Antanas Anskaitis, www.delfi.lt
Dabar jau nė kiek neabejoju, kad didžiausia Lietuvos nelaimė – Valdovų rūmų atkūrimas. Didesnė negu nedarbas, emigracija, evakuacija, kainų kilimas, šildymo brangimas, baisesnė negu kontrabanda, korupcija, kyšininkavimas, valdžios pareigūnų išdidumas ir bukumas.
Nėra savaitės, kad apie šią statybą nerašytų laikraščiai, nediskutuotų komercinė ir visuomeninė televizija, radijas ir internetinė žiniasklaida. Nėra tų metų, kad Gedimino kalno papėdėje nesiraustų visokio rango Valstybės kontrolieriai, tikrintojai, istorijos, gamtos ir kiti saugotojai, etatiniai ir neetatiniai kritikai.
O šiemet net pačiai Vyriausybei bei elitiniams tikrintojams susisuko galvelės. Praėjus dešimčiai metų nuo rūmų atkūrimo pradžios Viešųjų pirkimų tarnyba pagaliau išsimiegojo, garsiai nusižiovavo ir išpyškino: sutartį su rangovu „Panevėžio statybos trestu“ reikia nutraukti ir skelbti naują konkursą. Ta aukštoji principingoji tarnyba nė nepastebėjo tokios „smulkmenos“, kad rūmų statyba iš esmės baigta, belikę vidaus įrengimo darbai.
Valstybės kontrolė savo išvadoje mus visus protina, kad reikėtų keisti rangos sutartį darbus tęsiant toliau. Pasigėrėjimą kelia kontrolierių ir jiems besąlygiškai pritariančių matematikos „žinios“: girdi, per dešimtmetį Valdovų rūmų projektas pabrango 250 milijonų litų, kai per tą laiką išleista 230 milijonų. Net pati Vyriausybė susipainiojo aukštųjų tarnybų tinkluose ir kelintą posėdį nenusprendžia, ką daryti. Atrodo, tik šalies prezidentė dar nepametė galvos, spaudos konferencijoje pasakiusi, kad „užšaldyti rūmų statybą būtų neprotinga“.
O dabar Generalinės prokuratūtos atstovas pravirko, kad nepriklausoma ekspertizė, ar teisingai panaudotos lėšos, gali kainuoti 2 milijonus litų ir kad Vyriausybė šią sumą turėtų skirti auditui, o ne rūmų atkūrimui. Tik kam jo reikia, kai kontrolierė „tiksliai“ pasakė, kiek jie pabrango ir visa žiniasklaida kelintą mėnesį tą skaičių linksniuoja? Vienas viską žinantis komentatorius rodo išeitį, girdi dėl rūmų likimo reikia vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo išmintimi ir toliau viskas eis kaip sviestu patepta. Pamiršo liaudies patarlę: „Su teismais prasidėk, pupų rėtį pasidėk“. Išmintingi patarėjai jau nė nežino, kas per daiktas tos pupos.
Po visokių kritikų, svarstymų, draudimų, purvo liejimo, patarimų, ekspertizių ir rekomendacijų jau pradedame pamiršti, kas gi iš tikrųjų tie Valdovų rūmai ir kodėl jie atkuriami. Esu vienas iš tų 70 tūkstančių naivuolių, aukojusių sunkiai uždirbtus litus rūmų atkūrimui, kadangi 2009 m. vasarą, artėjant Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, skirtingai negu kritikos teisuoliai, nepatingėjau išlandžioti tų rūmų požemius, kalbėtis su statybų vadovais, paminklosaugos specialistais, jaučiu turįs teisę pareikšti ir savo nuomonę.
Nepasakosiu, kaip atrodo Valdovų rūmai. Kas labai norėjo, tą jubiliejinę vasarą visą mėnesį galėjo juose nemokamai lankytis. Kur kas svarbiau žinoti, kodėl ir kieno iniciatyva jie buvo nutarti atstatyti, pagalvoti, kodėl ant jų tiek pilama purvo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tautinio patriotizmo pakilimo laikais, daug mūsų šalies gyventojų, ypač užsienio lietuvių organizacijos siūlė atkurti šį mūsų didingos istorijos simbolį. Taigi siekdamas įgyvendinti pilietiškų žmonių lūkesčius, septintasis, konservatorių vadovaujamas Seimas 2000 m. spalio 17, priešpaskutinę savo darbo dieną, vakariniame posėdyje priėmė „Lietuvos Respublikos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties įstatymą“ Nr. VIII-2073 ir įpareigojo Vyriausybę dar tais pačiais metais priimti nutarimą dėl praktiškų atstatymo darbų. Įstatyme buvo parašyta: „Iš valstybės biudžeto kasmet skiriama lėšų Valdovų rūmams atkurti, o jų suma nurodoma atskiroje valstybės biudžeto įstatymo eilutėje“. Posėdyje dalyvavo 59 Seimo nariai, 49 balsavo už, 5 susilaikė, prieš nebalsavo nė vienas Seimo narys.
Įstatymo projektą pateikė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, posėdžio pirmininkas buvo dabar jau pagarsėjęs Arvydas Vidžiūnas, įstatymą pasirašė šalies prezidentas Valdas Adamkus.
Nepaisant prabėgusių metų, turime teisę žinoti, ką kalbėjo ir ką darė mūsų išrinktieji. Pacituosime pora to posėdžio dalyvių minčių. Kalbėję Seimo nariai – įvairių frakcijų atstovai Feliksas Palubinskas, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Dudėnas, Juozas Dringelis vieningai siūlė priimti įstatymą. Įsimintinus sparnuotus žodžius ištarė F. Palubinskas: „Tie, kurie nesididžiuoja savo praeitimi, vargu ar galės kurti ateitį, kurią būtų galima didžiuotis“. Ir tik tuometinis premjeras Andrius Kubilius išdrįso pagalvoti skeptiškai: „Kolegos, nepaisant viso šio gražaus sprendimo, turiu pasakyti, kad niekas nesuskaičiavo, kiek tai kainuos… Mes turėsime ilgą ir varginančią statybą, nematydami jos pabaigos”.
Įvairių partijų politikai, vieningai, be didesnių ginčų balsavę už šį tautinės ištikimybės, solidarumo, politinės savimonės ir kultūros puoselėjimui ypatingai svarbų dokumentą (atsiprašau, šie gražūs žodžiai ne mano, o paimti iš įstatymo preambulės), vėliau neuždegė žmonių praktiniams darbams. Net dokumentą palaiminęs tuometinis šalies prezidentas V. Adamkus po kiek laiko ėmė viešai abejoti, ar verta rūmus atkurti, ar ne geriau tas lėšas paskirstyti po žiupsnelį bibliotekoms, rajonų kultūros centrams. Neteko patirti, kad kas nors iš tame posėdyje kalbėjusių ir balsavusių Seimo narių vėliau būtų mūru stojęs už jų atkūrimą.
Sakoma, kol gandrai snaudžia, varlės kvarkia. Kai mūsų politikos gandrai snaudė liurbių snauduliu, žiniasklaidos erdvė atiteko skeptikams, nihilistams. Kai kurie juodieji kritikai Valdovų rūmų atkūrimą vadina didžiausia pinigų plovykla, Algirdo Brazausko dvaro statyba ir kitais žeminančiais vardais.
Pravartu priminti, kad ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis veikia Valdovų rūmų paramos fondas, tūkstančiai žmonių, dešimtys įmonių ir organizacijų aukojo dalį savo pinigų rūmams atstatyti. Paaukota daugiau negu 5 milijonai litų. Padėkos žodžiai jiems netarti, matyt, jų nė nereikia. Tik skaudu: po eilinės kritikų atakos, tie aukotojai pasijunta tarsi purvu apipilti. Ir vis dėlto tikiu: praeis keleri metai, ir savo valstybingumo simboliu – Valdovų rūmais didžiuosimės ne mažiau negu Trakų pilimi, kurios atstatymą irgi lydėjo skundai, priekabės, Maskvos emisarų kritika.
O dabar keletas nukrypimų, tiksliau klausimų pagal sąmokslo teoriją.
· Kodėl Seimas tokį svarbų, kaip rašoma paaiškinamame rašte, dokumentą priėmė paskubomis priešpaskutinę savo kadencijos darbo dieną, kai jau buvo žinomi konservatoriams nepalankūs rinkimų rezultatai? Kodėl tame svarbiame posėdyje dalyvavo gerokai mažiau negu pusė, o už įstatymą balsavo vos trečdalis Seimo narių? Kodėl įstatymas priimtas nepaisant Vyriausybės abejonių, nežinant bent apytikslės šio projekto kainos?
· Ar Valdovų rūmų atstatymas nebuvo savotiški spąstai būsimai Vyriausybei? Jei neatstatysi, kritikuos už įstatymo nevykdymą, už patriotizmo stoką, jei imsiesi darbų, gausi pylos už lėšų švaistymą.
· Ar kai kam ši kritika nebuvo patogi širma? Gal kas prisimena prancūzų klasiko G. Mopasano (Maupassant) novelę „Tas kiaulė Morenas“? Kol visuomenė gąsdinama apie 230 milijonų, kaip į balą išmestų, tiems nelemtiems Valdovų rūmams, be didelio triukšmo apie 70 milijonų išleista Žemės ūkio ministerijos didžiulio pastato modernizavimui, apie 40 milijonų – Užsienio reikalų ministerijos priestatui. O juodoji Generalinės prokuratūros piramidė surijo visą šimtą milijonų. O kiek milijonų palaidota likimo valiai paliktame sostinės stadione? Buvo spaudoje rašoma: projektui „Drąsi Lietuva“ išleisti 64 milijonai. Nors iš to projekto liko geras šnipštas, bet milijonai „sėkmingai įsisavinti”. Ar ne tiesa, kad valdininkų gerovei valdininkai visada yra dosniausi. Nepaisant partinės priklausomybės.
· Pagaliau kodėl žiniasklaida nepaskelbė to bene 800 Lietuvos šviesuolių laiško, raginančio greičiau baigti rūmų atkūrimą, o informacinę erdvę atiduoda vien kritikams?
Prieš kelerius metus vienas Prancūzijos prezidentas yra taikliai pasakęs, kad mūsų politikai praleido gerą progą patylėti. Vis lenda įkyri mintis – šįkart mūsų politikos lyderiai praleido ypač gerą progą vardan kilnaus tikslo telkti visuomenę, ugdyti žmonių patriotizmą. Kilnus tikslas murkdomas nihilizmo, o dabar ir teisinės painiavos liūne.
Autorius yra žurnalistas, Jono Vileišio premijos laureatas.
