Šiandien sausio 22 d. minime vienos žymiausių pasaulyje mokslininkių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtojos, archeologės, profesorės Marijos Birutės Alseikaitės Gimbutienės 90-ąsias gimimo metines. Ta proga LTV2 kviečia žiūrėti garbiosios mokslininkės atminimui skirtas laidas:
sausio 22 d. 17.05 val. M. Gimbutienės kūrybinis portretas 1993 metų žurnale „Lietuvos kronika“;
sausio 23 d. 21.40 val. M. Gimbutienės pokalbis su rašytoju Kaziu Saja jos namuose Kalifornijoje;
sausio 23 d. 22.15 val. 1994 metų „Lietuvos kronika“ – atsisveikinimas su Marija Gimbutiene.
Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė (1921 01 23 – 1994 02 02) pasaulinio garso lietuvių archeologė ir antropologė, specifinės archeologijos mokslo šakos – archeomitologijos pradininkė, Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūrų tyrinėtoja, daugelio darbų, skirtų Senosios Europos civilizacijai, autorė.
Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė gimė Vilniuje gydytojų Veronikos ir Danieliaus Alseikų šeimoje. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete. Studijavo lietuvių kalbą, vėliau perėjo į etnologiją, o 1940 m. universitetui persikėlus į Vilnių ir įsteigus Archeologijos katedrą, vadovaujamą J. Puzino, perėjo į archeologiją. 1942 m. studijas baigė apgindama diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“. 1944 m. vasarą su savo šeima pasitraukė į Tiubingeną Vokietijoje. Šalia būtiniausių daiktų įsidėjo ir medžiagą disertacijai „Kapų tipai Lietuvoje priešistoriniais laikais“. Ten 1946 m. apgynė filosofijos mokslų daktarės darbą. Nuo to laiko, Vakarų archeologai, studijuodami jos darbus, galėjo susipažinti su Lietuva. 1949 m. M. Gimbutienė visam likusiam gyvenimui persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Su Lietuvoje likusiais giminėmis ir draugais ryšiai nutrūko beveik 20–iai metų. Amerikoje po įvairių darbų ryžosi imtis to, ką sugeba, todėl nuėjo dirbti be atlyginimo į muziejų prie Harvardo universiteto. Tai buvo jos lemtis. Ryžtinga ir be galo kruopšti darbuotoja buvo pastebėta – gavo Nacionalinio mokslo fondo paramą parašyti knygai „Rytų Europos proistorė“. Knyga išėjo 1956 m. Nuo 1963 m. Gimbutienė persikelia į Kaliforniją, po metų – jau Los Angeles universiteto profesorė. Čia atsirado galimybė tyrinėti Makedonijos, Graikijos, Juodkalnijos ir Serbijos archeologinius paminklus.
Remdamasis archeologiniais tyrimais M. Gimbutienė iškėlė romantišką hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės, o to meto religinės pasaulėžiūros pagrindu buvo Didžiosios Deivės Motinos vaizdinys. Deivė ir yra motina Gamta, Žemė: ji duoda gyvybę, ją palaiko ir galiausiai susigrąžina į save. Motinos Deivės tikėjimas (7000-4000 m. pr. m. e.) esą buvo taikos ir žmonių Aukso amžius.
„Aš nesiūlau atgaivinti senų laikų, o studijuoti ir visa, kas geriausia, perimti į šiandieną. /…/ Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra Senosios Europos kultūra“ – sakė M. Gimbutienė.
Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena iš įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o M. Gimbutienė ėmėsi aiškintis jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė Senosios Europos kultūros sampratą.
Dirbdama Kalifornijos universitete (1964 – 1994) ji išspausdino keturias „Deivių ciklo“ knygas ir susilaukė didžiausio pripažinimo. 1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddes: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).
M. Gimbutienė domėjosi ir Rytų Europos archeologijos bei baltų kultūros klausimais. Lietuvoje gerai žinomos yra jos knygos „Senoji simbolika lietuvių liaudies mene“ bei „Baltai“. 1996 metais, jau po mokslininkės mirties, Mokslo ir enciklopedijų leidykla Vilniuje išleido jos knygą „Senoji Europa“, kuri yra „Deivės civilizacijos“ ir „Senosios Europos“ specialiai Lietuvai parengtas variantas. M. Gimbutienė parašė 20 knygų, išspausdino daugiau nei 200 straipsnių.
1991 m. M. Gimbutienė buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare. 1994 m. sausio 23 d. jos brolio Vytauto Alseikos rūpesčiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje įsteigtas memorialinis akademikės fondas (jo dalis atsispindi elektroniniame kataloge), kuriame sukauptas beveik visas M. Gimbutienės mokslinis palikimas (knygos ir straipsniai), taip pat keletas knygų iš asmeninės mokslininkės bibliotekos; Rankraščių skyriuje saugomas M. Gimbutienės archyvas (F339).
1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Jai taip pat suteikti garbės daktaro laipsniai Integralinių studijų institute San Franciske, bei Airijos nacionaliniame universitete.
M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos penkios:
„Senoji Europa“ (1996 m.),
„Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
„Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
„Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.),
„Laimos palytėta“ (2002 m.).
Mokslininkė palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, šalia mamos.
Žiūrėkite M. Gimbutienės atminimui skirtą dokumentinį filmą „Ženklai už laiko ribų“ (kol kas, deja, tik anglų kalba)
„Ženklai už laiko ribų“ (originalus pavadinimas: „Signs out of time. The story of archeaeologist Marija Gimbutas“) apie Mariją Gimbutienę (1921-1994). Filmo autorė – kanadiečių režisierė Donna Read (Dona Ryd) pristato ne tik garsios lietuvių mokslininkės portretą, bet ir rodo, kaip M. Gimbutienė jungė archeologijos mokslą su kitais mokslais, pavyzdžiui, tautosaka ir etnologija. Šis filmas Šiaurės Amerikos ekranuose pasirodė 2003 m.
Pasak režisierės D. Read, dar 1993 metais San Francisko moterų grupė jos paprašė padėti sukurti filmą apie M. Gimbutienę. Apie garsią lietuvių kilmės mokslininkę režisierė žinojo seniai, filmuodama trilogiją „Moterys ir dvasingumas“, kurią išleido Kanados nacionalinė filmų taryba. 1988 m. režisierė bandė pasikalbėti su dr. M. Gimbutiene, bet suplanuotam pokalbiui sutrukdė mokslininkės sveikatos problemos. Pasak režisierės, pinigai filmui sukurti – 150 tūkst. JAV dolerių – buvo paaukoti žmonių, pažinojusių M. Gimbutienę. Filmuota JAV, Kanadoje ir Lietuvoje.
Režisierė D.Read sakė, jog buvo sužavėta Lietuva ir lietuviais, kai buvo atvykusi į Lietuvą. Taip pat jai yra tekę bendrauti su lietuviais JAV ir Kanadoje. Ji puikiai suprantanti Marijos Gimbutienės meilę ir lojalumą savo kraštui bei jo žmonėms. D.Read tai puikiai perdavė savo dokumentiniame filme.
„Ženklai už laiko ribų“:
Pagal lt.wikipedia.org, www.mab.lt, www.youtube.com, K. Jankauskaitė „Marija Gimbutiene: iš laiškų ir prisiminimų“, Vilnius: Žaltvyksle, 2005 ir kitus šaltinius parengė Jonas Vaiškūnas.
P.S.: Vilniuje Lietuvos MA bibliotekoje Tado Vrublevskio skaitykloje iki balandžio 8 d. veikia paroda „Profesorės Marijos Gimbutienės atminimui“.
Tą dieną keletas žmonių buvo nuvažiavę į Petrašiūnų krikščionišką kryžiais apstatytą arealą -kapines Kaune ir padėjo gėlių Gimbutienei.
Anot vienos ”raganos”, tose kapinėse bloga energetika – mat karo metais KGBistai, niekam nematant, naktimis ten veždavo užkasinėti žmones.
Ne ką kitokia padėtis ir Gintarui Beresnevičiui,kryžiumi gulinčiam šalia motinos Romainių kapinėse Kaune.