Vytautas Radžvilas, www.zurnalasmiskai.lt
Šalies visuomenė, o pirmiausia besimokantis jaunimas, tik dabar – pavėluotai ir pamažu – pradeda suvokti tikruosius ir ilgalaikius vadinamosios aukštojo mokslo (AM) reformos padarinius. Apskritai pati reforma buvo reikalinga ir neišvengiama, nes tai vienintelis būdas įveikti jau du dešimtmečius trunkančią ir vis gilėjančią AM sistemos krizę.
Atkūrus nepriklausomybę geranoriškos pastangos išvaduoti aukštąsias mokyklas iš smulkmeniškos valdžios priežiūros, deja, baigėsi nelauktai ir nemaloniai. Įtakingiausi akademinio sluoksnio atstovai, pirmiausia aukštųjų mokyklų vadovai, nepanoro ir nesugebėjo pilietiškai ir atsakingai naudotis atgauta universitetų autonomija ir akademine laisve. Daugiausia jų pastangomis prasidėjo stichiška ir nekontroliuojama AM sektoriaus plėtra.
Niekaip nepagerinus studijų kokybės, neturint bazės, trūkstant kvalifikuoto mokslinio bei pedagoginio personalo buvo žaibiškai keičiamos aukštųjų mokyklų iškabos – šitaip atsirado daugybė universitetų. Neįtikėtinai sparčiai didėjo ir juose besimokančių studentų skaičius. Lietuvoje buvo šiurkščiai iškreiptos įvairiuose povidurinio lavinimo sektoriuose besimokančio jaunimo skaičiaus proporcijos: universitetų studentų skaičius smarkiai pranoko kolegijose ir profesinio lavinimo įstaigose besimokančiųjų skaičių. Šitokia stichiška plėtra baigėsi ne tik universitetinių studijų devalvacija, bet ir AM finansavimo krize. Šią krizę mėginta švelninti paprasčiausiu būdu – stichiškai pradėtas taikyti studijų mokestis. Jo dydį kurį laiką mėginta riboti, tačiau apskritai mokančiųjų už studijas skaičius tolydžio augo. Problema iš esmės taip ir nebuvo sprendžiama, tad galiausiai AM srityje susidarė kritiška padėtis ir pamažu buvo pripažinta, kad reforma būtina.
Ją įgyvendinti galima įvairiais būdais. Vertėjo pasinaudoti gera kitų šalių praktika. Daugelyje šalių veikia kuri nors iš trijų galimų studijų finansavimo sistemų. Turtingiausiose šalyse – Skandinavijos valstybėse – aukštasis mokslas yra nemokamas. Daugelyje Vakarų Europos šalių studijų finansavimo naštą dalinasi valstybė ir besimokantieji: visi studentai moka palyginti nedidelį studijų mokestį. Toks visuotinis mokėjimas yra suprantamas kaip socialinio solidarumo išraiška ir lemia, kad AM tampa prieinamas kiekvienam norinčiam ir gebančiam studijuoti. Trečiojo studijų finansavimo modelio pavyzdys – Didžiojoje Britanijoje veikianti besimokantiems itin palanki studijų paskolų sistema. Ją finansuoja ir administruoja pati valstybė. Paskola ir palūkanos pradedamos grąžinti tik tada, kai ją ėmusio asmens pajamos tampa pakankamai didelės. Priešingu atveju paskolos grąžinti nereikia.
Vykdyti reformą derėjo pradėti nuo išorinio aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų kokybės vertinimo. Universitetinių reikalavimų neatitinkančios studijų programos turėjo būti pamažu uždaromos arba joms suteikiamas tikrąjį jų lygį atspindintis statusas. Jas buvo galima palyginti neskausmingai paversti kolegijų studijų programomis. Einant šiuo keliu, buvo galima pamažu atkurti universitetinio, koleginio ir profesinio lavinimo proporcijas, pradėti balansuoti šiems sektoriams valstybės skiriamus pinigus. Optimizavus sistemą būtų aiškiau, kiek tų lėšų iš tiesų reikia.
Tačiau Lietuva reformą vykdė savaip. Mūsų šalyje taip ir nebuvo pritaikytas nė vienas iš anksčiau minėtų studijų finansavimo modelių. Reformos gaires brėžė ne akademinės srities ar pripažinti AM problemų žinovai, bet ideologiškai angažuoti Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai. Nors jų siūlymai nebuvo grindžiami jokia tarptautine aukštojo mokslo organizavimo patirtimi, Lietuvos valdžios ir politikos viršūnės – V. Adamkus, D. Grybauskaitė, V. Landsbergis, A. Kubilius – įsiklausė ne į ekspertų, o būtent į šių nieko bendro su aukštuoju mokslu neturinčių „laisvosios rinkos“ ideologų balsą. Jų žodis tapo lemiamas, tad Lietuvos AM reforma tapo unikali blogiausia to žodžio prasme.
Daugelyje pasaulio šalių įprasta ir laikoma savaime suprantama, kad universitetinių studijų programų kokybę vertina kvalifikuoti atitinkamos srities ekspertai. Lietuviškieji laisvosios rinkos ideologai tokią praktiką pavadino „neteisėtu“ valstybės kišimusi į AM sritį, nors ji taikoma net liberaliausiose šalyse. Kažkodėl šia retorika buvo patikėta. Todėl Lietuva tapo iš tiesų „savita“ šalimi, kurioje pareiga vertinti studijų programų kokybę patikėta „tikriesiems žinovams“ – gimnazijos suolą tik ką palikusiems abiturientams. Programų atrinkimo procedūra stulbinamai supaprastinta – už jas „balsuojama“ vadinamaisiais studijų krepšeliais. Tokios „smulkmenos“, kad programos kokybę įmanoma įvertinti tik jau turint tos srities žinių, kad daugybė žmonių renkasi studijas vadovaudamiesi anaiptol ne kokybės kriterijais, bet visai kitais motyvais, reformos iniciatorių nedomino. Jiems nerūpėjo net tai, kad gavę pareigą „atrinkti“ kokybiškas studijų programas dalis besimokančių jaunų žmonių faktiškai paverčiami eksperimentiniais triušiais, nes yra tiesiog pasmerkiami įgyti nekokybišką išsilavinimą, o neretai dar ir užmokėti už jį savo lėšomis.
Daugybėje šalių pasiteisinęs solidarumo principas mokant už studijas taip pat buvo griežtai atmestas. Studentai suskirstyti į „laiminguosius“, patekusius į valstybės finansuojamą studijų vietą, ir į mokančius visą studijų kainą. Taip pasielgta visiškai sąmoningai. Finansavimo tvarka, kai už studijas moka visi, bet nedaug, be abejo, būtų buvusi labai naudinga studijuojančiam jaunimui ir visuomenei. Tačiau ji netiko bankams, nes trukdė prievarta sukurti didžiules paskolas imančių klientų sluoksnį. Ne tik Lietuvos laisvosios rinkos institutui, bet ir AM reformą laiminusiai valdžiai bei politiniam elitui bankų pelnai pasirodė esą svarbesni už jaunimo ir visos tautos bei valstybės interesus.
Todėl Lietuva yra viena iš tų retų šalių, kur studentai priversti imti didžiules studijų paskolas su milžiniškais procentais. Ir jau visai unikali tuo, kad paskolos turi būti pradedamos grąžinti vos baigus studijas, o procentai mokami dar studijuojant. Tad nereikia stebėtis, kad didėja bėgančių iš Tėvynės studijuoti svetur jaunų žmonių srautas. Vienintelis bankams skirtos AM reformos rezultatas – sukurta tobulai veikianti protų išsiurbimo iš šalies mašina. „Po mūsų nors ir tvanas“ – tokia yra tikroji šios reformos iniciatorių ir vykdytojų filosofija…
