Viktorija Skafaru, Žurnalas „Miškai“
Tik tuomet, kai bus nukirstas paskutinis medis, užnuodyta paskutinė upė ir sugauta paskutinė žuvis, mes pagaliau suprasime, jog pinigų valgyti negalime – štai tokiais žodžiais į visuomenę kreipiasi pasaulio žalieji. Ne tik žodžiais, bet ir darbais, per įvairiausius projektus, akcijas ir organizacijas. Kaip įmanydami stengiasi pažadinti kiekvieno iš mūsų sąmoningumą ir atsakomybę, nors taip dažnai būna sunku prisibelsti.
Pripažinkime, jog problema atrodo tarsi netikra, kol mūsų asmeniškai nepaliečia. Netikra tol, kol savo akimis jos nepamatome. Štai kodėl vis dažniau ir rimčiau kovoje su gamtos ir gyvūnijos pasaulio niokojimu pasitelkiama sunkioji artilerija – fotografija.
Lemtingas atsitiktinumas
Profesionalus jūrų ir povandeninio pasaulio ispanų fotografas Jordi Chias buriavo tarp Barselonos ir Balearų salyno krantų tikėdamasis nufotografuoti delfinus, kai netikėtai jo dėmesį patraukė vandenų platybėse plūduriuojantis apleistas tinklas. Jordi nėrė pasmalsauti ir netrukus jis išvydo liūdną vaizdą – tinkluose beviltiškai įsipainiojusį jūrų vėžlį. Fotografas pasakoja: „Vargšas padarėlis, ko gero, jau kelias dienas buvo įkalintas toje raizgalynėje. Nors jis ištempęs kaklą galėjo pasiekti vandens paviršių tam, kad įkvėptų, vis tiek jau buvo pasmerktas lėtai, žiauriai mirčiai. Atrodė, jog vėžlys žiūri į mane tarsi prašydamas pagalbos, tuo pačiu metu bandydamas perkąsti pančius.“ Prieš jį išlaisvindamas Jordi padarė nuotrauką, kuri be užuolankų parodo tai, ką pasaulio vandenynams daro žmonės. Toks kadras neliko „gulėti stalčiuje“, darbą autorius išsiuntė į tarptautinį laukinės gamtos nuotraukų konkursą, rengiamą Londono gamtos istorijos muziejaus.
Dėmesys gamtos problemoms
Asmenys, organizuojantys šį jau prestižiniu tapusį renginį, suprato, jog reikėtų išnaudoti kasmet konkurso laureatus užplūstantį pasaulio dėmesį. Dalį jo atriekti nuo gražių, įspūdingų ir tikrai nekasdieniškų kadrų iš gyvūnijos pasaulio ir nukreipti į ne tokias dailias realybės temas. 2005 m. buvo įsteigtas specialusis prizas už įamžintas nykstančias pasaulio rūšis, o nuo 2007-ųjų šį prizą pakeitė „Vienos žemės“ sekcija, kuriai kviečiama teikti nuotraukas, iškeliančias aplinkosaugos problemas ir atskleidžiančias žmonių ir gyvūnijos pasaulio sąveiką. Tie vaizdai turi provokuoti ir žadinti susirūpinimą laukinės gamtos likimu, demonstruoti planetos grožį, o kartu ir mūsų daromą poveikį jai. Praėjusiais metais būtent šioje konkurso kategorijoje Jordi Chias nuotrauka pelnė pagrindinius laurus, o į bėdą patekusį vėžlį išvydo jei ne visas, tai bent pusė pasaulio. Rodos, juk tai tik fotografija – pažiūrėjai ir pamiršai. Anaiptol!
Fotografijų galia
Nuotraukos tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, tokia natūralia ir artima, jog imame nebepastebėti, kaip jos mus veikia. Kur eiti, ką pirkti, kaip atrodyti, ką valgyti, kur nuvažiuoti ir ką ten pamatyti, net su kuo draugauti, o ko vengti, kas blogas, o kas geras – apie viską mums papasakoja atvaizdai (fotografijos, televizija, kinas). Mes patys juos noriai priėmėme į savo gyvenimą ir leidome formuoti realybę.
Apsiginklavę įvairiais vaizdą įrašančiais aparatais pleškiname viską, tarsi bijodami, jog šiame sparčiai besikeičiančios informacijos amžiuje tai, kas neužfiksuota, gali būti laikoma visai neegzistuojančiu, neįvykusiu. Fotografijos mums tampa tarsi realybės įrodymu. Štai rodome draugams nuotraukas iš savo atostogų kokiame nors egzotiškame krašte, o tie vaizdai ten nebuvusiems tarsi patvirtina, jog nemeluojame ir tikrai ten buvome.
Maža to, šitaip mes tarsi dalinamės savo patirtimi su kitais ir leidžiame jiems išgyventi bei pamatyti tai, ko padaryti kitais būdais neįmanoma. Kasdien iš namų keliaujame į darbą, artimiausią parduotuvę – fizinė erdvė, kurioje gyvename ir veikiame, nėra didelė, joje nedaug naujovių. Tačiau pasaulis atsiveria, išsiplečia, vos tik pradedame stebėti atvaizdus, pasiekiančius mus iš įvairiausių jo kampelių. Tolimi kraštai priartėja, svetimi išgyvenimai jaudina, o įvykiai paveikia. Meistriškai, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje padaryta nuotrauka gali sužadinti tokias emocijas, kokių kasdienybėje niekas kitas nepajėgtų sukelti. Šių atvaizdų kalba universali ir vertėjų jai nereikia. Štai tokia fotografijų galia nusprendė pasinaudoti žmonės, neabejingi mūsų planetos ateičiai.
Ieškantys sergančios žemės
Kaip ir mūsų Jordi, užfiksavęs vėžlį, kažkada visi, traukiantys stebėti ir fotografuoti laukinės gamtos, buvo vadinami gamtos fotografais. Tačiau ne taip jau ir seniai būrelis profesionalų nusprendė išsiskirti iš gausaus būrio ir ėmė save vadinti gamtosaugos fotografais, žmonėmis, kurie ieško atvirų pasaulio žaizdų ir jas fiksuoja tam, kad atneštų į mūsų namus ir priverstų susimąstyti. Meksikiečių biologė ir fotografė Christina Mittermeier drauge su grupele bendraminčių 2005 m. įsteigė Tarptautinę gamtosaugos fotografų lygą (International League of Conservation Photographers). Christina dėkoja atsitiktinumui už ją aplankiusią aiškią viziją, kokia kryptimi toliau sukti savo gyvenimo kelią. Ši istorija įdomi ir mums, lietuviams.
Vietoje ginklo – fotoaparatas
Hobarto oro uoste, tarp turistams skirtų parduotuvių suvenyrų, pirmosios savo kelionės į Tasmaniją metu Christina išvydo nuotraukas, atskleidusias, koks reikšmingas gali būti gamtą fotografuojančio žmogaus darbas. Tai buvo Peterio Dombrovskio, žymaus australų fotografo, kurio tėvai buvo latvių emigrantai, darbai. Jo įkvėpėjas ir mokytojas buvo Olegas Truchanas, lietuvis, pasitraukęs į Australiją 1948 m. ir čia išgarsėjęs kaip gamtos tyrinėtojas ir aktyvus jos sergėtojas, fotografas, fiksavęs ypatingą Tasmanijos gamtos grožį. Apsiginklavęs savo darytomis nuotraukomis ir filmais jis stojo prieš grobuonišką valdžią, ketinusią užtvenkti milijonus metų skaičiuojantį Tasmanijos perlą – Pederio ežerą. Hobarto rotušėje jis organizuodavo susitikimus, kurių metu žadino publikos sąmonę ir kovinę dvasią rodydamas tai, kas buvo pasmerkta amžiams išnykti. Deja, jam nepavyko, netrukus jis žuvo, o ežerą, kuris dabar būtų galėjęs tapti vienu iš Australijos simbolių, užtvenkė, vietoje didingo jo grožio liko balutė.
Reikšminga kova
Tačiau pralaimėjimas nesugniuždė kovotojų dvasios. Valdžiai nusitaikius į kitą objektą – Franklino upę, į kovą stojo O. Truchano sekėjas – P. Dombrovskis. Drovus ir tylus vyras, užuot kreipęsis į minią balsu, ėmėsi fotoaparato ir iškeliavo fiksuoti į pavojų patekusių vietų. Nuotraukos tapo pasipriešinimo kampanijos įrankiu, žmonės jose išvydo savo šalies sielą, kurios nenorėjo prarasti. Šalia vienos garsiausių jo nuotraukų „Ryto migla, uolinės salos vingis“ buvo pridėtas klausimas: „Ar galėtum balsuoti už partiją, kuri tai sunaikintų?“ Besikėsinantys užtvenkti upę pasidavė, o vietoje ten turėjusios iškilti hidroelektrinės buvo įkurtas Franklino-Gordono upių nacionalinis parkas. P. Dombrovskio nuotraukos spausdinamos iki šiol, o po jo mirties kalbėta, jog reikšmingiausia yra ne tai, kad jis fotografavo ypatingas šalies vietas, bet tai, kad tos vietos, kurias jis fotografavo, tapo ypatingomis.
Svarbiausia turėti tikslą
Christina sako supratusi, jog P. Dombrovskio darbai yra tokie paveikūs todėl, kad juose glūdi fotografo misijos dvasia. Ir pats autorius yra sakęs, jog kiekvienoje nuotraukoje privalo būti dalelė jos kūrėjo, žiūrovas turi jausti fotografo poziciją, požiūrį, nuotaiką, nes priešingu atveju fotografija tėra tik popieriaus lakštas.
Anot jos, nors tradicinė gamtos fotografija yra pajėgi kalbėti apie natūralią aplinką ištinkančias problemas, tačiau norint sukurti įkvepiančius vaizdus, raginančius žmones keisti savo elgesį, reikia išmanyti temas, kuriomis būtina kalbėti. Pagrindinis skirtumas yra tas, jog gamtosaugos fotografija gimsta turėdama labai aiškiai suformuluotą tikslą – ne tik apsaugoti gamtą, išreiškiant planetos grožį ir nykstančią jos dvasią, bet ir savo įtaigia vaizdų kalba sustiprinti įvairią aplinkosaugos organizacijų veiklą, iliustruoti jų skleidžiamus pranešimus, dokumentuoti svarbias ekspedicijas ir projektus.
Praktiškos nuotraukos
Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip dirba gamtosaugos fotografai, – Daniel’is Beltrá, dabar kuriantis išimtinai tik šioje srityje. Jis aktyviai bendradarbiauja su Greenpeace organizacija, ne kartą dokumentavo ekspedicijas į Amazonės miškus, Arktį ir Pietų poliarinį vandenyną, Patagonijos ledo kepures. Savo darbais daugiausia jis kalba apie klimato kaitos problemas ir miškų nykimą. Apie savo misiją sako štai ką: „Aš noriu išversti mokslininkų užrašus į vaizdų kalbą, nes visuomenė juos lengviau supranta. Mano fotografijos yra labai praktiškos, jas darydamas nuolat galvoju apie problemas, kurios turėtų būti sprendžiamos kuo greičiau. Aš nesiekiu išreikšti planetos grožio, man įdomiau supažindinti žmones su tuo, kas vyksta.“ Nuotrauka rekordininkė, publikuota daugiausiai kartų per visą Greenpeace organizacijos istoriją – „Jūrų vėplys ant ledo lyties“. Daniel’iui šis kadras ypatingas. Jis pasakoja, jog artėjo prie vėplio laivu. Iš pradžių ant tos pačios lyties tupėjo dar du, kurie žmonėms prisiartinus nėrė į bangas. Ledas kiek pakilo ir po 30 sekundžių sutrupėjo, o fotografijoje matomas vėplys įkrito į vandenį.
Tolimos ir artimos pasaulio žaizdos
Pastaraisiais metais Daniel’is daug dirbo atogrąžų miškuose, fotografavo jų naikinimą ir ypač domėjosi, kaip miškų kirtimas susijęs su globaliniu atšilimu. Jo nuotrauka iš skaudančios planetos vietos „Paskutinis kirtis“ praeitais metais dalyvavo minėtame laukinės gamtos fotografijų konkurse Londone. Viena pagrindinių atogrąžų miškų kirtimo priežasčių Indonezijoje yra išaugusi palmių aliejaus paklausa. Nuotraukoje matome jaunų palmių plantaciją Borneo saloje, o tarp jų guli medžio skeletas iš anksčiau čia buvusio atogrąžų miško. „Aš noriu, jog mano nuotrauka pabrėžtų, kaip svarbu apsaugoti šią turtingą ekosistemą, kad įkvėptų žmones pokyčiams, kurie padėtų ją apsaugoti“, – savo darbą komentuoja Daniel’is. Praėjusių metų spalį konkurse „Paskutinis kirtis“ Londone nusileido Jordi Chias „Vėžliui bėdoje“. Kažin ar tik ne todėl, kad Jordi nuotraukos istorija liudija, jog atėjo metas, kai pasaulį ištikusių problemų nereikia kažin kur ieškoti. Su jomis jau galima susidurti nelauktai, netikėtai.
Greitojo reagavimo būrys
Daniel’is Beltrá nuolat kartoja, kaip svarbu šokiruoti žiūrovus tam, kad jie suprastų, jog nuotraukose regimos problemos yra svarbios dabar, o ne rytoj ar po dvidešimt metų. Šiandien pasauliui yra daroma rimta žala ir mes turime reaguoti greitai, o fotografija yra ypač galinga pasakotoja.
Šiuos Daniel’io žodžius papildo Christinos Mittermeier mintys, jog šiandienos persipynusioje globalioje visuomenėje gamtosaugos fotografams internetas turėtų tapti ta erdve, kokia kadaise O. Truchanui ir P. Dombrovskui buvo Hobarto rotušė, kur atvaizdai būtų rodomi siekiant pakeisti žmonių požiūrį apie tai, ko taip sparčiai netenkame visame pasaulyje. Daniel’is buvo pakviestas prisijungti prie Tarptautinės gamtosaugos fotografų lygos. Šis fotoaparatais ginkluotas legionas nebylia, bet labai išraiškinga kalba siekia pasaulio žmonėms perduoti itin svarbias žinutes. Kol dar ne per vėlu.
