Ketvirtadienio Perkūnkalbė

Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt

Šių dienų Lietuvoje matyti daug beviltiškumo. Kasdien per televizorių rodo žmones, be abejo, ne be reikalo nusivylusius gyvenimo kokybe mūsų šalyje ir žadančius tuoj pat išvykti į užsienį. Skundžiamasi ekonomine padėtimi, kitaip tariant, skalsos nebuvimu. Ir atrodo, kad norint sustabdyti evakuaciją iš Lietuvos (kaip jau daugybę kartų populistiškai yra šį reiškinį pavadinę kai kurie asmenys) tereikia labai nedaug – tik truputėlį duonos, kurią galėtumėm duoti tiems, kurie skundžiasi jos trūkumu.

Mitologas Algirdas Julius Greimas pakankamai išsamiai ištyrinėjo bičiulystės fenomeną mūsų religijoje. Ir tikiu, kad šios studijos pakanka, norint atriekti truputėlį duonos savo kaimynui. Studijoje teigiama, kad vyresniesiems vaikams paveldėjus tėvų ūkį, jaunėliams tekdavo eiti bitininkauti. Tačiau reikia nepamiršti, kad laikais, kai šeima buvo didžiausia vertybė, toks jaunėlis taip pat svajojo apie santuoką ir šeimą. A.J. Greimas teigia, kad bičiulystė – tai apsiėjimas su moterimis. Mat bitė, kaip santuoką globojančios deivės Austėjos vabzdys, pati yra ir moteris, ir šeimos lizdo simbolis.

Bitės yra šventos. Todėl jų nei parduodavo, nei dovanodavo. Tačiau su kaimynu bitėmis pasidalindavo kur kas subtiliau. Toks jaunėlis vyras, neturįs galimybės į tėvų ūkį parsivesti marčios, eidavo pas kokį bitininką ir prašydavo: „Prieteliau, būkim bičiuliais, paskolink šeimynėlę.“ Einant spiečiui, norintis tapti bitininku padėdavo šeimininkui jį sugauti ir tokiu būdu spiečiaus šeimininkas ir pagalbininkas susirišdavo to spiečiaus ryšiu ir tapdavo bičiuliais (Dauguma Romuvos vaidilų pabrėžia: religija – tai ryšiai). O per tą bičiulystę, kaip sako kaimo žmonės, jie greit ir marčią gaudavo. Pasirodo, bites jaunėlis veždavo kaip savo pasogą ir eidavo pas marčią užkuriais.

A.J.Greimo manymu, bičiulystė yra originali feodalizmo forma. Jauni vyrai, susisaistę tarpusavy bičiulystės ryšiais, kartu eidavo ir į karo žygius. Panašiai visoje Europoje jaunėliai tapdavo klajojančiais riteriais. Tyrinėtojo nuomone, būtent bičiuliai  pradėjo milžiniškus LDK užkariavimus, pasibaigusius ties Juodąja jūra. Mat jau XIV amžiuje lietuviškoji „biciulewstwo“ žinoma slaviškoje kanceliarijos kalboje, tad greičiausiai buvo ypatingai svarbi valstybės kariniame ir politiniame gyvenime. Juk ir prūsų karalius Vaidevutis valstybę sutvarkęs „bičių pavyzdžiu“. O žmonės sakydavo: „Jau tie bitinykai tai visi išvien.“

Taigi galime manyti, kad bičiulystės tradicija ir jos šventos apeigos išgelbėjo jaunus žmones nuo skurdo, mat buvo puikiausios ekonominės santvarkos pavyzdys. Mokydamiesi iš savo protėvių ir to, ką skelbia mūsų dievai, turėtumėm atkurti bičiulių tradicijas. Ir tai taip pat turėtų būti svarbiausias kiekvienos istorinės rekonstrukcijos tikslas. Taip šiandien skelbia Perkūnas. Bičiulystė moko tapti savo kaimyno, nebeturinčio namuose skalsos, bičiuliu ir pasidalinti savo namų skalsa. Tokie žmonės turėtų burtis į bičiulių būrius ir kartu, visi kaip vienas, vesti savo šeimą ir, svarbiausia, Lietuvą į pergalę, kur nuvedė mūsų protėviai bičiuliai. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvienas, kurio namuose šiandien trūksta skalsos, turėtų griebtis ginklo. Tai tik reiškia, kad tas, kurio namuose yra skalsos, turėtų pasidalinti savo geru su kaimynu ir tokiu būdu įsigyti amžiną bičiulį. Tokie bičiuliai turėtų jungtis į organizacijas, kurios dirbtų visos šalies labui ir žmonės sakytų – jau tie bitinykai tai visi kaip vienas.

Dėl šių teiginių ne vienas išbertų kritiką – tai jeigu aš pats vos galą su galu suduriu, tai dar turiu ir kažkokiam kaimynui padėti? Tikrai taip sakai? Na jau ne, man svarbiausia yra mano vaikai, mano šeima, o jau tik po to Lietuva. Į šią kritiką taikliausiai atsako dar ne taip seniai transliuota reklama, skirta prevencijai prieš vaikų sužalojimą keliuose. Reklama atrodo maždaug taip: rodomi vaikai, kurie vienas po kito išeina į priekį ir pasako savo vardą. Tuomet balsas už kadro dramatiškai ištaria: „Aš saugosiu tavo vaikus, o tu saugok mano.“ Štai ir visas atsakymas. Užteks galvoti tik apie save, pats laikas pradėti saugoti vienas kito šeimas, vieniems kitus. Juk visi tėvai nuo pat mažumės kala vaikams į galvą: „reikia išmokti dalintis“, tačiau patys rodo visiškai kitokį pavyzdį. Bičiulystės tradicija yra dalijimosi esmė. Nereikia pamiršti, kad Duona tėra tik tai, kas duota ir ką reikia duoti.

Lietuviškose pasakose labai aiškiai parodoma, kas nutinka tiems, kurie tik prašo, bet patys nesiruošia duoti. Trys seserys eina ieškoti savo brolio, kurį pavogė ragana. Pakely visos trys sutinka obelį, kuri leipsta nuo sunkių obuolių ir prašo ją nukratyti, karvę, kuri prašo ją pamilžti, javų lauką, kuris prašo jį nupjauti. Ir tik jaunėlė sesuo, būtent ta, kuri nieko negaus iš tėvų, todėl privalo išmokti dalintis, įsigyja amžiną draugę karvę ją pamilždama, obelį — ją nukratydama ir javų lauką — jį nupjaudama. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet reikia padėti vieni kitiems, jei norime skalsos valstybėje.

Norint kažką pakeisti, savaime suprantama, keisti reikia pradėti nuo savęs. Todėl šiandien Perkūno balsas kalba šios patarlės žodžiais: pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalyk su draugu, vakarienę atiduok priešui. Ir tada niekam nebereikės emigruoti.