiški vietovardžiai ir vandenvardžiai. Nuo seno istorijos ir archeologijos mokslininkai žino, kad seniausios žmonių gyvenvietės kūrėsi prie upių ir ežerų, todėl ir vandenų vardai yra seniausi, o jau iš jų būdavę kildinami ir gyvenamųjų vietų vardai. Vietovardžiuose atsispindi tūkstantmetė krašto istorija. Būdami senesni už rašytinius šaltinius, dažnai turėdami nebesančių šiuolaikinėje kalboje žodžių šaknis arba senovinių žodžių darybos elementų, vietų, o ypač vandenvardžių, pavadinimai teikia žinias istorinei kalbotyrai. Dažnai vietovardžiai yra vieninteliai tautų ir jų genčių kilmės įrodymai. Kalbininkas ir mokslininkas Kazimieras Būga yra sakęs: „Vietų vardai – istorijos šaltinis“. O ypač vandenų vardai. Upės, upelės, upytės raizgo Šalčios žemę ir liudija mūsų istoriją mums gražiausiais vardais: Visinčia, Beržūna, Beržė, Svinė, Šalčykščia, Paraistė, Maltupis, Ciras, Pabaldė, Brasta, Taurupis, Juodupis, Nezdilė, Drukupė, Verseka, Galinė, Dirvonėlė, Berželis, Gervinė. Nepaisant to, kad lietuviški vietovardžiai okupacijų metu buvo dirbtinai šalinami iš vartosenos, o etninių gyventojų nutautinimas truko kelis šimtmečius, vis tiek, pasak profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, apie 70% buvusios okupuotos Lietuvos dalies vietovardžių ir net 93% vandens vardų yra lengvai atpažįstamos lietuviškos kilmės.
Mes, baltų palikuonys, rūpinamės savo krašto dvasiniu ir kultūriniu palikimu: apgynėme ir išsaugojome vietovardžius, vandenvardžius, asmenvardžius. Šiandien, suvokę ir brangindami savo gyvasties prasmę, stengiamės išsaugoti lietuviško žodžio stiprumą ir istorinės tiesos pagrįstumą.
Konkurso-parodos darbai priimami iki 2011-06-19 d.
Konkurso nuostatus galite parsisiųsti iš ČIA.
Ilona Šedienė yra visuomeninės organizacijos „Poškonių bendruomenės centras“ pirmininkė
