www.alkas.lt
Šiandien kovo 7 d. Kauno menininkų namuose (Putvinskio g. 56) 18 val. įvyks vakaras „Mona šėrdės, tova šėrdės – tagul būn vėina šėrdės“, skirtas Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 125-osioms gimimo metinėms. Rašytojos S. Čiurlionienės-Kymantaitės kūrinius žemaitiška tarme skaitys Doloresa Kazragytė, Stefa Navardaitienė, Laima Rupšytė-Strazdauskienė, Liucija Zorūbaitė, Andrius Žiurauskas. Prisiminimais apie močiutę dalysis Čiurlionių vaikaitė Dalia Ona Zubovaitė-Palukaitienė. Vakarą ves aktorius Egidijus Stancikas. Įėjimas nemokamas.
Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė gimė 1886 m. kovo 13 d. Joniškyje. Mokėsi Peterburgo, Rygos gimnazijose, studijavo Krokuvos universitete. Jos amžininkai Sofiją prisimena kaip aristokratiškai šaltoką, išdidžią, mažakalbę, bet kartu patrauklią, išmintingą moterį.
Pirmoji S. Čiurlionienės-Kymantaitės publikacija pasirodė 1905 m. „Lietuvių laikraštyje“, o nuo 1907 m. ji tapo viena ryškiausių „Vilties“ redakcijos literačių. Tais pačiais metais jaunoji rašytoja susipažino su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. 1909 m. pora susituokė.
Svarbus bendras S. Čiurlionienės-Kymantaitės ir jos sutuoktinio darbas buvo 1910 m. išleista kritikos knyga almanache „Lietuva“, skelbianti naują požiūrį į lietuvišką meną. 1911 m. mirus M. K. Čiurlioniui, Sofija su dukra Danute apsigyveno Kaune.
Nepriklausomybės laikotarpiu pasirodė S. Kymantaitės-Čiurlionienės pjesės, kurios buvo pastatytos įvairių Lietuvos teatrų scenose. Tuo pat metu pasirodė ir apsakymai, poemos, romanas, straipsniai spaudoje. Ji dėstė lietuvių kalbą Kauno universitete, organizavo garsiuosius kalbos šeštadienius, iš kurių vėliau išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“. S. Čiurlionienė-Kymantaitė nenuleido rankų ir sovietmečiu: išliko patriotė, šelpė tremtinius, siekė perduoti jaunimui tautos praeities dvasią. Negalėdama kritikuoti atvirai, ėmėsi rašyti satyrą.
S. Čiurlionienė-Kymantaitė mirė 1958 m. gruodžio 1 dieną Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse.
