V.Bagdonavičius. Ar priimtina mūsų klausai vydūniškoji gaida?

dr. Vacys Bagdonavičius, www.alkas.lt

Dar prieš įstojant į Europos Sąjungą, buvome rimtai susirūpinę, ar atsivėrus plačiai Europos erdvei,  neišbėgiosime po ją palikdami Lietuvą  pustuštę naujiems kolonistams kurtis. Totaliai, atrodo, neišbėgiojome, bet mūsų gretos ženkliai praretėjo. Ir dar labiau praretės, kai Vokietija savo darbo rinkos vartus tokiems kaip mes atvers.

Su baime laukiame ir mūsų žemes supirksiančių naujųjų žemvaldžių iš „broliškosios“ Europos. Kyla baimingų abejonių, ar netapsime įnamiais savo pačių žemėje, ar nereikės padėti į šalį tautinį orumą ir nuolankiai tarnauti turtingesniems svetimų šalių investuotojams, ar dar didesniais mastais nesiblaškysime po naują plačią erdvę.

Tačiau Lietuva išsivaikščioja ne vien jaunimo ir dalies darbingų vyresnio amžiaus žmonių traukimu uždarbio ieškoti svetur, ne vien Tėvynės gerovės kilimui galinčių tarnauti protų nutekėjimu. Ji išsivaikščioja ir čia pat, savo teritorijoje. Išsivaikščioja žmonėms nesitelkiant bendriems tikslams įgyvendinti, bendroms vertybėms puoselėti, geresnėms materialinėms ir dvasinėms bendro sugyvenimo prielaidoms kurti. Būtent tokiam išsivaikščiojimui  užsitęsus, apie darnią pilietinę visuomenę ir pilietiškai aktyvų žmogų greitai bus galima prisiminti kaip apie gražią neįgyvendintą svajonę.

Kad ir kaip nelengvai materialiai begyventume,  labiausiai mus slegia ne tai. Žinoma, labai norėtųsi, kad joks Lietuvos žmogus nepatektų į beviltišką egzistencinę būseną, kad negrėstų varžytinių šmėkla dėl neišgalėjimo susimokėti už  šiltą kampą, kad nė vienas vaikas alkanas neliktų. Toks noras nėra utopinis, elementariausias kiekvieno žmogaus egzistencijos sąlygas šiaip ar taip stengiamasi užtikrinti ir jos bus užtikrintos, o kad jų netenkama, neretai ir pats žmogus būna kaltas. O jei vis dėlto dar yra žmonių jų netenkančių, net jei ir ne be savo kaltės, valstybei dėl to negali būti jokio pateisinimo, juo labiau, kai toji valstybė demonstruoja, kaip didžiai joje Dievas gerbiamas. Elementarias egzistencijos sąlygas galima turėti ir nebūtinai laisvėje gyvenant. Prie sovietų jas, tas būtent elementarias sąlygas, labai ribotas galimybes teikiančias, turėjo iš esmės visi. Tačiau būdami ne vergai, o žmonės, nebuvome jomis patenkinti ir norėjome kažko daugiau. Tą kažką supratome ne vien kaip norą pragyventi ar būti turtingesniais, bet ir kaip daug svarbesnį dalyką – kaip laisvę. Būtent  ją prieš dvidešimt metų atsiėmėme, o 1991 m. sausį netgi krauju aplaistėme. Tada, jos siekiant, ją atsiimant ir nuogomis krūtinėmis ginant, ji mums buvo labai brangi ir mus visus vienijo. Tada Lietuva buvo suėjusi į vieną stiprų būrį ir atrodė niekada neišsivaikščios.

Taip jau sutapo, kad mūsų tauta laisvai būčiai pakilo 1988 m. kovą, Lietuvai švenčiant

Vydūno 120-ąsias gimimo metines. Toji sukaktis buvo pradžia veržlios dvasinio laisvėjimo bangos, panašios į tą, kurią daugiau kaip prieš šimtmetį regėdamas Maironis pasakė: „Nebeužtvenksi upės bėgimo“.

Iš esmės tada, prieš dešimtmetį, atgimė ne tiek pats Vydūnas, o veikiau priespaudos uždusinta tautos gyvybė, kuri mums asocijavosi su vienu iš įstabesniųjų jos puoselėtojų, kaip tik tada šventusių jubiliejų, vardu. Kam artimiau buvo pažįstamas Vydūno idėjinis palikimas ir žinomas tikrosios jo radimosi intencijos, tam regėjosi gražios tautos atsigavimo perspektyvos, kurios, rodėsi, tiesis tame palikime akumuliuotos išminties spindulių rodoma kryptimi. Tada buvo intuityviai suvokta, vardan ko pakyla tauta, vardan ko ji veržiasi būti „sau tauta“, o žmogus „sau žmogumi“. Toji pakilusioji tauta buvo graži tauriu dvasingumo spindėjimu, kilnia drąsa, širdingu vieningumu, bekompromisiniu tiesos ir teisingumo siekimu. Už kelių mėnesių po Vydūno jubiliejaus gimęs Sąjūdis ėmė rengti tautą nusimesti imperijos pančius. Tai beveik visuotinai asocijavosi ne tik su politinės laisvės iškovojimu, bet ir su visokio įmanomo okupacijos sąlygomis susikaupusio blogio įveikimu. Visus tuometinius tautos veiksmus drąsiai buvo galima tikrinti su vydūniškuoju vertybių kompasu. Jų kryptis būtų nuostabiai sutapusi su to kompaso rodoma kryptimi. Buvo akivaizdu, kad tėvynė gyva, o klausimas „Betgi kaip?“ tada būtų skambėjęs tiesiog kaip nesuprantamas ar netgi absurdiškas. Ypač gyvą tėvynę regėjome pirmųjų demokratiškai vykusių rinkimų metu, Baltijos kelyje, sausio agresijos akivaizdoje, vasario 9-osios plebiscite. Ta pačia dvasios gyvybe ji spindėjo ir 1991-ųjų spalį, kai pasitiko amžinam poilsiui Rambynan sugrįžusius Vydūno palaikus. To pasitikimo metu parodytą labai širdingą pagarbą sugrįžusiam išminčiui norėjosi suprasti kaip jam duodamą priesaką atsivėrusį laisvą gyvenimą skirti tam, kas sudarė jo paties kredo: „vykinti žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, t.y. siekti tobulesnio žmoniškumo“.

Nuo to spalio jau praėjo beveik dvidešimt metų. Be išankstinių nuostatų žvelgdami į per tuos du dešimtmečius vykusią savos valstybės gyvenimo eigą, regėdami daugybę pozityvių ir ne tik pozityvių to gyvenimo pokyčių, šiandien irgi galime Vydūno „Probočių šešėlių“ herojaus Tautvydos žodžiais pasakyti „Gyva tėvynė“. Tačiau visu įsakmumu nuskamba ir kaip to paties Tautvydos aimana išsprūdęs klausimas: „Betgi kaip?“ O į tą klausimą, jei nenorime būti paviršutiniški, negalime atsakyti kategoriškai ir vienareikšmiškai, kaip dabar tai yra madinga. Negalime atsakyti taip, kaip vos ne prieš šimtą metų be skausmingų ieškojimų negalėjo atsakyti ir minėtasis Tautvyda, kuris intuityviai jautė bundančią tautos gyvastį, matė ateisiant laisvą jos būtį, kuri leistų žmogui darytis sau žmogumi, eiti tikrojon, dvasios, laisvėn.

Tačiau tas pats Tautvyda prieš akis matė nykias tėvynės plynias, brūzgynais užžėlusius plotus, po kuriuos šmirinėjo kažko ieškantys pavidalai. Tuose pavidaluose irgi buvo prabudusi gyvybė, kuri reiškėsi stichišku veiklumu, aistringais norais iš visko, netgi iš tradiciškai šventų dalykų, daryti naudą. O iš tų norų ir veiksmų radosi masyvus ir agresyvus paminklas „Spėka ir medega“ – beatodairiško turtėjimo ideologijos simbolis. Jis, tas paminklas, grėsmingai užstojo Tautvydos sielos akimis regėtą tautos dvasinio atsigavimo perspektyvą. Nemenkų reikėjo pastangų tą bedvasį griozdą nuversti, kad Tautvyda, kuris personifikavo pabudusią ir kelio priešaušryje ieškančią tautą, be svyravimų galėtų pasakyti:

Klausyti noriu ir tarnaut šviesybei, dorybės, žmoniškumo būt paveikslu – ant vietos, kur likimo pastatytas.

Šiandienė Lietuva atstatė ir pastatė daug paminklų. Garbingą tautos ir valstybės praeitį bei galią mena bronziniai, variniai ar granitiniai kunigaikščiai, prezidentai ir kiti iškilūs tautos didžiavyriai, iškentėtu skausmu dvelkia su meile gražiai sutvarkytos laisvės kovotojų kapavietės, jiems skirti obeliskai, tremtinių kančių kelio žymenys, Antakalnio Sopulingoji motina. Tačiau, deja, išdidžiausiai stovi ir visus kitus paminklus savo šešėlyje laiko Tautvydos kadaise nuverstas, o mūsų dienomis labai entuziastingai atstatytas „Spėkos ir medegos“ paminklas. Tiesa, jo niekur nėra akmeniniu, bronziniu ar kitokiu materialiu pavidalu, bet jis grėsmingai riogso mūsų sąmonės erdvėje, mūsų vertybių pasaulyje, mūsų gyvensenoje. Mus jis veikia ne tiesiogiai, o per tarpines apraiškas, duodančias toną mūsų visuomenės gyvenimui. Tos apraiškos – tai naujųjų lietuvių pilys, marmurais švytintys bankų rūmai, prašmatnūs restoranai, įmantriausių daiktų ir egzotiškiausių produktų gausa stulbinantys prekybos centrai, daugybė parduotuvių, didžiulės turgavietės, prabanga dvelkiantys visokių maklerių ar firmų biurai, gatvėse zujantys moderniausi automobiliai ir pan. Būtų naivu ir labai neišmintinga į tas apraiškas žiūrėti su panieka. Juk jos irgi rodo Tėvynės gyvėjimą, besireiškiantį jos turtėjimu, materialinės gerovės kilimu, civilizuotumo augimu, netgi išvaizdos gražėjimu. Siekdami laisvės, siekėme ir tokių pokyčių, nes ir šiuo požiūriu norėjome gyventi kaip ir viso civilizuoto pasaulio žmonės. Kuriame kitą, negu buvo primestoji, ekonominę sanklodą, kitą santvarką, ir tai yra akivaizdūs tos kūrybos rezultatai. Tačiau tos apraiškos mūsų gyvenimo kontekste kelia ne tik ir netgi ne tiek džiugesį ir pasididžiavimą. Jų nelabai drįstame įvardinti kaip didelius laimėjimus. Vydūniškos, o ir šiandienės dvasinės orientacijos žmogui jos atrodo nejaukiai ir netgi bauginančiai. O taip yra greičiausiai dėl to, kad vos ne nuo kiekvieno materialine prabanga dvelkiančio objekto per mūsų sąmones yra rūpestingai nutiesti takai, vedantys prie minėtojo „Spėkos ir medegos“ paminklo. Turtėjimo ideologija tarsi nejučiomis tampa vos ne pagrindiniu mūsų gyvenimo spiritus movens. Nedrąsūs priminimai, kad jos vaidmuo turėtų būti kitoks, yra įvardijami kaip bandymai diegti skurdo ideologiją. Tokį demagogija dvelkiantį traktavimą galima būtų ir nutylėti, kas beje, mums yra labai būdinga, jeigu juo besiremiantys patys turtingiausi naujosios ekonomikos šulai stengtųsi ne su nesančia skurdo ideologija kovoti, o akylai žiūrėti, kad po jų veiksmų nedaugėtų realaus skurdo ir skurstančiųjų ir netgi dar daugiau – stengtųsi, kad tie veiksmai jau esantį skurdą labai konkrečiai mažintų. Deja, dažniausiai būna atvirkščiai.

Norisi ypač pabrėžti, kad „Spėkos ir medegos“ paminklo papėdėje šiurpiai atrodo ne pati turtėjimo orientacija – gyventi juk kiekvienas norime ir siekiame geriau, bet tai, kokiu būdu atsiranda greitai įgyjami turtai. Nežinia, ar kada nors ir kas nors išdrįs nustatyti ir pasakyti, kokia dabar Lietuvoje sukaupto ir legalizuoto privataus ar akcinio kapitalo dalis yra nešvari ir netgi kruvina. Tačiau mažai kas abejoja, kad ji iš tikro yra. Štai tas buvimas ir yra pati baisiausia „Spėkos ir medegos“ paminklo poveikio pasekmė. Nejučiomis išsprūsta perfrazuotas Vydūno klausimas: „Dalis Lietuvos turtinga. – Betgi kaip?“ Šiandienei mūsų valdžiai yra iškilę daugybė labai svarbių ir sudėtingų uždavinių. Atsakyti į šį klausimą – vienas iš jų. Labai norisi, kad jis būtų sprendžiamas ir tauta gautų ne miglotą, o labai aiškų ir skaidrų atsakymą. Tas atsakymas reikalingas tam, kad būtų aiškiai įrodyta, jog pas mus valstybiniu lygiu nesilenkiama „Spėkai ir medegai“, jog gerai suvokiama, kad turtėjimas nėra pats sau tikslas ir idealų idealas, o tik yra sąlyga kitiems daug svarbesniems su tikrąja žmogaus ir tautos būties prasme susijusiems dalykams vykdyti. Tas atsakymas padėtų tautos žmonėms eiti prie dvasią stiprinančių tauriųjų paminklų, buvimas prie kurių reikštų, kad tėvynė ne išoriniame blizgesyje, o žmogaus širdyje gyva yra, o tas gyvumas širdyje bus pats geriausias paminklas ir jį uoliai daug dešimtmečių žadinusiam Vydūnui. Sovietmečiu, o ir mūsų dienomis, kol tik leido jėgos, apeliuodamas į kiekvieno iš mūsų sąžinę, jį žadino Justinas Marcinkevičius.

1918-ųjų Nepriklausomybę Vydūnas pasitiko su šviesiausiomis viltimis, kurias paskubėjo išreikšti savo 1918 m. balandžio 10 d. laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui A.Smetonai. Mąstytojas buvo šventai įsitikinęs, kad laisva Lietuva savo ateitį kurs, sudarydama kuo palankiausias sąlygas žmogaus dvasiniam augimui, esmiškojo žmoniškumo sklaidai, kad tasai kūrimas vyks kuo švenčiausiai laikantis pamatinių dorovės principų, nes, kaip rašoma šiame laiške, “visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros“. Vydūnui atrodė, jog Lietuva nebus tuščiažiedis tautų bendrijos augmuo, kad jos egzistencija nebus betikslė, nes „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ ir kad tai suvokdama ji pati „pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Dvasiškai laisvo sau žmogaus ugdymo orientyrą Vydūnas tautai rodė jau „Probočių šešėliuose“, faktiškai vos ne nuo pat pirmųjų kūrybos žingsnių. Išmušus išsipildymo valandai, tautai atkūrus savo valstybę, mąstytojas atidžiai seks, kas toje valstybėje darosi ir kaip laikomasi jo siūlomo orientyro – žmoniškumo. Tik pro jo prizmę jis tegalės žiūrėti į visus tautos ir valstybės gyvenimo vyksmus, tik atitikimo jam laipsniu tegalės vertinti tų vyksmų ir siekiamų tikslų kokybę ir prasmingumą.

Suėjus pirmosios Nepriklauso­mybės penkmečiui, Vydūnas pa­skelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė“. Jame rašė: „…skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus da­lykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi ki­tos, būtent esmingosios, laisvės nė­ra. Ir todėl labai svarbu, kad pra­dėtume jos ieškoti, kad pasisteng­tume, jei ją įgijus“ (paryškinta mano – VB.).

Nežinia, ar pats Vydūnas tuos savo rašytus žodžius prisiminė po 17 metų, 1940- aisiais, kai jo pranašautoji pavojaus grėsmė iš­sipildė, kai buvo iš tikro netekta nepriklausomybės –  gyvenimo paviršiaus laisvės. Kas žino, ką mums likimas spendžia po ko­kių dešimties metų, kai ir antrąkart nepriklausomi būsime išgyvenę apie 30 metų? Nuojauta sa­ko, kad nereikėtų gąsdintis bai­siais įsivaizdavimais, o verčiau pasikliauti pozityvia politikos pokyčių kryptimi bei sveiku protu ir tikėti, kad nei klastingų interesų, nei slaptųjų mus laido­siančių protokolų nebesiras, nes pasaulis ir tautų bendrija yra vi­sai kitokie, negu buvo prieš septynius ar aštuonius dešimtmečius. Tiesą sakant, ir Vydūnas, kaip ir daugelis kitų ano meto šviesuolių, apie galimus pavojus nepriklausomybei kalbėjo daugiau retoriškai, nelabai tikėdamas, kad jie gali realiai gana greitai už­griūti. Tačiau apie būtinybę jiems užbėgti už akių vis dėlto kalbėjo gana dažnai ir daug. O ar mums nereikia apie tai kalbėti ir stengtis, kad dėl vidinių problemų vėl nepasijustume netenką savo laisvės?

O užbėgant už akių, anot Vydūno, svarbiausias dalykas esąs ieškoti tikrosios, esmingosios laisvės ir ją įgyti. Mąstytojas buvo tvirtai įsitikinęs, jog Lietuvai ati­tekusi politinė nepriklausomy­bė yra didįjį kūrybos vyksmą val­dančio ir visos žmonijos raidą le­miančio likimo dovana. Jos mū­sų tauta nusipelniusi už tai, kad per didžiausius pavergimo sun­kmečius išliko gyva ne tik fiziš­kai, bet ir dvasiškai, kupina kū­rybos galių. Politinių permainų dėka jai tekusi laisva būtis – sąlyga toms galioms skleistis. Pats  skleidimasis, t.y. visokeriopa tautos raiška, jos augimas, visiškai nereiškia egocentriško išsiskyrimo, atsitvėrimo nuo tautų bendrijos, priešpriešos žmonijos vie­nijimuisi, j kurį esąs nukreiptas dieviškasis Visumos kūrybos vyksmas. Tautos išaugimas ir su­stiprėjimas reiškia vienos iš in­tegruotai veikti turinčios žmo­nijos dalių sustiprėjimą. Kuo sveikesnės ir stipresnės bus vi­sos tos dalys, tuo harmoninges­nė bus visos žmonijos būtis ir to­lesnė raida. Kūrybos galių netu­rinti ir kūrybos vaisių negalinti subrandinti tauta esanti pa­smerkta sunykti. Beje, tų galių neturėjimas reiškiąs ir laisvos valios, t.y. pačios laisvės, neturė­jimą. Išorinė nepriklausomybė tada faktiškai nebeturinti jokios prasmės.

Taigi į savąją tautą Vydūnas žvelgė ne tik kaip į turinčią teisę savarankiškai tvarkytis, bet ir kaip į privalančią tą teisę ir pa­čią laisvę įprasminti savo įnašu į visos žmonijos dvasinio skaidrėjimo vyksmą, į pasaulinį kultū­ros procesą. Tauta pirmiausia tu­ri būti duodanti ir tik paskui imanti – pasakytų Vydūnas. To­kia esanti tautos laisvės prasmė. Tačiau kokia jos esmė, t.y. kokia tauta yra esmiškai laisva, jei iš­orinės, t. y. politinės, laisvės ne­pakanka? Toji laisvė, anot Vydū­no, matuojama visu tuo, kaip tauta tvarkosi savo valstybėje, kokius spręstinus uždavinius lai­ko prioritetiniais. Tas tvarkyma­sis ir tie prioritetai remiasi tau­tos gyvenime besireiškiančiomis vertybėmis, o šios rodo, koks yra dvasinis to gyvenimo lygis. Vy­dūnui visų vertybių matų matas yra žmoniškumas. Kiek valstybėje jis reiškia, tiek ji yra laisva, nes absoliučiai visos vertybės turin­čios būti subordinuotos jo reiškimuisi. Vydūno tvirtinimu, „ta­me, kas tikrai žmoniška, die­viškumas ir žmoniškumas su­tampa“. Kas dieviška –  tas ir lais­va. Žmoniškumo es­mės vyravimas žmogaus asme­nybėje sudaro dorovės pagrindą, o dorovė – visos kultūros pagrin­dą. Kur nėra dorovės, ten iš es­mės nėra ir kultūros. Didžioji bė­da, kad nevaržoma laisve dažniausiai nau­dojasi gamtiškoji žmogaus prigimties dalis – pažmoniškumas. O toji nevaržoma laisvė –  tariama, nes ji ne išlaisvina, o pa­vergia, t.y. pačią žmogaus asme­nybę pajungia labai apčiuopia­miems, bet praeinantiems šio pa­saulio dalykams. Tada ne žmo­gus turi pasaulį ir yra laisvas nuo jo, o atvirkščiai – pasaulis, jo mi­ražai valdo žmogų, tiksliau, jo pažmoniškąją dalį. Pati žmoniš­kumo esmė tada būna žiauriai įkalinta. Kai taip įsikalina dau­guma tautos žmonių – tokia tau­ta nėra laisva. Neturėdama dva­sinio orientyro, ji neturi ir lais­vės. Jai reikia laisvėti pirmiau­sia įveikiant savo pačios silpny­bes, savo dorovinį nuosmukį, kuris trukdo dvasinės kultūros sklaidai. Vydūnas, stebėdamas pirmosios nepriklausomos Lie­tuvos gyvenimą, matė daug to­kio nuosmukio apraiškų. Jos la­biausiai ir temdė tikrąją tautos laisvę, jos ir vertė mąs­tytoją sakyti, kad tos laisvės iš esmės nėra ir kad jos būtina siekti.

Nukreipę vydūniš­kosios šviesos prisod­rintą žvilgsnį į dabartį ir po ją pasidairę, pa­klauskime – ar esame laisvesni negu tada, kai mąstytojas ragino tau­tą siekti esmingosios laisvės? Ko pas mus dabar padaugėjo – žmoniškumo ar pažmoniškumo? Ar į tą tautų bendriją, kuri šiandien vadinasi Eu­ropos Sąjunga, esame atėję duoti ir ar turime ką duoti? O gal atėjome tiktai prašyti ir gauti? Ar visa mūsų valstybės politika — tiek vidaus, tiek užsienio – yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurio­je „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas“? Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad su­sidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, sil­pnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui? Ar pakanka­mai rūpinamasi to žmonišku­mo žadinimu ir žmogaus sa­viugda? Ar daug valstybės ir vi­sų mūsų elgsenoje „teisybės, tei­singumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningu­mo bei patvaros“? Ar ne dėl šių savybių stokos mūsų šalis tarsi ir nebegali vadintis ta šalimi, „kurioje žmogus tikrąjį žmoniš­kumą labai aukštai stato“ ir ku­rią „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi aukštam uždaviniui“?

O gal tie klausimai yra visai neprasmingi, gal ir tos vertybės, apie kurias juose užsimenama, yra tiesiog marginalinės, valsty­bės gyvenimo paraščių tevertos? Juk kuriame in­formacijos ir žinių visuomenę, juk gy­vename globalizacijos epochoje. Ar gali ir turi būti priimtina mūsų hedonistiškai  nuteiktai  klausai pernelyg aukštų dvasingumo tonų prisodrinta vydūniškoji gaida? Esu įsitikinęs, kad buvome tą gaidą pagavę, bet gana greitai ją užgožė tranki šiuolaikinė muzika, pagal kurią šokame bedvasio gyvenimo šokį.

Ir dar: ar nereikia mums vėl pakilti į žygį laisvėn? Nebe ton į kurią prieš dvidešimt metų atėjome. Nebereikia vaduotis iš svetimųjų jungo , nebereikia versti valdžios, nes ją konstituciškai išsirenkame patys. Turim savo valstybę, savo konstituciją ir su jomis tvarkytis taip pat galime patys. Lyg ir laisvi esame. Tik ar laisvi esame tąja laisve išmintingai naudotis . Tam išmintingam naudojimuisi kažkas kliudo. Pagalvokim – kas? Tik nesakykim,  kad ekonominiai nepritekliai ar kipšai iš svetimų valstybių atsibastę. Tad kas? Ar Vydūnas nėra į tą klusimą jau seniausiai atsakęs?

O parašyti šiuos samprotavimus sugalvojau todėl, kad prisiminiau, jog šiais metais sueina 100 metų, kai pasirodė kelio laisvon būtin ieškančiai tautai skirtas Vydūno traktatas „Mūsų uždavinys“ (1911). Vydūno draugija tąjį traktatą vėl išleido pernai, Kovo 11 – osios dvidešimtmečiui, ir padovanojo  J.E.Prezidentei Daliai Grybauskaitei, Premjerui Andriui Kubiliui, visiems Seimo ir Vyriausybės nariams, kai kuriems Kovo 11 – osios akto signatarams.