Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
Šventi ąžuolai ošia Romovėje neįžengiamų girių viduryje. Tyliai rusena Vydūno Amžinoji Ugnis. Balta pūga, Šiaurio atnešta, paslepia partizano Liūto pėdas. Geležinis vilkas staugia ant apsnigto kalno, kur šią vasarą žuvo paskutinis tauras. Mes tyliai, susisupę į lokių kailius, nukirsdinę Brunoną (sen.vok. rudąjį lokį) meldžiame Perkūną…
Didysis Perkūne, atsakyk, dievaiti, argi garbinga svetimą tikėjimą vadinti paklydimu? Ar šventi žodžiai to, kuris trypia Romovės girios ramybę? Ar gali meilę ir gėrį skelbti tas, kuris grasina kalaviju? Ar gali teisybę sakyti tas, kuris, savo tėvų duotą vardą pamynęs, išsižada ir protėvių dievų? Ar tas, kuris dievų išsižadėjęs ateina skelbti naujo dievo ir mindžioja senus, gali pažinti Dievą? Papasakok mums, Griausmavaldy, koks tas krikščionių Dievas? Argi gali Dievas būti toks bedvasis ir, atleisk už klausimą, Perkūne, toks pamišėlis (po mišių)?
Prieš kelerius metus, tai buvo 771-ieji metai po Saulės mūšio, vienas katalikų kunigas pasakojo, kad dainuoti sutartines – nuodėmė. Prie Saulės kovėmės su tais, kurie kalbėjo tą patį. Didysis Perkūne, ar gali būti tiesa, kad garbinti Žemę, kuri mums kasdienę Duoną augina, yra piktas darbas? Ar tiesa, kad javais alsuojantys dirvonai gali būti negyvi? Ir kaipgi aš galiu patikėti, kad Motina Žemė, kuri mus maitina ir po mirties priglaudžia, nėra šventa? O jei šventa, kodėl negaliu aš lakinti Jos garbei žalčių, bučiuoti ją kas rytą? Atsakyk, griausmavaldy Perkūne, nejaugi aš klystu?
O jei klystu ir Brunono pasekėjai yra teisūs, tuomet…
Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos,
Užlieja sielą man javų laukai.
Rodos, einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad Žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis, Tau šitiek tepasakius,
Pavirto vėl arimų grumsteliu.
(Kazio Bradūno eilėraštis)
O jei klystu ir Brunono pasekėjai yra teisūs, tuomet tegu atleidžia man jų Dievas, kad aš pagonimi pasilieku, nes Žemės gyvastį, nors imk mane tu ir užmušk, vis tiek aš savyje jaučiu. Aš uodžiu kvapą jos, girdžiu kaip ji alsuoja javų laukais ir kaip garuojantys dirvonai kasdienės duonos grūdą kloja man į kluoną…
gražu…
Man irgi gražu.
Ir man gražu.
Kam dar gražu?
Pabūsiu kitokia-man labai gražu 🙂 Tiesiog labai labai gražu.
Migle, jei būčiau tasai Perkūnas, Tau iškart ”išrašyčiau kelialapį” į dangų už gražų Tavo vardą ir teisingą maldą.
Tau iškart ”išrašyčiau kelialapį” į dangų????
– nebūsi tu Perkūnu, pats išsirašyk “kelialapį” į dangų
Apie kovą už savo esmę Darnos dvasioje. Va čia tai menas pasakyti.
Labai gražu.
arsakymas visiems, kodėl tik moteriškoji tikėjimo dalis išliko….