A.Aleksandravičius. Kur toji L.Donskio riba?

A. Aleksandravičius, www.DELFI.lt 

Kai žurnalas „Veidas“ išspausdino garsųjį Petro Stankero straipsnį apie Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolą, didžiulė mūsų visuomenės dalis suošė. To, žinoma, buvo galima tikėtis, ir ne tik turint omenyje platų Lietuvos liberalų ir kairiųjų radikalų sluoksnį. Kiekvienam mąstančiam žmogui eilutė „legenda apie 6 mln. neva nužudytų žydų“ vargu ar galėjo prasprūsti pro akis nesukėlusi susierzinimo. Todėl nėra ko stebėtis straipsnių ir diskusijų šia tema kiekiu; tokie disputai ir kilęs erzelis, drįsčiau teigti, rodo, kad Lietuvos visuomenė nėra apatiška, akla ir tamsuoliška bei kad lietuviai nėra „prigimtinių“ antisemitų tauta. 

Tai, kas nemaloniai stebina net labiau už P.Stankero rašinį, yra Leonido Donskio tinklaraščio įrašas „Kur toji riba?“, vėliau publikuotas ir interneto dienraštyje Bernardinai.lt. Pagrįstai gindamas savo tautos interesus, L.Donskis leidžia sau nesirinkdamas menkinti viską, kas yra taip svarbu lietuviams. 

Turbūt galima užsimerkti prieš vieno iškiliausių XIX amžiaus lietuvių – Vinco Kudirkos – vadinimą „neapykantos eiliniu“. Nepaisant nuveiktų darbų, V.Kudirka yra sukūręs ir tai, kuo šiandien sunkiai būtų galima didžiuotis (kitas klausimas, ar jis būtų taip rašęs, jei būtų žinojęs, kas nutiks 1941-1945 metais). Nors anie rašiniai, žinoma, ir nesuteikia teisės nuvainikuoti šią didžią lietuvių asmenybę, bet leidžia suprasti dalies žmonių antipatiją jam. 

Daug sunkiau L.Donskio tekste nepastebėti akivaizdaus lietuvių visuomenės menkinimo. Jis prasideda pasakymu, kad civilizuotumo ir padorumo ribos pasislinkimas įvyko taip toli, kaip dar nėra buvę. Užgaulu yra tai, kad kalbama ne apie P.Stankero ar žurnalo „Veidas“ padorumą, o apie visos Lietuvos padorumą. Tai pabrėžia iš karto po šios minties sekanti frazė: „…Lietuvoje antisemitizmas yra naftalininis, operetinis, vodevilinis ir liaudiškas.“ 

Argi galima nepadorumu kaltinti visuomenę, kuri po straipsnio pasirodymo autorių išvarė iš darbovietės ir dėl jo rašinio pradėjo ikiteisminį tyrimą? Pasirodo, galima, nes vėliau L.Donskis teigia, kad jau yra nutarta Lietuvoje holokaustą „tyliai eliminuoti <…> reliatyvizuojant, vulgarizuojant arba tiesiog imant ir ištirpdant kituose pasakojimuose.“ Negana to, kalbėdamas apie A.Ažubaliui išsprūdusius žodžius, L.Donskis Lietuvą pateikia kaip priešingybę „civilizaciją nuo barbarybės skiriančiai šaliai“. Akivaizdu, kad tokie žodžiai nedera bet kuriam Lietuvos piliečiui. Dar labiau jie nedera lietuvių su pasitikėjimu išrinktam Europos Parlamento nariui, nes juodina mūsų Tėvynę ir tautiečius ne tik jų pačių akyse, bet ir prieš svarbius Lietuvai bendražygius. 

Vis dėlto, net ir anie žodžiai nėra skaudžiausi. Mane, kaip Lietuvos pilietį ir lietuvių ainį, dar labiau už P.Stankero mintis žeidžia L.Donskio manymas, kad mūsų tautos tragedijai sovietų okupacijos metais nėra net ko lygintis su žydų tragedija Antrojo pasaulinio karo metu. Ar moralu Lietuvos visuomenei tėkšti, kad kankinti ir nužudyti jų protėviai yra mažesnė tragedija už holokaustą? P.Stankero reputaciją pakirto viena vienintelė iš jo straipsnio ištraukta citata. Lygiai taip pat juk galima ištraukti iš konteksto ir L.Donskio žodžius: „Vieną ribą jau buvo leista peržengti. Lietuvos gyventojų genocidui tyrinėti skirtas muziejus Vilniuje sugebėjo genocido sąvoką pritaikyti sovietų karo nusikaltimams ir trėmimams…“ Ar tai nėra sovietinių nusikaltimų svarbos neigimas? Argi stalinizmo prieš lietuvius ir kitas tautas vykdytos represijos nėra vertos genocido vardo? Nuo kada vieno žmogaus kančia ir gyvybė tapo svarbesnė už kito? 

Apie tai, remdamasis profesoriumi Timothy Snyderiu, kalba britų žurnalistas Edwardas Lucasas: „Blogis niekaip negali būti išmatuotas, kaip negali būti išmatuotas gėris ar narsa. 14 mln. karo veiksmuose nedalyvavusių civilių, nužudytų tarp 1933-ųjų ir 1945-ųjų, nusipelnė daugiau nei būti naudojami groteskiškiems bandymams pagal statistiką nustatyti „blogumo maksimumą“. T. Snyderis savo knygoje pažymi, kad būtent diktatoriai pavertė žmones skaičiais, o mūsų darbas – prisiminti juos kaip žmones.“ Tokia yra mūsų pareiga – prisiminti. Bet rūšiuoti represijų ir genocidų aukas pagal tautybę, kilmę ar dar ką nors yra užgaulu ir neteisinga. 

Nors ir yra tikimybė, kad galbūt P.Stankerui paneigti holokaustą „pavyko“ netyčia, vis dėlto aišku, kad jo straipsnis toks, koks pasirodė žurnale, yra smerktinas ir šališkas. Bandydamas suprasti profesoriaus L.Donskio įsiūtį dėl ano rašinio, noriu tik priminti, kad tai vis tiek nesuteikia moralinės teisės žeminti lietuvių tautos ir menkinti skaudžius Lietuvai praeities įvykius. Kad ir koks žiaurus būtų holokaustas, jo vertinimas kaip bene vienintelio tikro XX amžiaus istorijoje genocido ir vienintelės tikros katastrofos, prisiminus kad ir didijį ukrainiečių badą, trėmimus iš Pabaltijo ar Ruandos genocidą, yra, švelniai tariant, nesąmoningas. 

Autorius yra esu tinklaraščio aleksandravicius.lt autorius, poetas ir studentas.