2009 08 04 Lietuvos radijo (LR) laidoje Ilinojaus (Illinois) universiteto Čikagoje prof. Giedrius Subačius (g. 1960), nuo 1994 m. čia dėstantis Lituanistikos katedroje, teigė, kad kalba turi turėti 3 sluoksnius. „Žargonas gerai!“ – tvirtino jis. Anot G. Subačiaus, jei nebus vidurinio sluoksnio, tai kalba mirs, kaip mirė labai išpuoselėta senoji lotynų kalba.
Taip lietuvių kalboje G. Subačius stengiasi įteisinti žargoną ir teigia, kad svarbiausias kalbos gyvybingumo rodiklis yra linksniavimas – namas, namo, namui, namą ir t. t
Apgailėtina dabartinės lietuvių kalbos padėtis iš Ilinojaus ir Jeilio (Yale) universitetų, matyt, atrodo visai gerai ir norima ją dar pagerinti nelabai geromis priemonėmis. Ar tikrai lietuvių kalbą išgelbės tik žargonas ir linksniavimas, kaip kadaise visai netikėtai Romą išgelbėjo žąsys.
Kas žinoma apie senosios lotynų kalbos „mirties“ priežastis? Ar ji, kaip teigia G.Subačius, tikrai visiškai mirė. Išsamus žodynas Słownik terminologii językoznawczej (Kalbotyros terminų žodynas), 1968, p. 325 (toliau SłTJ) lizde Lotynų kalba rašo: „Kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimos italikų grupei. Iki IV a. pr. m. e. ja kalbėta tik Lacijaus srityje (iš čia lingua latina), t. y. Romos mieste ir artimiausiose jo apylinkėse. Augant ir stiprėjant Romos valstybei kartu plinta lotynų kalba, ir pirmaisiais m. e. amžiais ji įsigali Vakarų bei Pietų Europoje, Šiaurės Balkanuose ir Šiaurės Afrikos pakrantėse. Nuo III a. pr. m. e. lotynų kalba kuriama turtinga literatūra. O iš šnekamosios lotynų kalbos (vadinamos liaudies lotynų kalba) viduramžių pradžioje išsirutuliojo romanų kalbos. Lotynų rašomoji (literatūrinė) kalba, mirusi klasikiniu laikotarpiu (I a. pr. m. e.), išliko moksle ir įvairiose instancijose net iki XVIII a., o Romos katalikų bažnyčioje – iki šiolei“.
Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2008, t. XIII, p. 632–633, lizde lotynų kalba teigia: „… Romos imperijos pakraščiuose poklasikiniu laikotarpiu liaudies šnekamajai lotynų kalbai sumišus su vietinėmis kalbomis (išskyrus graikų kalbą) susidarė vadinamoji romaniškoji kalba (lingua Romana), atsirado jos tarmių, bet tebebuvo rašoma rašomąja lotynų kalba (išretinta mano – V. V.). Žlugus Romos imperijai nustojo būti gyva šnekamąja kalba…
Viduriniais amžiais rašomoji lotynų kalba tapo Vakarų ir Vidurio Europos šalių oficialia rašomąja kalba, vartota kaip tarptautinių santykių, administracijos, oficialių dokumentų, iš dalies grožinės literatūros, universitetų, mokyklų, Katalikų bažnyčios (nuo 4 a.) kalba. Renesanso epochoje atgaivintos klasikinio laikotarpio lotynų kalbos normos (išretinta mano – V. V.). Nuo 16 a. vidurio lotynų kalbą pamažu pradėjo išstumti nacionalinės kalbos. Lotynų kalba liko diplomatijos (iki 18 a.), mokslo (iki 19 a.), Vatikano ir Katalikų bažnyčios oficialia kalba. Nuo 20 a. 2 pusės Vakarų Europoje mėginama vartoti vadinamąją gyvąją lotynų kalbą (Latinum vivum) tarptautiniam bendravimui informacijos ir mokslų srityse. Ji tebevartojama biomedicinos mokslų (augalų, gyvūnų ir kt. mokslų klasifikacijai, terminijai ir kt.), tarptautinių žodžių darybai. Daug senosios lotynų kalbos žodžių virto mokslo terminais. Lotynų kalba svarbi indoeuropiečių kalbų studijoms“.
Lotynų kalba rašyti šeši Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino (apie 1275–1341) laiškai (1323–1324) ir Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae (Vytauto Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio, laiškų kodeksas), LDK 1376–1430 istorinių šaltinių publikacija; o 1579 m. įkurtoje Jėzuitų ordino katalikiškoje akademijoje (universitete) visi dalykai dėstomi lotynų kalba net 200 metų.
SłTJ p. 333 teigiama: „Reikia skirti tokias mirusias kalbas, kurios, nors ir neegzistuoja kaip gyvos, bet vartojamos tam tikriems tikslams tam tikrose sferose (pvz., lotynų, sanskrito) ir tokias, kurios iš viso nebevartojamos (pvz., hetitų, tocharų, polabų)“. VLE, 2009, t. XV, p. 211 teigiama: „Kai kurios mirusios kalbos tebevartojamos kaip rašto kalbos (lotynų kalba, sanskrito, senoji arabų k.)“. Taigi, išlikusi rašomoji lotynų kalba leidžia ją išskirti iš kitų, visiškai nebevartojamų, mirusių kalbų. Šito G. Subačius nepastebėjo.
O kas yra žargonas?
„Žargonas [pranc. jargon], specifinė, iškraipyta kalba, kuri nuo literatūrinės (bendrinės. – V. V.) kalbos ar vietinės tarmės skiriasi daugiausia leksika ir frazeologija, bet neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos; plačiąja reikšme – netaisyklinga, vulgari, užteršta svetimybėmis kalba“(išretinta mano – V. V.) – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1984, t. 12, p. 479. Taip žargoną apibrėžia ir Большoй энциклопедический словарь, 1998, p. 396.
G. Subačius (irgi taip suprantantis žargoną), teigia, kad išpuoselėta lotynų kalba mirė, nes nebuvo „praturtinta“ (tiksliau užteršta) žargonizmais (žargono žodžiais ir posakiais) ir paskatino mūsų šou, rimtų laidų vedėjus, komisijų narius vartoti žargonizmus kaip lietuvių kalbos gelbėjimo ratą, o iš tikrųjų toks žingsnis lietuvių kalbai yra Trojos arklys.
LR ir LTV laidų vedėjai pirmavaizdžiai „turtina“ kalbą šiukšlėmis. Rekordininkas – Vytenis Pauliukaitis, kiekvienoje laidoje pateikiantis vis naujų kalbos teršalų, pvz.: beliberda, rus. белиберда – niekai, paistalas, sapaliojimas, svaičiojimas, nesąmonės, niekų kalbos, tauškalai, rezgalės, postringavimas, kliedesys, absurdas, svaitėjimas, kvailystė, paikystė (ppr. apie kalbą), kitais atvejais – šlamštas, bjaurata, beprasmybė, menkniekis, niekniekis, niekis, mažmožis, skandalas, iron. orūs niekai, erezija, absurdas; chitriūga, rus. хитрюга – gudruolis, gudragalvis, lapė, laputė, gudreiva, klastūnas, gudročius, klasčius, klastininkas, klastuolis, viliūgas; zavadila prasč., rus. завадила – vadovautojas, sukurstytojas, pradėjėjas, iniciatorius, organizatorius; filcikas, vok. filzig – 1) susitaršęs, susidraikęs, pasišiaušęs, papuręs, supuręs, sušiuręs, pašiuręs; 2) susivėlęs; 3) šykštus, prie nago; vikrūtasai, rus. выкрутасы – prk. vingrybės, įmantrybės; šiška, rus. шишка – prasč. juok. šulas, įžymybė; geni|al’, pranc. genialus, talentingas; tužurka, lenk. tużurek – dvieilis švarkas; surdutas (vakarinis vyr. drabužis).
Žargonizmais kalbą teršia du tikrai talentingi, išradingi ir įtaigūs KK2 vedėjai, ypač Tomas: grabiožas, rus. грабёж – apiplėšimas, apšvarinimas, apgrobimas; nufilino, rus. филер – slaptasis agentas, pėdsekys, seklys, šnipas; reikėtų vartoti nudžiovė, nucypė, nujojo, nušvilpė, šnek. nuglemžė, tarm. menk. nužagė; prisabačino, rus. присобачить – prastai pritaisyti; turėta galvoje prastai prikalti, tiktų primušti, prisegti, prikaustyti; telekas – mobilusis, tik ne mobiliakas; žodžiu atia atsisveikinti su žiūrovais nedera, nes tai vaikų kalbos žodis, kurio neduoda joks žodynas, o žiūrovai juk subrendę, neminkštagalviai; tiktų sudie, iki pasimatymo, viso labo (gero), tam kartui, tam sykiui, likit sveiki; bliamba, rus. prasč. guzas, gumbas, bumbulas – KK2, E. Bžeskas, I. Norkutė, p. Juodeika ir kt.; maikė (tu mano maikę užsidėjai LNK) – vasarinukai, sportinukai, marškinėliai, negerai ir užsidėjai, t. b. apsivilkai, plg. rus. надел; pijokas, lenk. pijak – girtuoklis, alkoholikas LRtv, pijokauti < pijokas – girtuokliauti, girtauti, gerioti; pliotkai, lenk. plotka vns. – liežuviai, gandai, paskalos, apkalbos – A. Ramanauskas; kumyras, rus. кумир – stabas, dievaitis, dievukas – BTV; tūsas, tūsovkė – G. Babravičius, tiktų bambatrynis; šutkė, rus. шутка – juokai, juokas, pokštas – K. Kazlauskaitė; koliojasi, lenk. kalać – prk. teršti gerą vardą, plūstasi, barasi; sukūdo, rus. похудел – sulyso, sunyko Nuo…iki; kūdas, rus. худой, lenk. chudy – liesas, sulysęs, sumenkęs, sunykęs, tarm. iškembęs – K. Kazlauskaitė; pasikavoti, lenk. Pochować się – pasislėpti; naglas, rus. наглый – įžūlus, akiplėšiškas – I. Norkutė, V. Pauliukaitis ir kt; naglai, rus. нагло – įžūliai, akiplėšiškai – I. Norkutė, V. Pauliukaitis, V. Tarasovienė; vot, rus. вот – štai, šit, šitai, še, va, vagi, ana, antai, aure; vat < vot – taigi, na – KK2, R. Mikelkevičiūtė ir kt.; ot, lenk. ot – et; ale, lenk. ale – bet; apart, lenk. оprócz – be, išskyrus – vartoja daug kas; nu, rus. ну – na, nagi, taigi.
Komisijų nariai vartoja šarmas, pranc. charme – žavesys, žavumas, kerai, apžavai, grožis; su šarmu, šarmingas, pran. charmeur – žavintis, kerintis; faina, vok. fein – puikus, nuostabus, subtilus, rafinuotas, geras, aukštos kokybės, prv. puikiai; puiku, nuostabu – K. Kazlauskaitė, I. Norkutė ir kt.; jo, vok. ja – taip – laidoje Neskubėk gyventi ir kitur; biškį, biškutį, vok. bißchen (bisschen) – truputį, truputėlį, trupučiuką, mažumytį, kruopelytę, krislelį, nedaugį – I. Valinskienė ir kt.; kaifas, arab. kief = ke(i)f – apsvaigimo nuo hašišo būsena – apkvaišimas, prisvaigimas, apdujimas, tarm. apdvokimas, apkvošimas, prk. smagybė, džiugesys, džiugulys – K. Kazlauskaitė ir kt.; charakteriui kurti p. Zitai iš Mažeikių geriau tiktų Kretingos, Telšių, Mažeikių tarmybės ir tik vienas kitas žargonizmas, rodantis, kad p. Zita neatsilieka nuo „naujųjų inteligentų“; okei (O. K.), ang. gerai, sutinku; vau, ang. wow jaust. (amerikietiškas slengas) – didžiulis, stulbinantis, pritrenkiantis pasisekimas, liet. puiku, šaunu, žavu, nuostabu, neįtikėtina, įspūdinga – V. Tarasovienė, L. Imbrasienė, I. Norkutė ir kt.; jau plinta pijaras, piaras (Piar) ang. ryšiai su visuomene? Viešieji ryšiai?; labai modernus žargonas, vartojamas kur tinka ir kur netinka; lietuvių kalboje nevartotinas, nes tai paraidinis „vertimas“ iš anglų kalbos; Anglų – lietuvių kalbų žodynas, 1975, jo neduoda; pjaunam į Zarasus rekl. – drožiam, braukiam, riedam, bildam, dundam į Zarasus; užkabino publiką, plg. rus. задел, liet. reikia sakyti sujaudino, paveikė publiką – sporto komentatorius; neaišku, kas norėta pasakyti rekl. moki – veži 2010 03 30 LNK.
Didžiausias nesusipratimas topinės kainos rekl., top, ang. 1) viršūnė, viršus; 2) aukščiausias, didžiausias, maksimalus, o norėta pasakyti mažiausios, prieinamiausios kainos.
2007 12 21 Literatūra ir menas išspausdino Laimanto Jonušio straipsnį Kaip žlunga, arba klesti, mūsų kalba. Autorius teigia: „… beveik visa Europa susitvarko su originalia svetimvardžių rašyba, o mums tai turėtų būti per sunku, imama aiškinti apie lietuvių kalbos išskirtinumą ir linksniavimą. Tačiau daiktavardžiai, o kartu ir svetimžodžiai linksniuojami visose sintetinėse kalbose… Prie svetimvardžių jie prideda linksnių galūnes, ir dėl to nieko blogo neatsitinka“.
Pirmiausiai du pavyzdžiai, kaip „beveik visa Europa susitvarko su originalia svetimvardžių rašyba“:
1) 2010 09 24 Generalinės asamblėjos politikas, skelbęs prelegentus, nemokėjo ištarti lietuviškai parašytos mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės pavardės; 2) 2006 12 08 LTV pranešė, kad Eurovizijos dalyvė mūsų Lina Jurevičiūtė prisiėmė asmenvardį Džoi, nes ten nemoka perskaityti jos pavardės.
Toliau dėl svetimvardžių linksniavimo. Dabar kas nori ir kada nori – linksniuoja, pvz.: LTV – Tamistis (estas, titre), Sarinenas (suomis, titre) ir kitos televizijos – Hamidas Karzajus, Kusašvilis, Valerijus Tichonenka, Viktoras Mirošničenka, Džernadzė, Andzejevskis, Pavarotis (italas, titre), bet Sossano (mot.); BTV – Dmitrijus Rupelis (slovėnas); LNK – prof. Dranekas, Kwasniewskis ir t.t. Kas nenori ir kai nenori – nelinksniuoja: LNK – nuo Paganini laikų rekl.; skambės Paganini ir Mocarto kūriniai rekl.; Viktor Stepanovič išlošė – Teleloto; Jaroslav Kaminski, Kielpinski; LTV toje pačioje laidoje vienas sako Tomaševski, visi kiti – Tomaševskis; Konstantin Kosačiov; LNK – Ostapenko (titre), bet Ostapenkai (2008 05 05) ir čia pat pasikvietė Ostapenko, 2008 04 21 Radžis, kiti Radži, Radži senelis ir čia pat Radžio; kitos televizijos – legenda apie Zaro (vok. von Saar), Sergej Boldyga, Sergej Krenickij, Jurij Šuleiko, Antoni Mikulskis, Andžejus Neman; naud. Aleksandrui Sacharuk, Uspaskich (kirčiuoti reikia Uspáskich, ne Uspaskìch);
Pateikti pavyzdžiai rodo, kad ir rašyba šlubuoja. Pateiksime daugiau pavyzdžių: LTV – Lechas Valensa, čia pat Lechas Walensa ir Walesa (lenk. Wałęsa, l kietas, ę=en); LTV rašo Bušas, BTV 2008 08 07 Bušas; LNK 2008 05 14 ir 2008 08 07 Bushas; Bronislaw (lenk. Bronisław), čia pat Vaclav Stankevič LTV; Komarowski (lenk. Komorowski).
Tame pačiame straipsnyje L.Jonušys rašo: „Būtų dar geriau, jeigu televizija užsienietiškas pavardes ekrane visada pateiktų originalo rašyba – kartu žmonės girdėtų jas ištariamas, ir tai turėtų šviečiamąjį poveikį“. Išsipildė tik pirmasis jo pageidavimas – rašo originalo rašyba, deja, net artimiausių kaimynų pavardes su klaidomis, o nežinomų pavardžių, titre parašytų originalo rašyba, netaria, ir mes jų skambesio negirdime. O tai labai negerai!
VLKK pirm. I. Smetonienė straipsnelyje Fantazija ir tikrovė (Mokslo Lietuva 2010 11 21) teigia, kad V.Vaitkevičiūtės „…pateikti kaltinimai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkei ir jos pavaduotojai, o kartu ir kažkokiai „naujajai“ kalbininkų kartai, neturi nieko bendra su tikrove.
Kalbos komisija nėra keitusi vardų kirčiavimo normų, lygiai kaip ši instancija nėra atsakinga už autorės nurodytus kelis netaisyklingai sukirčiuotus reklamų tekstų (?) pavyzdžius (apie juos derėjo informuoti Valstybinę kalbos inspekciją)“.
I. Smetonienė keitė bendrinių žodžių kirčiavimą. Teigė, kad ponas, ponia, miestas yra pastovaus kirčiavimo, o juk põnas (2), ponia (4), miestas (2), kad reikia kirčiuoti spausdìnti, ne spáusdinti, plg. kitus parūpinamuosius veiksmažodžius káldinti, sidinti, káltinti ir t.t.
Kodėl I. Smetonienė nė karto televizijos laidose neparodė visų VLKK narių ir nepasakė, kas už ką atsakingas. Jei komisija nekeitė kirčiavimo, tai turi viešai taisyti jau metų metais ausį rėžiančias ne tik kirčio, bet ir sintaksės bei leksikos klaidas. Reklamų tekstus į eterį turėtų leisti tik aprobuotus.
Telefonu klausiau Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narį J. Dautartą, kodėl keičiamos kalbos normos? Jis atsakė: „Mes apklausėme jaunąją kartą“. Jei remiamasi jaunąja karta, kur 10% beraščių, tai VLKK nereikalinga, nes nepajėgia apginti kalbos normų stabilumo, nors yra įsipareigojusi, ir neprieštarauja nieko nepagrįstai „jaunosios kartos“nuomonei.
Ką veikia VLKK? Kieno lėšomis išleista „Reklama“? Kodėl I. Smetonienė užsiima nederančia reklama: internete visos VLKK vardu ragina nepirkti visuomenės labai gerai vertinamo V. Vaitkevičiūtės Tarptautinių žodžių žodyno, o pirkti Alma Littera žodyną?Ar čia nepainiojami privatūs ir viešieji interesai?
LR taiso niekus (vedėja S.Valuckaitė), arba taisymus pateikia diskusijų forma, nefilologai tokius taisymus sunkiai suvokia. Klaidas reikėtų taisyti televizijos ekrane:
Negerai, nevartokime: atstovauju bendrovę Sveikata. Vartokime naudininką: atstovauju bendrovei Sveikata.
2010 12 07 LR pranešė du kartus, taip pat ir LTV, kad tarptautinė komisija vertino 70 valstybių penkiolikmečių žodinį, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus.
Lietuvos penkiolikmečiai yra žemiau 65 valstybių vidurkio. Paskutinių trejų metų rezultatas yra nuopuolis: Švietimo ministras G. Steponavičius sakė, kad tokia padėtis ministerijos netenkina.
Kodėl leista Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui (pirm. V. Stundys) nekreipti dėmesio į visuomenės susirūpinimą dėl kalbos žalojimo?
Juk jau išnorminta sintaksė, leksika, tartis ir kirčiavimas! Ko laukia komitetas!
Aš kaip tik sakyčiau, kad naftalinu pakvipusi kalbos “inspekcija” yra tasai Trojos arklys, kuris ne saugo kalbą, o burba ir atgraso visus likusius nuo jos saugojimo. Pataisykit mane, jei klystu, bet, regis lietuvių žargono žodyno sudarymu iki šiol užsiiminėja tik neprofesionalūs entuziastai, o štai kitos Europos kalbos sėkmingai turi savo žargonizmų ir barbarizmų žodynus. Juk šie žodžiai liudija ir platų istorinį, įtakų kontekstą – mažėja rusizmų, daugėja anglizmų, vieni žargono žodžiai nunyksta, kiti išlieka. O svarbiausia – kad kiekvienąkart tokio žodžio panaudojimas kartu su savimi žymi ir tam tikrą reikšminį krūvį. “Atia” nelygu “viso gero” ir tokio atsisveikinimo vartojimas rodo ne (tik) sąmoningą ir ne laidos vedėjo kalbinį neišprusimą. Tai – lyg vaizdingas posakis, suponuojantis pabrėžtiną intymumą, infantilumą ir sąmojį, todėl bausti už neteisingą “žodyne neegzistuojančio vaikų žodžio” vartojimą ir brukti oficiozišką “viso gero” yra akla piktadarybė lietuvių kalbai.
Mano manymu, kalbos gyvumas ir turtingumas priklauso kaip tik nuo vartojamų žodžių gausumo. Be abejo, yra kalbos stilistika – kokie žodžiai kokioje aplinkoje turi būti vartojami. Bet štai pramoginėje laidoje galima ir papokštauti, kaip kad koviniame filme galima riebiai rusiškai nusikeikti (ko lietuvių kine niekas iki “Zero” neišdrįso, ir visos scenos su “šimts pypkių” skamba tiesiog dirbtinai juokingai…).
Jei man kas pateiktų skaičius, kad žargonas (tame tarpe ir tarmiškų žodžių vartojimas benrinėje kalboje) kalbą skurdina ir mažina žodžių skaičių, susimąstyčiau.
Bet autorės straipsnis stačiai diskredituoja pačios kalbos komisijos statusą, eilinį kartą. Jei ponia mano, kad įtikins tautą vietoje žodžio “tūsas” sakyt “bambatrynis”, tuomet pati tegu ir “bambatrinasi” su tokia užduotim, jokio rezultato, juolab teigiamo lietuvių kalbai neduodančiu.
Net manau, kad tokios visokios iš sovietmečio paveldėtos komisijos gerokai prisidėjo prie to, kad nemaža tarmiškų, grynai lietuviškų žodžių, buvo išstumta iš kalbos į nykstančius paribius.
Ir beje, nei kokia prancūzai, nei anglai kalbos komisijų neturi ir už klaidas nebaudžia. Antraip “Ulysses” matyt niekad nebūtų pasiekę spaustuvės, už niekam tikusią skyrybą ir nesuvokiamą sakinių darybą.
Dar gerai, kad nėra komisijos, kuri baustų, už, tarkim, neteisingą liaudies dainos atlikimą…
Ponia Rūta L., negi ir Jūs už tokią “lietuvių” kalbą, kokią gina ponia Goda Juocevičiūtė?. Jos mintis galite rasti čia: http://www.lrytas.lt/-12939772931292001614-laisvos-minties-kastravimas-%C4%AFprasta-praktika-lietuvoje.htm
castrare liaud. – lietuviškai būtų ‘skaistinti’, jei jau straipsnio pavadinime ir dar autorė moteris, tai belieka patylėti nuo liejamos tūžmasties.
Nepasakyčiau, kad sutinku su visomis p. Godos straipsnyje išsakytomis mintimis, tačiau jos pasipiktinimą suprantu.
Visa bėda, mano manymu, kiršinanti autorius ir redaktorius, slypi tame, kad lygiaverčių sinonimų kalboje praktiškai nėra. Net kiškis ir zuikis turi skirtingą reikšmės prieskonį, nes pirmasis – oficialesnis, o zuikis – turi valiūkišką vaikiškumo semą ir diktuoja visai kitokį užkalbinį kontekstą.
Taip lygiai tarmiškas “katino dydžio pacas” nėra lygus žiurkei, nes net ir mano prosenelė apie pacus ant aukšto kalbėjo, o apie žiurkes – niekad, ir jei kada norėsiu šį nabagą gyvūną apibūdinti su kaime matytų padarų prisiminimu – kito žodžio sąmoningai neieškosiu.
Kaip ir “vakarėlis” nėra tas pats, kas “tūsas”, nes pastarasis turi kiek grubesnį, nekultūringesnį, trankesnį atspalvį.
Ir reikia suprasti kelis esminius dalykus:
a) nėra reikalo skirstyti žmones į juodus ir baltus, į tuos, kurie “už kalbą” ir “prieš”. Aš pati dar ir kaip palaikau kovą už kalbos išsaugojimą ir manau, kad vien vidurinėje mokykloje kalbos dėstymo nepakanka, taip pat per mažai dėmesio skiriama kalbos kultūrai, per užsienio kalbos pamokas visai neskiriama dėmesio vertimo subtilybėms – moksleiviai dažnai net nežino, kad žodžių tvarka sakiniuose skiriasi.
Dėl ko labiausiai noriu ginčytis – tai dėl metodų, kuriais ta kalba yra ginama ir saugojama. O visų labiausiai man gaila, kai patys kalbininkai tampa juokdariais su siauru savo matymu ir tokiu būdu atlieka milžinišką meškos paslaugą.
b) žargonizmų nematyti nevalia – jie egzistuoja tam tikruose kalbos sluoksniuose ir net yra verti atskiro kalbininkų tyrinėjimo
c) yra žanrų, kur šiuos neparadinius lietuvių kalbos prielipus ar vaikus (kas kam) vartoti galima, kai jais autorius siekia pabrėžti tam tikrą prasmę, skambesį, žodžio kilmės antspaudą (pvz. rusiškumą). Bet kuris poetas jums pasakys, kad žodžiai kvailys, durnius ir idiotas yra visi skirtingi ir tik nuo minties polėkio priklausys, kuris jų derės labiausiai. Žinių diktorės lūpose negalės skambėti nė vienas iš jų, o štai dainiaus – nors ir visi trys, jei eilėse aprašomas subjektas to vertas.
O kaip butu lietuviskai: “Reklamų tekstus į eterį turėtų leisti tik aprobuotus”?
Žiauriai skamba: …a-probuotus, a- tai NE, tai gal NEprobuotus, o proba – tai bandymas (bent jau rusiškai), vadinasi – NEišbandytus. O kaip “reklama” lietuviškai, tai iš viso nežinau, gal rėkiantis LAMA (Tibeto šventikas)…
reclamare liaud. – iš re- dar kartą + clamare < gluminti (šiandien hrvatų 'glumiti' – vaidinti);
aiteros gr. – eiteris ar aiteris lietuviškai;
approbare liaud. – atpravati, šiandien sakytume 'at-pravy-ti', bet tai gal ir bereikalingai, geriau įprastai : 'išbandyti'.
yra ir kita reikšmė – tikrinti ir pateikti patikros/bandymų išvadą, pritarimą. Kaip tauriųjų metalų, pvz., aukso žiedo prabavimas, praba.
Sarmata, bet pamiršau kitą a- naudojimo variantą.
ot, lenk. ot – et; ale, lenk. ale – bet; apart, lenk. оprócz – be, išskyrus – vartoja daug kas; nu, rus. ну – na, nagi, taigi. ###########
nu cia kas per nesamones? ale yra kilus is prancuzu kalbos, o apart ir muset is anglu…prie ko cia lenkai????? o be to nu kaip ir ot yra tarmybe ir bendras zodis tiek rusams/lenkams tiek lietuviams…ir kas cia blogo juoko formoje siuos zodelius pavartoti…o gal ponia pasakys ka reiskia izambus ir ikyrus ar arsus (harsh) ar izulus???? kazi ar tik ne skoliniai?
siaip tai labai pritariu gerbiamai kalbininkei del visko kitko…ir dar klausimas is kokio darzo iskerojo kreipinys ‘pone’ ir ‘panele’?
Visas rašinys lyg ir nieko būtų, bet pabaigoje išlindo yla iš maišo: uoli kalbos segėtoja, prabėgus 20 metų nuo sovietų valdžios galo, tebeleidžia “Tarptautinių” !!! žodžių žodyną. Tebebando mums įsiūlyti skolinius ir svetimžodžius niekur, išskyrus Lietuvą, neegzistuojančių “Tarptautinių” žodžių vardu. Tai, kuo jūs, ponia, geresnė už tą Subačių ar čia rašinėjančią Rūtą L., kuri dainų jau nedainuoja, nes bijo būti nubausta už “neteisingą /…/ atlikimą”?
O šiap, tai tegu atlikinėja ir toliau. Juk iš kalbų ir jų vaikų vardų, iškart matome su kuo turime reikalą.
“piaras (Piar) ang.”
Ko meluoji, silpnaprote žaba? Žodžio “piar” anglų kalboje nėra. Tai abreviatūra – PR (public relations).
Tamsta Protingas, tai kaip spelinti pirmąsias dvi raides Pr – angliškai [kepitl pi-a, amerikoniškai pi-ar].
Juk nesakysi pė-er…
Santrumpos tariamos taip, kaip vadinamos abėcėlės raidės kalba, kurios žodis (žodžiai) trumpinamas.
Todėl, pvz., BBC, tariame taip, kaip lietuviškai vadiname šias raides (bė bė cė), kai tai lietuviškų žodžių santrumpa, tačiau bi bi si, jei turime galvoje Britanijos transliuotoją.
Tarptautinių žodžių žodynas 50 metų filtruotas per Sojuzo nerušimo prizmę, tai ir V.Vaitkevičiūtės nepatikimas.
Nereiktų manipuliuoti sovietmečiu, kai tikslas tėra suniekinti tos kartos inteligentiją, jų kūrybą ir norint pateisinti pagarsėjusių (garso stipris labai svarbu!) kai kurių šių dienų ?kalbininkų išsišokimus! Visais laikais buvo svarbu, tai meistro, ar chaltūrininko darbas. Ir šiais laikais pilna „pažangių”, nes šiuolaikiškų „kūrinių”. Nors tai tėra tas pats „šedevras”, kaip ir publikai knygoje „Meistras ir Margarita” demonstruotasis.
Kad ir trumpesnis, negu galėtų būti, kad ir mažiau straipsnių turėjo (tada ir dėl tokio lūžio buvo džiaugiamasi, kad apskritai leido jį išleisti), Autorės žodynų kokybė, kiekvienos sąvokos išaiškinimas dėl to prastesnis netapo. 2000 m. išleistas TŽŽ dvitomis buvo dar papildytas. Esu nepaprastai dėkinga šiai Autorei, parengusiai daugybės metų kruopštaus darbo pareikalavusius žodynus, kad ir už nepaprastai turtingą jos LK-PL žodyną, su puikia profesine uosle atrinkusiai straipsnyje pateikiamas sąvokos reikšmes, detalizavusiai jų niuansus!
Gaila, kad nei anais, nei šiais laikais nemokoma naudotis žodynais. Ne sykį teko girdėti, jog tas ar anas žodynas šlamštas, jame nieko nėra. O gal tiesiog nerandi, nes nemoki naudotis? Tam reikia žinių ir įgūdžių. Nors, kai kalbama apie internete kadaruojančius „žodynus”, tai jais toli gražu ne visada reikia tikėti ir pasitikėti. Taip pat ir to neužmirškime, kad ir užsienio kalbos „auga”, nuolat papildomos naujais žodžiais, todėl nieko keisto, kad kokio žodžio nerandi senesniame žodyne – gal jo tada tiesiog dar nebuvo – jei ne gyvojoje kalboje, tai bent jų pačių žodynuose dar nebuvo, ar gal dar nebuvo nusistovėjęs jo vartojimas ir reikšmės. Rimti i-žodynai tuo patogesni, kad į juos galima tuoj pat naujadarus įtraukti, o į popierinius ir užsienyje negreit patenka – joks verslas nesiimtų švaistyti pinigus naujam popieriniam žodynui dėl atsiradusių kelių dešimčių naujų sąvokų. Juos iš šakinių žurnalų specialistai sužin(odav)o.
Supraskime, ne viena diena, ne per metus padaromas milžiniškas darbas – tarptautinių žodžių žodynas, kurį tikslaiu reikėtų įvardinti kaip ‘Lietuvybių pasauliui žodynas’.
Juk su lietuvišku veiksmažodžiu ‘kabėti’, ‘kaboti’ yra užgimę ‘cabel’, cabarette’, ‘cabosse’, ‘cabinet’, cabine’, ‘cabotage’,…, tai kaip vadinti tai, jei ne LPŽ ?
Kaip ir medicininiai : ‘spazma’ < 'spausma', 'gangraina' < 'gangaraina', 'haima' < 'žaizma', 'chemia' < 'žemija',…, o ar išvis yra iš nelietuvių kalbos kilusių ? Tokių negali būti.
Tas TŽŽ bus dar daugybę metų perdaromas kol taps LPŽ.
Prof. V. Vaitkevičiūtė nudirbo milžinišką darbą kelyje į LPŽ, gal ir pati nesuvokdama, AČIŪ jai už padarytą darbą, kurį pratęs mokiniai, kurie turi eiti savo darbais pranokdami Mokytoją.
Dėkingas straipsnio autorei gerb. prof. Valerijai Vaitkevičiūtei už lietuvių kalbos gynimą, dėkingas gerb. Valdui Banaičiui už ištraukimą iš Alko saugyklos.
Žvelgiant iš išeities / atramos taško, kad lietuvių kalba yra pasaulio kalbų Motina su jai priklausančiu UNESCO statusu, tai turime suprasti, kad dalis svetimžodžių yra skoliniai iš lietuvių kalbos ilgame laike, todėl ir sunkiai atpažįstami, ypač atėję iš arabų ar kitų dar tolimesnių kraštų kalbų.
Sutinku su straipsnio autore pagal išsakytas mintis.
Kitaip mes turime įlietuvinti tuos svetimžodžius, susigrąžinti pirmapradį žodžių lietuviškumą, bet ne kiekvienam žodžiui tai reikia daryti.
Dabar kai kuriuos straipsnio žodžius peržvelgsiu, dėl pasisakyme negalimo perdaug didelio išsiplėtimo, teks nežai sutrumpinti, pilnai nepaaiškinant.
Pirmiausia, turiu pasakyti pralėgą (gr. prolegomenos) – slavų kalba lyg esperanto atsirado sukūrus ją Metodijui 860-863 metais, iki tol VISOS dab. slavų vietovės kalbėjo lietuviškomis tarmėmis, kas rodo didžiulius grynai lietuviškų žodžių kiekius jų kalbose.
S. J. Laučiūtė davė Pripetės vandenvardžius, kurie paaiškina, kad nebuvo jokios mitinės slavų protėvynės.
chitriūga, rus. хитрюга – gudruolis— chitryj < gudrys;
zavadila prasč., rus. завадила – vadovautojas, — zavadila < užuvadyla;
vok. filzig – 1) susitaršęs, susidraikęs, — filzig < sveltings < suveltingas;
vikrūtasai, rus. выкрутасы – prk. vingrybės, — vykrutasy < vingrinstas, tarm. vingrunstas; vingrus tik lietuvių kalboje;
šiška, rus. шишка – prasč. juok. šulas, įžymybė; — šiška < šašiukas, šašas;
tužurka, lenk. tużurek – dvieilis švarkas; — pr. toutes /visi < tautes, reiškusio visi, pr. jour (tarti žūr) – diena, jour < ? ar tik ne iš jaura, jorė ?;
Pratęsiu ir kitus žodžius kitą kartą.
Paaiškinsiu truputį kitais pavyzdžiais su nelabai skaniu būdu būtinai viską atlietuvinti primapradiškai.
Paimkime kasdienį 'publika', kuris kilęs iš liaudynų ir pirmiausia reiškė kekšę – 'publica' regas > regs > ir ‘res’, ir ‘rex’ – ‘karalius’.
Dar toks perliukas yra ‘pesimistas’, iš graikų kilęs kaip jų skolinys iš lietuvių kalbos, duosiu trumpai, be išvedimo : ‘(nusi)-pisti-myžtas’, kai ‘peos’ iš ‘pesnos’ < 'pesnas'.
Labai mėgstamas ekonomistų 'emmissio' yra iš 'eikša-myžta', dabar sakytume 'išmyžčia'.
Tęsti galima iki šleikštulio sukėlimo.
Paimkime kasdienį ‘publika’, kuris kilęs iš liaudynų ir pirmiausia reiškė kekšę – ‘publica’, kilusią iš ‘bybialinga’, o iš ‘regėti’ > regas > regs > ir toliau ‘res’ – reikalas, ir ‘rex’ – ‘karalius’.
Tęsinys.
grabiožas, rus. грабёж – apiplėšimas, apšvarinimas, apgrobimas; — grabiož < , grabužas, grobužis, -as, < grobti, šio žodžio atveju hrvatai – serbai yra išlaikę senesnįjį 'grabiti';
rus. prasč. guzas, gumbas, bumbulas — guz < gužas, gužti, gūžti;
pliotkai, lenk. plotka vns. – liežuviai, gandai, paskalos, apkalbos — plotki < pliaukštai, pliaukšti;
rus. кумир – stabas, dievaitis, dievukas — iš tiurkų kalbų, kamš – kaimynas, pradinis gamša – reiškiantis artimą kraujo žmogų, pridėta priesaga -ir-, kas atitiktų lietuviškai 'gamšiorius' < 'gamšaras', tiurkų kalbos greičiausiai gavo šį žodį iš tocharų (dab. Uigūrija) ar sogdų (Vid. Azija), išvada : tiurkai gavo iš lietuviakalbių tocharų ar sogdų, atnešė į Europą ir pasiskolino rusai, davė ir mūsų tiligentams – turėkite, būkite mandri;
tūsas, tūsovkė – G. Babravičius, tiktų bambatrynis; — tus < dūkstas, dūzgas arba dūsas, nuo dūk(s)ti, dūgzti ar dusti, (gražus naujadaras 'dūzgė', 'dūzgės');
rus. шутка – juokai, juokas, pokštas — šutka < gali būti keletas atvejų, vienas iš jų 'šu(s)ta' < šusti,…;
koliojasi, lenk. kalać – prk. teršti gerą vardą, — nesuprantu, kodėl 'kolioti', 'koliotis' nelietuviškas veiksmažodis, jei turime 'kalė', kalaitė';
kūdas, rus. худой, lenk. chudy – liesas, sulysęs, — chudyj < šūdys, ar reikia dar ką aiškinti ?;
pasikavoti, lenk. Pochować się – pasislėpti; — gavati, iš šio veiksmažodžio yra kilę begalė žodžių, mes išlaikėme iki šiandien 'gauti', iš 'gavati' ir lietuvių 'upė', ir japonų 'gava', 'kava' / upė, ir vietovardžiai Namibijoje su -op – 'kavoti' nori nenori, bet tai lietuviškas veiksmažodis, išmestas kalbininkų neatsižvelgiant į lietuvių kalbos vystymąsi laike;
naglas, rus. наглый – įžūlus, akiplėšiškas — naglyj < smaiglus, gali būti maklus, miklus;
apie daugybę vienskiemenių – visi jie lietuviškų šaknų, bet šitokia jų išraiška jie yra besąlygiškai netinkami lietuvių kalbai;
pranc. charme – žavesys, žavumas, kerai, apžavai, grožis; su šarmu, šarmingas, — nesuprantu, kodėl lietuviškas 'šarma' tinka visada, o štai prancūzų skolinys iš lietuvių kalbos 'charme' jau yra svetimžodis ? – gal su vandeniu iš vonelės neišpilkime ir kūdikio ? – be to, gal taip ir sakykime : 'šarma' be jokių ten vyr. giminės, o juk 'šarma' bent dar neseniai buvo niekatrosios giminės ;
vok. fein – puikus, nuostabus, subtilus, — fein < švein(stas), šventinis, be to žemažemiai (nyderlandai) yra išlaikę 'puik' (taria šiandien piauk) kaip 'puikus';
biškį, biškutį, vok. bißchen (bisschen) – truputį, truputėlį, — pirminis 'visagainis' virto į 'bisschen', mažybinė priesaga -chen- atsirado iš 'kainis' < ' gainis';
kaifas, arab. kief = ke(i)f – apsvaigimo nuo hašišo būsena – apkvaišimas, prisvaigimas, apdujimas, — kaif < gavava, čia reikia pasitelkti ilgą įrodymą, teduosiu pirminį, o štai hašiš < gava-gšagša, trumpai paaiškinšiu – gauti nešvarą, išvardinsiu iš gšagša : kaka, kekšė, gakta, šikti, šūdas, šašas, šeši (rodantis nešvarą)…
Įmantriausiai mandrai Vytenis mandravoja (atsiprašau, suprancūzintai reikia sakyti – mandražinasi). Oi, na ir išdykėlis Vytenis …
vau, ang. wow jaust. (amerikietiškas slengas) – didžiulis, stulbinantis, — mano dobermanė kalaitė visada pradeda loti pirmiausia ištardama 'vau', koks puikus gerai išmoktas ir teisingas jausmingumas sklinda iš TV, gatvėse, susitikus pažįstamiems, kaip gerai išmokta, nekaltinkite manęs, mano kalaitei tai gaunasi nemokytai, tskant, bendras išsilavinimas…