Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Wicca – tai neopagoniškos krypties tikėjimas, turintis kone didžiausią būrį šalininkų. Kada jis atsirado pasakyti sunku, aišku tik viena – į viešumą šis judėjimas žengė XX amžiaus viduryje. Kaip tik tada, kai Didžiojoje Britanijoje oficialiai buvo atšauktas įstatymas, draudžiantis raganavimą. Tuo metu pasirodė ir pirmosios knygos apie šiuolaikines raganavimo praktikas.
Apie neopagoniškus tikėjimus pradėti rašyti įprasta nuo jų pavadinimo prasmės etimologinio aiškinimo. Šiuo atveju aiškinti reikėtų du žodžius – wicca ir ragana. Taip yra dėl to, kad wicca tikėjimas yra raganavimo praktika, kaip teigia išpažinėjai, perimta iš senųjų pagoniškų tikėjimų žynių luomo. Žodis ragana siejamas su regėti, matyti, žinoti reikšmėmis, taip pat ir su žodžiu ragas, o štai wicca pavadinimas kildinamas iš anglosaksiško žodžio wicce, reiškiančio linkti, krypti. Vis dėlto šie etimologiniai aiškinimai beveik nieko negali atskleisti apie patį tikėjimą.
Kaip jau minėjau ankstesniame šio ciklo straipsnyje (žr. Pasaulio pagonybė – skirtumai ir panašumai) wicca išpažinėjai buriasi į konventus, savotiškus raganų ratus, kuriuos sudaro nedidelė žmonių grupė. Šitaip atrodo wicca bendruomenė. Į bendruomenę patekti yra du būdai, kurie abu vienodai pripažįstami wicca išpažinėjų. Lengvesnis būdas – įsišventinti pačiam. Žmogus pats pasižada sau ir iškilmingai sau prisiekia, kad yra wicca tikintysis ir laikysis šios religijos nuostatų. Antrasis būdas kur kas sudėtingesnis – susipažinti su konvento nariu ir per jį būti įšventintam į konventą. Tokiu atveju skiriamas ir išbandymo laikotarpis – paprastai vieneri metai ir viena diena. Tačiau antrasis būdas ir daug labiau atitinka tikrą iniciaciją, mat pasižadėjimas duodamas bendruomenės rate, kuri tampa to liudininke ir savotiška prižiūrėtoja, kad žmogus neišklystų iš kelio.
Bendruomenė paprastai renkasi švęsti wicca pripažįstamų švenčių, kurios kildinamos iš keltų druidų tradicijų, tačiau turi atitikmenis ir lietuviškosiose. Vikaniečiai švenčia Imbolg (siejamą su Grabnyčiomis, vasario 2 d.), Ostara (kovo 21 diena, pavasario lygiadienis), Beltainas (pirmoji gegužės diena, siejama su lietuvių Jore), Litha (vasaros solsticija, Rasos šventė), Lammas (derliaus šventė rugpjūčio 1 d), Mabon (rudens lygiadienis, rugsėjo 21 d.), Samhain (spalio 31 d, Wicca naujieji metai, lietuvių tradicijoje – Vėlinės), Yule (Lietuvių Kalėdos). Taigi kaip matome iš švenčių sąrašo, jos visiškai atitinka bendras visiems pagonims tradicijas, o švenčių prasmė ir apeigos paprastai turi daug analogijų.
Kadangi šis straipsnis orientuotas į ne pagonių auditoriją, wicca filosofiją paaiškinti yra gana sunku, tačiau esu įsitikinusi, kad bet kuris pagoniško tikėjimo žmogus suprastų ją be didesnio vargo. Turint omenyje, kad wicca save sieja su viduramžiais kankintomis ir degintomis raganomis ir jų palikimu, wicca pasaulėžiūra yra perdėm moteriška, matriarchalinė. Čia aukščiausią postą dieviškajame panteone užima Didžioji Deivė Motina, kuri gimdo visą gyvybę. Vikaniečių maldose į ją kreipiamasi visų pasaulio tautų gimdančios Motinos vardais: Diana, Žemyna, Frėja ir kt. Tačiau reikia nepamiršti, kad Didžioji Deivė įkūnija tris pradus – mergelę, motiną ir senę. Kaip mergelė Didžioji Deivė yra nekalta, visų geidžiama nuotaka. Ją galime sieti tiek su lietuvių laumėmis, tiek su Persefone, tiek su ugnį saugančių vaidilučių, vestalių tradicija. Kaip motina Deivė atlieka savo didelę moterišką pareigą, įkūnija moterišką šventumą, kurį pamynė bažnyčia degindama raganas. Motina atitinka aukščiausią moters raganos išmintį. Čia Didžioji Deivė dalyvauja kūryboje kartu su wicca tikėjimo Raguotuoju Dievu.
Trečioji Deivės manifestacija yra senė. Čia ji atitinka lietuvių Raganą – viską griaunančią būtybę, taip pat galima ją sieti su lietuvių Giltine – mirties nešėja. Didžioji Deivė su trimis savo manifestacijomis wicca tikėjime atitinka gyvenimo rato ritmą – dienos ir nakties, metų laikų kaitą, žmogaus jaunystės kelionę į senatvę ir mirtį. Todėl galima teigti, kad Didžioji Deivė įkūnija svarbiausius gamtos dėsnius, susijusius su pagrindine organizmo funkcija – daugintis ir po to numirti.
Raguotasis Dievas yra Didžiosios Deivės partneris. Šis dievas asocijuojasi su derlingumu ir seksualine energija. Jo kilmė – indoeuropietiška, mat jis siejamas su dangumi ir šviesa. Šiam dievui kaskart lemta mirti su derliumi (jis kaip Perkūnas, kuris nustoja griaudėti žiemai ir vėl atgyja pavasarį, atrakindamas Žemę) ir atgimti iš Žemės Motinos įsčių, o po to ją pačią apvaisinti.
Raguotąjį Dievą wicca išpažinėjai įsivaizduoja kaip vyriškos lyties dievą su elnio ar ožio kojomis ir briedžio ar ožio ragais ant galvos. Tai leidžia totalitarinėms ir į terorą linkusioms religijoms (krikščionybei, islamui, judaizmui) šį dievą apšaukti velniu ir sieti wicca su šėtono garbinimu. Bėda tik ta, kad šėtonas yra krikščionių išradimas, todėl jokie pagonys negali jo garbinti.
Wicca filosofija totalitarinėms religijoms kelia grėsmę ir tuo, kad yra lanksti, be jokių dogmų. Wicca leidžia tikintiesiems pritaikyti tikėjimą savo asmeninėms pažiūroms, primesdama tik vieną taisyklę: daryk viską, ką nori, kol tai nekenkia kitiems. Tai atvirai konfliktuoja su monoteistinėse religijose randamomis nuostatomis, tokiomis kaip dešimt dievo įsakymų. Wicca tiki, kad bet koks dalykas, padarytas kitam žmogui, grįžta tau pačiam su triguba jėga. Trigubai grįžta kitam padarytas geras darbas, tačiau trigubai grįžta ir piktadarystė. Norint išlaikyti wicca tikinčiųjų moralę užtenka patikėti šiuo vieninteliu dėsniu – grįžtamuoju ryšiu. Tikėjimas grįžtamuoju ryšiu gali būti kildinamas iš senosios pagonybės, turint omenyje kraujo keršto tradiciją. Kiekvienas piktadarys pagoniškoje kultūroje yra baudžiamas be pasigailėjimo su dievų palaiminimu. Atkeršyti tuo pačiu tavo giminaičio žmogžudžiui yra ne tik leistina, bet ir privalu. Ne ką mažesnių bausmių susilaukia garbės ir orumo pažiedėjai, moterų prievartautojai, šventyklų niokotojai.
Savo tikėjime wicca nariai naudojasi keliais simboliais, iš kurių svarbiausias yra pentagrama. Kiekviena pentagramos šaka atstovauja vienai iš pasaulio krypčių ir vienam iš elementų – žemei, orui, ugniai ir vandeniui. Viršutinioji atšaka atstovauja sielai. Jeigu pentagrama apversta ir žmogus naudojasi juodąja magija, jo siela yra puolusi į apačią ir tai reiškia, kad žmogus pasiryžęs prisiimti galimą trigubą atsaką už savo veiksmus. Kai pentagrama nėra apversta, pakylėjime esanti siela siekia daryti gerus darbus ir tikisi trigubos naudos.
Savo ritualų pradžioje wicca nariai brėžia magiškąjį ratą, kuris turi atskirti juos nuo išorinio pasaulio ir garantuoti apsaugą. Juodąja magija užsiimantys okultistai tikisi, kad ratas apsaugos juos nuo trigubo keršto. Nubrėžę ratą jie kreipiasi į keturias pasaulio puses šaukdami jų dvasias į pagalbą. Tuomet į dievus kreipiamasi giesmių, mantrų ir maldų žodžiais, padedančiais šios religijos atstovams pasinerti į transą. Vikaniečiai tiki, kad siela gali atsiskirti nuo kūno ir atsidurti Tarpiniame pasaulyje, iš kurio žmogus gali sau leisti nesavanaudiškiems tikslams naudotis gamtos dėsnių galia.
Wicca praktika, kaip turinti sąsajų su raganavimu, prietaringų krikščionių yra demonizuojama, bandant šį tikėjimą sieti su šėtono garbinimu. Vis dėlto tokiais paistalais tikėti nesiūlyčiau, nes jie jokiu būdu nepriartina prie Dievo, greičiau priešingai, daro jus viduramžių inkvizitorių pasakomis tikinčiais kvaileliais.
visa tai vaikų žaidimai nuo materializmo išprotėjusiame pasaulyje, kuriame tikros tradicijos mirusios negrįžtamai. tinka nebent fantastinėms pasakoms apie “harius poterius” ir holivudui.
Nors nesu wiccos atstovė, bet drįsčiau ginčyti tautininko pastebėjimą. Tik krikščionis ieško eretikų (neteisingai tikinčių) kuriuos yra linkęs įžeidinėti, pasmerkti, deginti ant laužo. Wicca tikėjimas – gana gražus, su savita ir kartu visoms pagonybėms labai aryima filosofija.
kad ir gražu, bet dirbtina. nėra tęstinumo, išmokta iš knygų. belieka vakariečius užjausti dėl to.
Aš tai užjaučiu tuos kurie mėgsta krevetes. Fu aš jų nekenčiu.
Na, vakaruose taip pat ne tik wicca atstovauja pagonybę 😀
Aišku gražu, kai tradicijos ateina nuo neatmenamų laikų. Bet vis dėlto, tai yra kažkieno pasaulėžiūra, kiekvienas laisvas tikėti kuom nori.
Plius, savotiškas meditacijos būdas tie ritualai..
Dėkui Miglei, kad supažindino su Wicca. Aš pats ją gerai pažinau.Prieš 20 metų mūsų, romuviečių, pirmoji pažintis su Vakarais – buvo pažintis su Wicca. Bet netrukus mes susigaudėme, jog Wicca yra neopagonybė, nes jų mokymas buvo visiškai eklektiškas. Iš karto mus atstūmė panteono kratinys – Egipto, Graikijos, Azijos dievų ir deivių mišrainė. Wiccos ritualai – viduramžių magija. Jie patys pripažįsta, jog Wicca neturi etninių šaknų.
Romuva turėjo jau atkūrusi arba prikėlusi lietuvišką etninę religiją. Mes pamažu atsitraukėme nuo Wiccos, nes vis daugiau gavome žinių apie kitas Europos etnines religijas.
1998 metais Vilniuje suvažiavo 20 etninių religijų atstovų ir įkūrė WCER – World Congress of Ethnic Religions. Dabar jau mes suprantame, kad turingiausia
etninės religijos tradicija išsilaikė Baltijos šalyse.
Ir mes didžiuojamės gyvuojančia Baltų religija.
Jaunius rašo: “Romuva turėjo jau atkūrusi arba prikėlusi lietuvišką etninę religiją.”; Jaunius Rašo: “Ir mes didžiuojamės gyvuojančia Baltų religija.”
Įdomiai vartaliojate – ‘lietuvišką’ keičiate į ‘baltų’ religiją. O latviai ar žino, kad sukūrėte tokią bendrą religiją? WCER’ą keičiate į ECER’ą, nes, matai, neatvažiavo iš Afrikos, Australijos, Amerikos, Azijos… 😀
Žinoma, būtent taip ir yra. Aš pati nuo wiccos pasitraukiau prie romuvos. Tačiau norėjau supažindinti su alternatyvia galimybe – tiesą sakant, vieniems priimtiniau tas, kitiems tas, o domėtis visada ne pro šalį.
Jaunius rašo: “1998 metais Vilniuje suvažiavo 20 etninių religijų atstovų ir įkūrė WCER – World Congress of Ethnic Religions.” – net galima pamanyti, kad kitiems prisireikė ‘kongreso’ ir pasirinko Vilnių. Kokiu tikslu romuviai įkūrė PASAULIO lygio organizaciją? Koks WCER’o likimas?
Jaunius rašo: “Romuva turėjo jau atkūrusi arba prikėlusi lietuvišką etninę religiją.” – Kodėl, per šį gyventojų surašymą, ‘religija’ pakeitė pavadinimą iš “lietuviškos etninės religijos” į “senąjį baltų tikėjimą”, kuris pakito į “baltų tikėjimą” surašymo metu?
WCER buvo pervadintas į Europos etninių religijų kongresą ECER, nes jame dalyvauja praktiškai vien Europos valstybės plius dar Indija ir kelios kitos. 🙂
Todėl, kad kaip pavadinsi, nepagadinsi.
Tiek pagonybe, tiek katalikybe, ar kiti tikejimai, neatejo lietuvon is dangaus. Visa tai buvo atsinesta, arba atnesta. Mes jau negalim pasakyti,i ka tikejo musu proteviai pries tukstancius metu. Taip pat nenustatyta is kokio pasaulio krasto susibure Baltai. Prie ko mes galim prisiliesti, tai musu atmintis ir zinojimas. Mes zinom, kad pagonybes (sio zodzio as nemegstu, tai lenku sugalvota) laikais mes buvom laisvi nuo svetimu devu, laisvi savo tikejime ir savo dvasios nekankinom, bandydami itikti svetimom baznyciom ar devam. Neuolizmas visad persekiojo zmonija. Naujove geras dalykas, bet priemus tai prarandi savo as, tradicijas ir zinojima. Deja tai progresuojanti EVOLIUCIJA, kuri negailestingai apima visas sritis. Lietuva, kaip ir visa Europa prasidejo nuo pirmykstes bendruomenes. O to branduolys buvo seima. Sias tradicijas dar islaiko maziau civilizacijos paliestos tautos. Bet stiprybes jiem gali pavydeti bet kuri issivysciusi valstybe. As turiu omenyje Afganus, Kurdus, Chichenus, ar kitas Azijos tautas. Galingiausi ginklai bejegiai pries kultura ir tradicijas…
Na wicca bendruomenes tinklapis yra http://www.raganos.com
Drisciaui nesutikti su tautininku. Vaiku musu kovene nera nei vieno
Darius Lobačiuvienės raganišką mokyklėlę sujaukė savo reklaminiais triukais, o dabar ant Lietuvos wicca neteisingai pristato savo puslapyje. Jei praradai darbą, gyveni žmonos sąskaita, augindamas ne savo vaikus, tai bent kitų idėjų neiškreipk ir nepateik savų kaip wiccos. Prisisrėbei tai ir tylėk.
Padūkus moteriškė 😀
Mes su drauge ir galbūt draugu norime tapti Wiccanais.