www.alkas.lt
Šiandien, kovo 31 d. 18:00-20:00 val., Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto 201 auditorijoje (Universiteto g. 9/1, Vilniuje) klubas „Nuomonė“ visus norinčius ir galinčius kviečia į diskusiją „Ar Lietuva praranda savo kultūrą? Ar reikia ją gelbėti?“
Prieš diskusiją mitologas dr. Dainiaus Razauskas skaitys pranešimą „Mūšis, kurį Lietuva pralaimėjo, ir jo istorinė pamoka, kurią vienąsyk laikas išmokti“.
„Lietuviai per amžius nugalėjo beveik visus pagrindinius karus, bet nuolat traukėsi, mažėjo ir nyko, nes kariavo „ne tą karą“. Tikrasis karas vyksta dvasioje, visuomeniniu lygmeniu – kultūroje“, – teigia mitologas dr. Dainius Razauskas savo paskaitoje.
Dainius Razauskas – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas, žurnalo „Liaudies kultūra“ Mitologijos ir bendrųjų kultūros reikalų skyriaus vyresnysis redaktorius, Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro lektorius.
____________________________________________________________
Susiję straipsniai:
D.Razauskas: tikrasis mūšis dėl Lietuvos vyksta mūsų dvasioje (audio)
Gera paskaita buvo… Pavydžiu Razauskui susitvardymo kuomet atsiranda juodosios skylės bandančios praryti visą išminties pasidalinimo esmę… turėsiu dar daug ko išmokti
Puiku kai tokios diskusijos Lietuvoje jau vyksta. Dėkui lektoriui už problemos formulavimą. Diskusijome išgirdau frazę, kuri ją vainikavo: “Mylėkime vieni kitus ir viskas bus gerai…”. Mylintis žmogus net visaryjančioje juodojoje skylėje matys dar vieną astronomijos reiškinį, kuris turi teisę gyvuoti beribėje spalvingoje vysatoje. Mylintis žmogus vertina širdimi o ne pilvu. Mylintis žmogus nori kitam gero, nesitikėdamas už tai nieko, o gaudamas už tai dešimteriopai. Mylintis žmogus žino ten kur meilė, ten gyvybė, ten atgimimas. Nežinau ar galima išmokti ar išmokyti mylėti, nes tai emocija nepavaldi protui. Ir tam nereikia diplomų išsilavinimo balsavimų ar dar kito išmintingo įsikišimo. Ir dar, protą galima pavergti, meilės – ne. Dar kartą ačiū visiem už maloniai praleistą laiką.
Ugnį kuri savim besipuikuodama naikina mano turtą aš gesinu vandeniu. Ir visai ne dėl to, kad manyčiau jog ugnis neturi teisės gyvuoti.
O antra – kas iš to, kad žmogus kalba vieną, o elgiasi tam visai priešingai reikalaudamas pagarbos sau, o tuo pat metu rodydamas nepagarbą kitiems…
Šiva savo visagriaunantį šokį šoka apasmara’i ant nugaros. Jei tikėti gerb. A.Patacko įžvalga, kad lietuvių kalbos žodžių stuburas yra priebalsiai, tai apas (apa) yra upė. Sanskritu apas viena iš reikšmių yra vanduo. Antras žodis mara (morė) mirtis. Tada apasmara yra vandens mirtis. Ir jei mes savyje ar aplink save imame matyti kažkokį turtą, prie kurio bandome prisirišti VISADA prisišauksime ugnį, kuri tą turtą pasiglemš. Lygiai taip pat indiškas šyva lietuvių kalboje yra šyvas. Kaip čia nepacitavus: “Ir atlėkė šývas arklys, teip baltas, kad net visą žemę nušvietė”.
Dar kartą atsiprašau už sugriautą akademinę jūsų aplinką. Išgirdęs pakvietimą nuoširdžiai įtikėjau, kad sutiksiu bendraminčius, kuriems rūpi ne sava, o Lietuvos ateitis.
mes laimedavome musius, o gynybini kara del gyvasties pralaimejome…ar tik ne todel kad jis VISADA
BUVO TIK GYNYBINIS?
Vakar Jūs sužinojote žinią, kurią vieną dieną irgi ištarsite viešai. Bet nepatikėjote. O tam kad patikėtumėte Jums teks išmokti rašyti Krivių naudotu raštu krivas. Krivomis šios žinios buvo vadinams, nes visos žinios kreivos, jei kiekviena raidė neneša visiems skaitanties tos pačios prasmės… Ne Prusija buvo Rasos (Saros) motinos žemių pakraštis, o Palašiai (Polša) ir Ukraina (Okrainy).
na taip juk raides ne nuo rodyti bet nuo raityti…kriviai-kirviai kiek pamenu turejo zodi kuris greiciau jau gelezi i vaska pavers nei bus atsiimtas…o krivules-kreivules (o gal krievules?) labai kazkaip i slaviska litva isvirto…nebuvo krivuliu kaip ir rasu, zemaiciu, suduviu ar leisiu, buvo Rusiai (galbut nuo rusena, tai yra amzinos liepsnos saugotojai arba Rusciai del to kad rustus ar net Risciai nes Jotuvos Vyciui pakluso), buvo Samogitai-pusiau Jotai, buvo Litva-Lietuva, buvo Sudovia-Soduva, buvo Deinovia-Dainava…visi sie israitymai apie rasas ir krivaicius yra prisigalvojimai neturintys pagrindo, taciau akivaizdu kad kaip ir Gardarikes atveju sostine buvo Gardinas, o veliau perkelus sostine Naujasis Gardinas, taip ir Kriviu krivaiciu kriviciu atveju sostine ir iseitinis zodis buvo Kreva kas savo ruoztu reiske kariu tvirtove Kareivines, o is tu kareiviniu vienas is ten buvusiu kovos kirviu tapo buvo paskirtas vyriausiuoju zyniu vaidila…tas kreivuliavimas butu buves zinomas Gediminui ir mes dabar sakytume ne runos, ne raides-raitytos, ne rastas-raizytas bet ikreivintos sventos krivules…nebuvo to todel ir neisliko, o prikuru as galiu ir daugiau cia pateikti jei tik noro yra…reik turet logine seka, be jos gausis kad faraonai su vikingais muse neandertaliecius juros periodo parke, todel tie sunyko, o mustukai isliko
as suprantu Aivarai tavo logine spraga…atrades sarmata pats save pasidarei besarmaciu ir itikejai savo isvedziojimu teisingumu…sarmatija kaip sergek motule gal ir buvo, bet matriarchato – niekada…o pagarba motinoms buvo visada musu kulturoje, deja tos sauromatu amazones nebuvo vadoves vyrams…tik jos gyveno uz dono ties volga ir buvo tiurku gimines…o legenda aprase rusu susiformavima kai Lietuviu gentys uztiko viena genti kurios vyrus visus iszude klajokliai, o moteris isprievartavo, todel tikrai galejo buti toks laikinas tik moteru visuomeninis darinys…bet atejo Lietuviai ir is amazoniu padare normalu patriarchata vadinta sauromatais kurie yra iseitine rusu kalbos gentis…veliau sarmata buvo valkiojama kaip ir germanija (geri monai su Germanariku priesakyje dar pries Gardarike…nereik pamirst kad ir Dniepras senoveje buvo Gero upe, jokiu budu ne Boristeniu)…taip kad musu laukia dar ilgas kelias iki istaku atnarpliojant praeities ivykiu pinavijas
o pakrasciai yra kresai, bet ne okrainai
Ukraina yra Galicijos-Herodoto Galejos vertinys i slavu kalba…slavus junge tik rusu-moskovitu kalba, ne taip kaip mus – kraujas.
Kartą pas mokytoją atėjo mokinys ir tarė: “Mokytojau noriu būti pranašu”. Į ką mokytojas atsakė: “Sunkiausia bus iki keturiasdešimties”. “O kodėl iki keturiasdešimties?”-paklausė mokinys. “Nes po keturiasdešimties priprasi…” – atsakė mokytojas.
Viešai atsiprašau už savo elgesį, o tiksliau už savo vertinimus ir tą formą kuria juos išdėsčiau. Tik vertinimas mus verčia tobulėti. Tai žino kiekvienas mokytojas. Ačiū jums už Jūsų vertinimą. Nuoširdžiai linkiu vieną dieną suprasti, kad nieko iš nieko neįmanoma pareikalauti. Mokša ir yra pasidaryti tobulu per vieną gyvenimą, kad nebereiktų kartoti savo praeitų gyvenimų klaidų. Tobulėjimo kelyje mes būsime vertinami. O kelio gale mūsų laukia amžina palaima. Šiandien mes ją vadiname anapiliu. Nuoširdžiai tikiu, kad mes tai galime turėti šiame gyvenime, nes, jei tikime, Dievas išpildo visus mūsų norus.
Su Dievu