www.patriotai.lt
Patriotai.lt kalbasi su senovės Baltų kovų brolijos „Vilkatlakai“ viršaičiu Arūnu Bugvilioniu, kuris sutiko atsakyti į mūsų klausimus.
Sveikas, Arai. Lietuvoje jau kurį laiką veikia senovės Baltų kovų brolija „Vilkatlakai“, kurios vadovas esi. Užsiimate senovės baltų karybos, buities, dvasinės pasaulėžiūros gaivinimu, organizuojate senosios karybos festivalius, dalyvaujate visuomeniniuose renginiuose… Tačiau savaime suprantama, kad niekas neatsiranda iš niekur, tad pradedant pokalbį norėtųsi pakalbėti apie tam tikrą brolijos priešistorę. Kada tu susidomėjai šiais dalykais, kas, tavo manymu, paskatino bei įtakojo šį užsidegimą, koks kelias buvo nueitas iki „Vilkatlakų“ sukūrimo ir kada atsirado mintis suburti vyrus būtent karybos brolijos, o ne kokiu nors kitu principu?
Sveikas. Neoficialiai Brolijos pradžia laikomi 1996 metai, oficialiai – 2001 m. Šiemet bus dešimt metų kaip esame oficialiai registruota asociacija. Jei tiksliau, tai mes neužsiimam senovės baltų karybos, buities, dvasinės pasaulėžiūros atgaivinimu. To padaryti neįmanoma. Mes tiesiog vienais ar kitais būdais imam tai iš Protėvių ir bandom pritaikyti šiuolaikiniam gyvenimui, sau. Patikėk, tai labai nelengva, juolab turint omeny, kad Protėvių ir dabartinės santvarkos vertybės skiriasi radikaliai, jos praktiškai priešpriešos.
Kada aš susidomėjau..? Aš tiesiog buvau maža dalelė to virsmo, kuris įvyko Lietuvoje 1988–1991 m. Būtent tada viskas pradėjo regztis mano širdyje ir galvoje. Radau bendraminčių, ir taip po truputį ėjau link to, kas pasiekta dabar. Pradėjome nuo dvasinės bendruomenės. Dvasia ir dabar yra pagrindinis Vilkatlakų variklis, nors ta dvasinė krizė, kuri visur aplink, palietė ir mūsų Broliją… Kažkaip, atrodo, viskas Lietuvoje buvo pakylu ir tauru, kol vieną dieną suvoki, kad kažkas visus aplink lyg ėmė ir sukeitė, lyg Laumės būtų prasisukę… Kad išlaikytum dvasią, reikia ją pastoviai kurstyti, kaip ugnį. Nešdintis lauk iš tų suštabeliuotų degtukų dėžučių, iš to visą gyvastį išsiurbiančio pilko ir niekingo miesto… jis jau nebe mūsų. Mes – jo. Spjovus į sąmonę bukinantį komfortą, ganyti savo dvasią Gamtoje.
Nežinau, ar atsakiau į klausimą, bet, manau, niekam neįdomu, kaip aš lipdžiau „Vilkatlakus“ iš gabaliukų, dažnai išduotas, parduotas, apkalbamas. Daug kas mano akyse kilo ir krito, nesugebėję patempti mums užduotos Protėvių užduoties, vis aukščiau keliamos kartelės. Yra kaip yra, naujiems žmonėms visada lengviau ateiti į jau paruoštą ir „pašildytą“ vietą. O aš visiems mane iškeitusiems galiu tik padėkoti, jų dėka aš įgijau didelę patirtį. Ir „Vilkatlakus“, tokius kokie jie yra dabar.
Visa tai yra suprantama, tačiau kiek, tavo manymu, „šiuolaikinis žmogus“ (kokį įprasta šiandien įsivaizduoti) gali išsinerti iš totalinės civilizacijos gniaužtų? Ar dvasiškai nusiteikusio žmogaus kartais neapninka gyvenimo tarytum dviejuose pasauliuose jausmas, kuomet iš vienos pusės – liepsnojanti dvasia, jėga, didingos praeities ilgesys, siekiai ir kilnios viltys, o iš kitos – galbūt ne toks džiaugsmingas padienis darbas, rūškani veidai gatvėje, margaspalvės vartojimo visuomenės reklamos bei motorų gausmas. Kiek, tavo manymu, nuo pastarojo galima atsiriboti, kiek reikia ir galima suderinti šias priešybes bei nesijausti visiškai sudaiktėjusiu?
Na, tu esi visiškai teisus. Atsiriboti nuo to neįmanoma, todėl aš ir sakau: reikia kuo dažniau ganyti savo dvasią Gamtos pievose, o ne švinkti prie televizoriaus. Nemažai jaunimo perkasi namus nebe miestuose, pasirenka atokesnes vietas, kaimus. Tai, aišku, žingsnis, reikalaujantis daug drąsos ir labai svarbu, kad tokiu momentu kažkas palaikytų, pritartų. Man savo laiku, deja, niekas nepritarė ir dabar tie mano dvasios namai laukia, kada aš į juos sugrįšiu, o aš laukiu, kada galėsiu ten ištrūkt, tai kaip viltis, ne durnių motina, bet apčiuopiama. Žinojimas, kad bet kada gali viską mesti ir dingti iš miesto, jau yra daug. Tai lyg pamatas, tvirtai laikantis tave ant kojų.
Visa tai, ką išvardijai, yra „miesto privilegijos“, kitaip tariant – sistema. Viena sistema buvo tarybiniais laikais, mes prieš ją maištavom, kovojom pagal savo išgales. Maištavimas prieš sistemą tuomet buvo neatsiejama dalis aktyvaus jaunimo veiklos. Pamenu, pankais tada vadindavo patriotiškai nusiteikusius jaunuolius, maištaujančius prieš sistemą. Buvau tokiu panku ir aš. Mušdavomės mes su naujųjų rajonų ruskiais, vadinamaisiais montanomis, jie buvo dar ir proamerikoniškų madų nešėjai.
O kas dabar pankais vadinami? Kosmopolitinės šiukšlės, nesuvokiančios apie kokias nesąmones šneka, vienadieniai dykūnai, kurių gyvenimo šūkis – no future. Nors gal jau ir tokių dabar nebėra… Mūsų visuomenę pagavo europinis virusas. Kai tik pramušėm tarybinę sieną, iškart ir pasigavom… Šventvagiška, bet kartais pagalvoju, gal jau geriau tarybinė santvarka, nei tai kas dabar. Tada buvo aiškus vienas priešas – Tarybų Sąjunga su rusais priešaky, o dabar priešu gali tapti net tavo brolis… baisiais laikais gyvename. Ir ta sistema dabar yra žymiai sudėtingesnė nei prie rusų, sukurta amerikonų „demokratijos“ principu, kurio esmė – gudriai paslėpta tiesioginė ir bekompromisė masių kontrolė. Dabar tik mokomės palaužti tokią sistemą, bet negalima pasiduoti, nėra durų, kurių negalima būtų atrakinti. Svarbiausia nenuleisti rankų, net ir tada kai nesėkmės užspaudžia ir atrodo, kad nebėra vilties, visada yra pasirinkimas. Ir pasirinkimą privalome padaryti mes patys, kitaip už mus jį padarys sistema.
Grįžkime prie tavo vadovaujamos Brolijos. Kiek suprantu, tarp bendraminčių stengtasi atstatyti senosios baltiškos visuomenės modelį arba bent kiek įmanoma pagal išgales prie jo priartėti. Didžiulis dėmesys skiriamas ne tik kažkokiai vienai dvasinės bei materialiosios senosios kultūros pusei, bet stengiamasi aprėpti kiek galima daugiau baltiškos gyvensenos sričių. Nūnai atskirai paimtas žmogus gali bendrais bruožais išmanyti baltų mitologiją, tačiau žymiai mažiau nutuokti, kaipgi buvo sutvarkyta ta senoji visuomenė, kokie joje egzistavo „socialiniai laipteliai“ (netinkamas žodis, bet ką padarysi), kokie mechanizmai laikė ir vienijo tą visuomenę kartu bei kaip tai atsispindi jūsų Brolijoje?
Mūsų Protėvių visuomenė, kaip ir, beje, dabartinė, buvo įvairialypė. Socialiniai sluoksniai – žmonių brendimo ir bendravimo esmė. Juk negalėjo būti visi lygūs. Puikiai supranti, kad vieni žmonės už kitus ir protingesni, ir darbštesni, ir stipresni. Pamatas viso to: stiprieji valdo silpnuosius, o išmintingieji valdo stipriuosius. Be to, žmonės gyvendami atokiai vienas nuo kito turėjo viską mokėti patys: ir Dievus pagarbint, ir dvasias prisišaukti, ir už turtą pakovoti, ir, aišku, žemę dirbti, gyvulius auginti, kažkaip pramisti.
Kad būtų lengviau, žmonės būrėsi į bendruomenes. Bendruomenėse, aišku, iškildavo žmonės (pagal dabartinius standartus – profesionalai), kuriems vienoj ar kitoj srity sekdavosi geriau nei kitiems. Vienos bendruomenės nyko, kitos didėjo nykstančių dėka. Didesnėj bendruomenėj daugiau buvo ir savo srities profesionalų. Ilgainiui jau būrėsi profesionalų bendruomenės. XIII–XIV a. mūsų Baltiško tikėjimo aukso epochoje tos atskiros profesionalų bendruomenės buvo labai stiprios.
Kunigaikščiai aplink save būrė karius profesionalus, Kriviai aplink save būrė šventkaimius, t.y. kūrė Šventyklas, žemdirbiai ar gyvulių augintojai vienijo aplink save gimines. Ir kuo lyderis buvo didesnis autoritetas, tuo daugiau savo srities profesionalų aplink save vienijo. Tokiose bendruomenėse iškildavo būtent tai bendruomenei svarbesni Dievai. Taigi, taikos metu uoliau buvo garbinami žemdirbystės Dievai, karo metu – karo Dievai. Kriviai labiausiai garbino išmintį ir Pasaulio suvokimą teikiančius Dievus. Kryžiaus karų epochoje kaip niekad sustiprėjo Perkūno (ir dar kelių mums nežinomų karo ir jėgos Dievų) kultas.
Įvedus krikščionybę, politikams kažkaip reikėjo mūsų karius profesionalus nugesinti, kad neįvyktų maištas. O maištas buvo, ir ne vienas. Juos kurstė Kriviai. Taigi, politikams pritariant krikščionybės skelbėjai gesino amžinąsias Ugnis, žudė Krivius, kirto šventuosius Ąžuolus. Tie kariai, kurie neprisitaikė prie naujos tvarkos, atliko savo misiją – jie žuvo pirmieji, o tie, kurie susitaikė, sujungus Lietuvą su Lenkija, dalyvaudami bendros tarpvalstybinės kariuomenės gretose, prarado orientaciją ir tiesiog ištirpo bendroje minioje. Juolab kad naujas dievas primygtinai visus vertė atsukti kitą žandą.
Taigi, tie mūsų Protėvių tikėjimo likučiai, kurie pasiekė mus per mūsų senelių tautosaką, yra ne kas kita kaip vienintelio išlikusio socialinio, žemdirbių ir gyvulių augintojų sluoksnio mitologijos ir religijos nuotrupos. Čia bandžiau išaiškinti tris mūsų Protėvių visuomenės sluoksnius: valstiečių, žynių ir karių. Beje, „Vilkatlakai“ taip pat nukeliavo panašų kelią: nuo bandymo įkurti žynių bendruomenę, susidūrus su realybe, virtom agrarinio kulto pasekėjų bendrija. Ilgainiui joje pradėjo ypač stiprėti karinis pradas, kuris mus pavertė karinio kulto Brolija. Ir dabar joje yra visko, ir karių, ir amatininkų, ir valstiečių, ir žynių.
Be mano minėtų pagrindinių trijų visuomenės sluoksnių, egzistavo dar begalė įvairiausių sluoksnių, bendruomenės pakopų. Tai natūralu – žmogus turi matyti savo einamo kelio gaires, kitaip jis nuklys velniai žino kur. Todėl ir egzistavo vadinamoji hierarchija ir karių, ir žynių, ir valstiečių bendruomenėse. Tokia hierarchija yra ir pas mus, juk kiekviename kariniame junginyje turi būti disciplina.
Paaiškink, jei gali, žodžio „vilkatlakas“ etimologiją bei prasmę.
„Vilkatlakas“ – archajiška vilkotakio forma. Kas yra vilkotakis, manau, aiškint nereikia. O kodėl vilkotakis? Domintis indoeuropiečių kariniais kultais ir fenomenais, išryškėja trys labiausiai karių gerbti, o gal net ir garbinti žvėrys, trys totemai: vilkas, lokys ir šernas. Vienos gentys save siejo su vienu, kitos – su kitu žvėrimi. Juk ir pas mus apie tai puikiai byloja Rytų Lietuvių legenda apie Geležinį Vilką, Žemaičių vėliava su lokiu.
Mūsų tautosaka pilna vilkolakių, vilkotakių, vilkatų, vilktrasų, meškaausių, šungalvių, šunakojų ir t.t. Tai vis belikę karių bendruomenės apirę kultų ir fenomenų vaizdiniai. Maža to, kalbant apie vilkotakystės fenomeną pasauliniu mastu, nedaug kur šis fenomenas apibūdinamas kaip teigiamas.
Baltai – vieni iš nedaugelio, kurie išlaikė teigiamą požiūrį į vilkotakystę. Net galinga krikščionybės propagandos ir melo skleidimo agentūros mašina nesugebėjo apjuodinti vilkotakystės kulto. Taip, yra tautosakos, kur vilkotakiai apibūdinami kaip piktosios dvasios, bet tai jau žymiai jaunesnis vaizdinys. Žinia, inkvizicija palietė ir Lietuvą. Tarp Lietuvos inkvizitorių dokumentų 1691 m. yra liudijimas apie tardomą vyrą vardu Thiessas (simbolinis vardas žmogaus, kuris sako Tiesą ir kovoja už Tiesą) – vilkotakį. Jis labai puikiai nupasakoja, kaip lietuviai tai įsivaizdavo. Pacituosiu:
„Teisėjų akivaizdoje Thiessas prisipažino esąs vilkolakis (Wehrwolf) ir šitokiu pavidalu kovojąs su šėtonu. Tris sykius per metus: Šv. Liucijos (Žiemos saulėgrįža), Žaliojo ketvirtadienio (Pavasario lygiadienis) ir Šv. Jono švenčių naktimis (Vasaros saulėgrįža) jis ir jo kolegos, pasivertę vilkais, bėga „iki jūros galo“, arba, kitaip tariant, į pragarą. Ten jie kaunasi su šėtonu ir burtininkais, vaikydami juos it šunys. Be abejo, Thiessas yra kadaise ir nukentėjęs, kai vienoje tokių kovų burtininkas, vardu Skeistanas (Skeistan), šluotkočiu sulaužęs jam nosį. Šie vilkolakiai pasiversdavo vilkais ir nužengdavo į pragarą, idant atsiimtų ten turtus, kuriuos pagrobė burtininkai: galvijus, javus ir kitus žemės vaisius. Jeigu jie pavėluotų, pasikartotų praėjusių nederlingų metų negandos, kai vilkolakiai užtiko užremtas pragaro duris ir negalėjo išgelbėti javų bei kitų gėrybių.
Po mirties, teigė Thiessas, vilkolakių sielos eina į dangų, o burtininkų sielas pasigrobia šėtonas. Vilkolakiai neapkenčia šėtono ir yra „Pono Dievo šunys“. Jeigu vilkolakiai nuolat neįsikištų, šėtonas nusiaubtų žemę. Kai teisėjai mėgino įtikinti lietuvį senolį, kad vilkolakiai yra sudarę sandorį su šėtonu, Thiessas energingai prieštaravo. Pakvietus kunigą, kurio akivaizdoje, kaip vylėsi teisėjai, senolis išpažins nuodėmes, tasai sušuko, kad tai, ką jis darydavęs, davė daugiau gero nei kunigų veikla. Kadangi iki galo atsisakė atgailauti, senukas buvo nuteistas dešimčia rimbo kirčių už prietarus ir stabmeldystę.
Visai tarp kitko, neatrodo, kad kas nors iš teisėjų buvo linkęs abejoti Thiesso pasakojimu, ginčytasi tik ar tai gerai etiniu ir religiniu požiūriu. Bausmė sąlyginai švelni. Eilinė ragana būtų sulaukusi laužo.
Germanai turėjo berserker‘ius (meškotakius), ulfhednar‘us (vilkolakius). O mes, be kitų – vilkatlakus. Manau, nėra tinkamesnio žodžio apibūdinti mūsų Broliją, kur ne tik kaunamasi, bet dar ir užsiimama dvasine praktika.
Tai labai įdomus ir svarbus momentas. Iš tavo pateikto aprašymo matosi, kad vilkatlakas ar germanų berserkas – tai ne vien tik nuožmus karys, mūšyje apimtas „žvėriško pamišimo“ (kai kurių šaltinių tvirtinimu), bet tam tikra dalimi galėjo būti ir išminčius, gydytojas, netgi menininkas? Juk ir daug kam žinomoje skandinaviškoje „Egilio sagoje“ pagrindinis herojus aprašytas ne tik kaip įspūdingo stoto negailestingas kovotojas, bet ir kaip žmogus, išmanantis eilių meną (tai senovėje buvo didelis dalykas), runas. Tavo manymu, tai buvo kažkokia ypatinga senovės karių sluoksnio dalis, pereinamasis tarp karinių ir dvasinių visuomenių tipas, ar karys–žynys viename asmenyje? Suprantama, noras viską sudėlioti į atskirus stalčius jokiais būdais negali atspindėti tų sudėtingų senosios visuomenės ryšių, bet vis dėlto…
Karys–žynys santykis be galo sudėtingas. Žynys gali būti kariu, karys – žyniu vangiai. Be to, jėga ir išmintis labai retai būna kartu. Gal net nebūna niekados. Kuo raumeningesnis vyrukas, tuo labiau savimi pasitiki ir įsivaizduoja save pasaulio bamba arba mažų mažiausia genijumi. Tame ir yra jo bukumas. Išmintingas žmogus visada suvokia savo „raumens kūdumą“, todėl didžiąją dalį darbų stengiasi nudirbti protu, supaprastinti darbą iki minimumo raumens pastangų. Bendruomenėje abu šie žmonės yra be galo svarbūs ir reikalingi. Aišku, jeigu kiekvienas suvokia savo vietą. Tai ir yra darna.
O vilkatlakas – vilkotakis yra legenda virtęs seniausios mūsų Protėvių karinės bendruomenės vaizdinys. Manau, jis galėtų būti išminčium, gydytoju ar menininku: jis gali gudriai įvilioti priešą, jį pagydyti (žinia, visiškai sveikas, niekuom nesergantis žmogus yra tik miręs) ir krauju ant žemės nupiešti…
Tikriausiai visuomenei labiau žinomas karybinis „Vilkatlakų“ aspektas, kuris ryškiausiai pastebimas festivaliuose jūsų pasirodymu metu. Tačiau Brolija, kiek man yra žinoma, – ne tik senųjų baltų karybos rekonstrukcija, todėl galbūt galėtum plačiau pristatyti kitas veiklos, vidinės gyvensenos sritis, žinoma, kiek tai galima pristatyti pašaliniam žmogui?
Ko gero, nes kitos mūsų veiklos iš prašaliečių nelabai kas turi galimybių pamatyti. Bandė čia prilysti kažkokie sociologai – antropologai, stebėti mus kaip beždžiones… neišdegė, ir, ko gero, niekad neišdegs…
Galiu pasakyti, kad mūsų veikla neapsiriboja snukių daužymu vien tik festivaliuose… Be to, dar švenčiamos mūsų senosios kalendorinės šventės, Protėvių būdu krikštijami vaikai, keliamos vestuvės… Laimei niekas dar nemirė, laidotuvėmis irgi pasirūpintume. Einame į žygius su visa istorine apranga. Artimiausiuose planuose – rekonstrukcinės stovyklos ir įvairiausi edukaciniai istoriniai projektai. Nepyk, bet nesismulkinsiu.
Negaliu nepaminėti jūsų Brolijos kasmet organizuojamo Apuolės festivalio. Nors jam yra sukurtas atskiras tinklalapis, tačiau būtų įdomu sužinoti, kodėl buvo pasirinktos būtent senųjų kuršių gyvenamos vietos, o ne koks kitas istoriškai tinkamas regionas, kada būtent gimė „Vilkatlakų” organizuojamo festivalio idėja, kokia pagrindinė jo koncepcija bei kaip jis vystėsi nuo pat pirmųjų jūsų organizuojamų renginių Apuolėje iki paskutinių festivalių 2009/2010 metais. Kokį tu norėtum matyti Apuolės festivalį po penkerių, dešimties metų?
Ši mintis kilo apie 2003 metus. Tiesiog tai, kas vyko Kernavėje „Gyvosios istorijos šventėje“ ir Trakų „Viduramžių festivalyje“, mūsų netenkino. Norėjosi kažko žymiai rimtesnio. Kaip tik tuo metu pradėjom bendrauti su „Kovarniais“, ko negalėjo būti anksčiau dėl jų pirmojo vado intrigų. Kažkaip vieną vakarą kartu su „Kovarniais“ susėdom ir pasirinkom Apuolę. Tiesą sakant, dabar nesuprantu, kodėl buvo pasirinktas pats tolimiausias nuo Vilniaus taškas… Juk pagrindinės dalyvių pajėgos važiuoja būtent iš čia.
Na ir ką?.. Penkerius metus teko ant savo nugaros nešti visą festivalio krūvį, išmokyti Skuodo rajono kultūrnamių direktorius festivalio organizavimo ypatumų, tiksliau, kasmet aš sąmoningai kažką daryti perleisdavau jiems, bent smulkmeną. Skuodo savivaldybė ir tai ne iš karto suvokė, kad jų rajonui, nelepiam renginių, šis festivalis daug ką reiškia. Pasikeitus tarybai pasikeitė ir požiūris į festivalį – iškart pasijautė stipri paramos ranka.
Apuolėn sudėjau daug jėgų, nervų, laiko, patirties ir lėšų, kol supratau, kad šis festivalis ne man. Nežinau kodėl, bet tiesiog pajaučiau, kad istorinės Apuolės valdovai man nėra palankūs. Ir dabar kasmet vis mažiau noro turiu tą festivalį organizuoti. Sunku sutarti ir su vietiniais žemaičiais. Žemaitį geriausiai supras žemaitis, todėl ir nusprendžiau šio renginio organizaciją pavesti mūsų Klaipėdos kuopai. Kaip jie tvarkysis, pažiūrėsim.
Be to, supratau, kad Lietuvoje norint padaryti rimtą festivalį, skirtą vienai epochai, neužtenka ne tik Lietuvos, bet ir viso Pabaltijo pajėgų. Norint pasikviesti tikrai rimtų klubų reikia lėšų (bent jau kelionei apmokėti), o pagrindinis renginio biudžetas nė kiek nedidėja. Kadangi pas mus nekoncertuoja YVA ir kitos „papų–liarios“ grupės, mūsų neremia didžiosios firmos. Pabaltijo rekonstrukcija yra dar pakankamai žemo lygio, kad mane tenkintų. Tą patį taikau, aišku, ir „Vilkatlakams“, nors jau nuo pernai mes perėjom kažkiek aukštesnian lygin, šiemet stengsimės tą kartelę dar aukščiau pakelti, bet to dar vis maža…
Dėl visų aukščiau minėtų priežasčių savo pagrindines pajėgas nutariau mesti Lietuvos karybos istorijos festivaliui organizuoti. Kas buvo sėkmingai ir padaryta 2009 metais Dubingiuose. Nors jis buvo suorganizuotas praktiškai „Vilkatlakų“ lėšomis, bet be Lietuvos karinių istorinių klubų paramos nebūtų įvykęs. Festivalio idėja – po viena vėliava surinkti VISŲ epochų Lietuvos karinius istorinius klubus ir mūsų tautiečiams gyvai parodyti visus įmanomus Lietuvos karybos istorijos etapus.
Deja, šis festivalis nesudomino nei Molėtų rajono savivaldybės, nei KAM’o. Nieko nuostabaus, juk per mane pinigų neišplausi. Bet rankų aš tikrai nenuleisiu ir anksčiau ar vėliau rasiu paramą. Lietuvos karybos istorijos festivalis bus!
Paskutinis klausimas. Kiek žinau, Brolija nuolat vystosi bei plečia savo veiklą visoje Lietuvoje. Natūralu, kad atsiranda žmonių, ja besidominčių ir netgi galbūt svarstančių prisijungti. Ką tu galėtum pasakyti tiems rimtai svarstantiems? Kokie žmonės yra laukiami Brolijoje bei kur jie galėtų kreiptis?
Kadaise Brolijoje buvome septyniese devyniese. Dažnai pastebėdavom, kad toks skaičius išlieka pastovus, nors nariai ir keičiasi. Vėliau, Lietuvoje atsiradus šiokiam tokiam istorinės rekonstrukcijos sujudimui, pamačiau, kad atsirado klaidžiojančių žmonių. Maža to, kiti jau kūrė „savo“ klubus, kurie dažnai stipriai prasilenkdavo su istoriškumu. To pasekoje nusprendžiau kurti padalinius įvairiuose Lietuvos miestuose ir „glausti“ tuos žmones po savo sparnu.
Taip „susiskaldėm“ į padalinius Vilniuje, Kaune, Alytuje, Klaipėdoje. Vardan tų „klajūnų“ buvo paaukota dalis Brolijos idėjų. Kur daugiau žmonių, sunku sukontroliuot, bet pagrindas vistiek buvo išlaikytas ir, kaip jau daug metų iki to, „Vilkatlakai“ vis dar keičia žmonių gyvenimus ir likimus.
Mūsuose labai griežtai žiūrima į rūkymą, gėrimą slaviškų surogatų – spirito produktų, narkotikų vartojimą. Mes niekinam visus iškrypėlius, o krikščionybę laikom vis dar okupacine. Tie, kam aukščiau išvardintos mūsų gyvenimo normos nepriimtinos, mums nereikalingi, ir niekad nebus daroma jokių išlygų. „Vilkatlakai“ visada bus gera priežastis mesti rūkyti ir gerti spirituotą šūdą. Daug kam taip ir buvo, ir, manau, vis dar bus. Mes į savo užsiėmimą žiūrim be galo rimtai, kaip dažnai kartoju, – mes nevaidinam Baltų karių, mes jais esame. Lietuvoje panašios pakraipos klubų yra pakankamai, pagal kiekvieno poreikius, bet mes į savo veiklą žiūrim rimčiausiai. Gal dėl to ir esame gausiausias ir plačiausio narių amžiaus klubas, vienijantis dvidešimt aštuonis 15 – 47 metų amžiaus vyrus. Iš jų turim tik kelis rudaakius.
Jei Tau brangi Tėvynės istorija, nori ją pajust tiesiogiai savo kailiu, jei pabodo tuščios kalbos alinių pseudopatriotų ir nori veikti, stok į gretą petys į petį su Vyrais. STOK PO MŪSŲ VĖLIAVA !
Ačiū, Arai, kad radai laiko atsakyti į mūsų klausimus.
Labai įdomus pokalbis ir rimtas judėjimas. Nesu giliau susipažinęs su judėjimu, bet drįstu siūlyti tokius pagerinimus:
1. Mažinti alkoholio iki minimumo.Susidarė įspūdis, jog kai kuria kariai laiko alaus maukimą privalomu.
2. Mažinti istorinių formų – puošybos,drabužių, šarvų, ginklų, kaip svarbiausių dalykų – vartojimą.
siekti daugiau vidinio tobulėjimo ir kovos be ginklų būdų. Mažiau teatrališkumo.
Kariams mažiau ginklų?
pritarčiau, kad mažiau teatro reikia 🙂
Sutikčiau su tuo,kad komentatoriams mažiau kompjuterių reikėtų,čia faktas.
pritariu, visiems jums reikia maziau zinoti
Ačių, Arai, už kultūrnamių direktorių, tiksliau vieno kultūros centro direktorės, “įvertinimą”, kuriai kiekvienais metais teko projektų rašymas, kad ir ne dešimtimis tūkstančių, o tik po kelioliką gavimą, visą ūkinę festivalio dalį pradedant malkomis, rąstais,pašiūrėmis, šiaudais, maistu, avinais, medikais, biotualetais ir t.t. ir t.t.,ant savo pečių nešimą, folklorų ansamblių nakties organizavimą, šventės ugnies uždegimo ir gesinimo į festivalį įtraukimą… Įgarsinimas, pernai “Auli” koncertas, sužeitų karių į Skuodą, į Klaipėdą vežimas, parvežimas, budintis traktoristas, be kurio pagalbos festivalio nepradedame ir nebaigiame, piliakalnio nušienavimas, priemonių atvežimas prieš renginį ir išvežimas po jo. Ar tai smulkenos, be kurių festivalis gali apsieti? Tiesa, tie darbai nesimato, todėl ir neįvertinami, kaip ir kituose renginiuose.
Kad teko susipažinti su tokio festivalio specifika, tai tiesa, daug ko išmokau ir sužinojau per tuos septynerius metus. Ačiū.
O kad žemaičiai užsispyrę esame ir mūsų nei parduosi, nei nupirksi, tai ne viename mūšyje įrodyta dar nuo Mindaugo laikų. Pagarbiai
Gal nepulsim aiškintis kam čia Apuolės medaliai priklauso.Ar ne tiesą aš parašiau?Juk pradžioje mes iš Vilniaus savaitę prieš važiuodavom,kad amatininkams pašiūres statyt,visas festivalis buvo ant mūsų pečių.Atvežti malkų su šiaudais ir išvirti makaronų – kogero labai didelis krūvis…Dabar jau aišku viskas kitaip,tai ir sakau,daug ką teko Jus mokyt priverstinai.O “kultūrnamių direktorių” vardu minėjau ne tik Jus…Aš tą festivalį organizuoju ne dėl kažkokios niekingos garbėtroškos,o dėl Protėvių šventos atminties ir dėl vietinių žmonių švietimo.Dėl ko organizuojat Jūs,aš nežinau.
Ačiū*
Spirituotą šūdą?! Gal jau laikas išaugt iš tų vaikiškų žaidimėlių. Jei jau taip sakoma, tai tas pats alus, ar midus, ar vynas, irgi yra viso labo tik spirituotas šūdas. Kariai visais laikais buvo pirmieji svaigalų vartotojai. Jau vien dėl to, kad turėjo labai daug laisvo laiko ir labai nešvarią sąžinę. Be to, ir gyvendavo trumpai… Jei pavyktų perkelt į šiuos laikus tuos praeities “didvyrius”, tai kiek apsipratę visi mauktų šnapsą nekosėdami. O vėliau parsiduotų policijai, ar eitų kokių afganistaniečių pjaut. Padugnės tie senovės kariai buvo, o vilkatlakiai yra nevykusios tų padugnių kopijos, romantizuojančios žudynes vardan kažko.
Vis papuola kartais pamatyti tas jų “kovas”. Linksma būna žiūrėt, bet ir liūdna. Linksma, kad taip stengiasi, o vis tiek matosi, kad poza, vaidyba ir apsimetinėjimas. Liūdna, kad tiek energijos ir resursų iššvaistoma besivaikant gėdingos praeities šešėlius.
Linkiu užaugt ir, jei jau toks noras yra, kovot ne su vaiduokliais, o su tikrais Lietuvos žmonių priešais- verslo ir politikos elitu.
O, tarkime, šachmatais galima žaisti? Ar būtinai tą laiką paskirti kovai su elitu? Beje, būtų įdomu išgirsti ir Civilioko pasakojimą, kiek jis patiesęs priešų iš elito, kol kiti vaikų žaidimais užsiima.
O tai tu jauti kokį nors skirtumą tarp šachmatininko ir kario? Karys yra samdomas žudikas, kuris savu noru mokosi tai daryti. Dėl kovos su elitu aš, aišku, pajuokavau, nes kariai visais laikais iš elito rankų savo babkes ar duonos kasnį gaudavo, ir padėdavo išlaikyt vergišką paklusnumą, padėdavo surinkt mokesčius, skleist valdantiesiems palankų tikėjimą, užiminėt žemes ir kaupt turtą, todėl kariai prieš valdžią paprastai nešokinėja. Va, prieš beginklį žemdirbį, prieš silpnesnį, prieš tą, iš kurio galima ką nors atimti- jau visai kita kalba. Čia jie staiga pasidaro drąsūs ir kovingi. Sakau, padugnės jie, ir net iš čia parašytų komentarų matyti, kad jų propaguojama ir romantizuojama kultūra yra padugnių kultūra.
Man žalot žmones yra šlykštu ir su galios elitu aš kovoju kitomis priemonėmis.
Kažkaip nesitikėjau,kad atrodo tokiame šviesiame portale tokie išgamos reiškiasi…Gal vyruti adresus sumaišei?
Įdomu: ar kariams senovėje buvo privaloma lydėti Krivį į Pasaulio etninių religijų kongresą? 🙂
Dar įdomiau: kas duodavo valgyti ‘karių sluoksniui’, kai nebuvo valstybės? Gaila, kad protėvių gyvenimas suvokiamas pagal holivudo filmus.
Kiekvienam tarnautojui valgyti duoda jo viršinikas.Taip buvo, yra ir bus.Kad pamaitinti karius būtina valstybė?Gal dar valgykla?Pats drauguži Protėvių gyvenimą suvoki pagal labai au šiuolaikiškus modelius.Be to aš nesakiau,kad tie luomai buvo griežtai suskirstyti – tu karys,tu valstietis,o tu jau žinys.Paskaityk atidžiau.Tiesiog tos bedruomenės skirstėsi ir formavosi,tobulėjo,kol pasiekė “Pagonybės aukso amžiaus” XIV a. lygį,kuomet jau buvo gausi valstybinė kariuomenė ir pakankamai profesionali,kuomet jau buvo gerai organizuoti Šventkaimiai aplink šventyklas bei organizuoti valstiečių kaimai.Gal ką aš ne taip pasakiau?
Žinai, nepavadinčiau tavęs ‘draugužiu’ – labai nemieli tau lietuviški žodžiai. Ir laaabai abejoju, kad moki tas kalbas, kurių žodžius vartoji 🙂
Lietuvių Tauta buvo ir tada, kai nebuvo valstybės. Gentyse nebuvo kam nusavinti kitų gentainių užaugintą Duoną, visi ją augindavo. Tau, prisižiūrėjusiam holivudo filmų, gal keista, kad įmanoma gyventi be VIRŠINIKO, bet pasidomėk dar dabar išlikusių genčių Afrikoje, Aystralijoje ar Amerikoje gyvenimu.
Matau,NEDRAUGE,kad mintys gerokai prasilenkia.Aš apie grūdus-o tu apie pelus.Ir jeigu aš tavo,NEPRIETELI,nuomone vartoju neLietuviškus žodžius,tai tu vartoji tokius pat,tau,NEBIČIULI,nemielus žodžius.Panašu į kliedesius,- tau, NEBENDRE,labai ielus žodžius.
Siūlau pačiam mažiau žiūrėti televizorių,o daugiau knygų paskaityti.NEIEVARE.
ar tiems “kariams” (net ir vedusiems) privaloma vertybė yra “pamylėti” kuo daugiau nepilnamečių mergelių per įvairius festivalius? čia jų uolumas ne ką mažiau pasireiškia nei kaunantis ar geriant alų iki nukritimo.
->> DEL IDOMUMO
O ar toms “nepilnametėms vaidilutėms” yra vertybė kartis ant kaklo kariams, nepaisant to, vedę jie ar nebe? Nes neršimas per festivalius būna ypač aiškus. Ir, beja, ne vien iš karių pusės. Taip sakant pasiūla pilnai tenkina paklausą 😉
Va būtent.Kitąsyk nuo savo stovyklos tas rujojančias mergeles reikia su pagaliu atbaidinėti…čia taip pat faktas.
Manau toks kaip ,,CIVILIOKAS,,matydamas,kad prievartauja jo žmoną,seserį,dukrą koks išsigimėlis azijatas,tikrai pasišlykštėtų nusileist iki ,,padugnės,, lygio ir apgint jas.Gaila protėvių pralieto kraujo beginant mūsų namus nuo atėjūnų.Kraujo,kurio dėka netapom išnaikinta tauta.Kraujo,kurio dėka dabar gimsta tokie žmogystos,kurie visaip dergia savo protėvius.O kas liečia kovas,tai akivaizdžiai matosi civilioko noras pamatyt skerdynes,kad smūgiai būtų mirtini,ginklai užaštrinti…Aišku vyrai kovodami stengiasi,bet stengiasi nepaverst kovos kruvinom skerdynėm,nesuluošint vienas kito(nors ir tai nepavyksta to išvenkt).Siūlau civiliokui,prieš pradedant dergt savo protėvius ir kitus žmones nusipirkt didelį veidrodį ir pasižiurėt į save
Lietuvos kariuomenės kūrėjai buvo savanoriai, pokario pasipriešinimo metu savo krauju nuplovė ‘kariumenės’ gėdą taip pat savanoriai. Tad, prilaikyk savo arklius… daug čia buvo smarkuolių vaikščioti suvėliavytėmis taikos metu.
Beje dažnai žmonės suvokia,kad istorinė rekonstrukcija yra vienas klubas.Deja taip nėra.Vieni klubai rimtai žiūri į savo užsiėmimą,kiti paviršutiniškai.Vieni šiame judėjime yra tam,kad negailėdami savo lėšų kuo rimčiau atkurtų Baltų kario kostiumą,kiti-tam kad užsidirbtų pinigų.Lietuvoje yra apie dešimt viduramžiais užsimiančių klubų, iš kurių tik vienetai tuo užsiima rimtai.Taigi kitąkart stebėdami kovas stenkitės įsiminti klubų pavadinimus ir nemaišykit mūsų į bendrą košę,mes atsakom tik už save,už Vilkatlakus.O kam reikia kraujo,po pasirodymo kada prieik prie mūsų – paprašyk,tikrai gausi!
Oho, kokie mes kieti… Na, prieisiu po pasirodymo aš, civiliokas (paliegęs, išbalęs, su storais akiniais) ir prisipažinsiu, kad rašiau kritiškus komentarus, o jūs ką, iškart ietimis badyt, ar tiesiog suspardysit?
Ne.Į tokį šūdą rankų tikrai nesitepsiu.
Kam tada spausdinti mano intervių jei trinat mano atsakymus bukiems komentuotojams?
Gerbiams Arai, kažką supainiojote, niekas jokio Jūsų komentaro kol kas dar neištrynė. Bet jei bus burnojama ir keikiamasi tai teks trinti. Vieną komentarą su š….. dar įskaitome, antro – jau ne.
http://www.alkas.lt
Herodotas rase kad mes galime pasiversti vilkais ir kad vasara sukelti salti ir pasigaminti ledo
sveiki norejau paklausti gal reikia siems vyrams serno kailio isdirbto ne cheminiu budu 3 metu serno kuris svere apie 120kg esu pardaves zmogui kuris uzsiima tokia pramoga prase dar bet neturiu kontaktu kaina apie 300 alytus860210828
Kame šaknys, šiemet Apuolėje nemačiau nei kovarnių nei Vilkatlakų. Lenkų karių irgi nemačiau. Bet koks teiravimasis festivalyje, kas ten pas jus darosi, atsimušdavo į kažkokį keistą kniaukimą. Kažkas norėjo komercizuoti, kažkas norėjo uždėti kažkokią leteną, nerekomandavo kažko saugumas iš Vilniaus ir dar kažkokie bezdalai. Gal gali man kas nors parašyti kur yra Kovarniai ir Vilkatlakai, kodėl jie nedalyvavo Apuolėje ir ar bedalyvaus?