Vytautas LUKŠAS, www.alkas.lt
Deivės Motinos palytėtosioms: M. Remienei ir I.A. Čepienei vakar (lapkričio 24 d.) įteikta J. Basanavičiaus premija.
Skambant VU folkloro ansamblio „Ratilio“ sutartinėms ir dainoms vakar (lapkričio 24 d.) buvo garbingoji premija įteikta dvejoms šalto proto, ryžtingoms moterims: Amerikos lietuvei M. Remienei ir Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojai I. A. Čepienei. Šios moterys puoselėdamos bendruomeniškumą ir etninę kultūrą, pasiaukodamos ir nesusikraudamos turtų nuveikė daug labo Lietuvai.
„Premijos įteikimas – labai jaudinantis momentas, priverčiantis stabtelti ir pajausti, kad mes visi esame istorijos liudininkai: kas mes esame dabar, parodo, kas mes būsime po kelių dešimtmečių“,- sakė Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius sveikindamas šių metų Jono Basanavičiaus premijos laureates.
Gražiai nuskambėjo kultūros ministro Arūno Gelūno sveikinimo kalba: šokėjas besisukdamas apie savo ašį turįs išlaikyti tašką, jog nesusisuktų galvą – šis taškas globaliame pasaulyje yra būtent mūsų kultūra ir papročiai, šios moterys gyvenime supamos vyrų primena garsiąją archeologę Mariją Gimbutienę, plėtojusią Senosios Europos matristinės Deivės Motinos civilizacijos koncepciją, kurios dvelksmas vis dar juntamas mūsų papročiuose. Sovietmetis buvo laikas, kuomet kiekvieną etninės kultūros vertybę tausojome, nes žinojome, jog jai gresia pavojus, tačiau šiandien jos padėtis gerokai liūdnesnė, esame linkę pasiklysti plačiame pasaulyje pamiršdami savo tapatybę.
M. Remienė Jungtinėse Amerikos Valstijose savo veiklą pradėjo skautų tunte. Ji surengė per 200 lietuvių kultūros renginių, įkūrė dienraščio „Draugas“ fondą, vadovauja seniausiai JAV lietuviško radijo programai „Margutis“. Nusipelnė tyrinėdama lietuvių kultūrą JAV, neseniai išleido unikalios mokslinės vertės kultūrologinę knygą „Lietuvių pėdsakai Amerikoje“.
I. A. Čepienė, žymios profesorės Pranės Dundulienės mokinė, nusipelnė kaip mokslinių etnografinių ekspedicijų dalyvė, bei mokyklinio etnokultūrinio ugdymo programų ekspertė. Jos iniciatyva VPU atsirado etninės kultūros mokytojo specialybė. Sovietmetis buvo sunkus laikas tradicinių bendruomenių ir apeigų atžvilgiu, tačiau ir tuomet etnografai, o tarp jų ir I. A. Čepienė, siekė užrašyti kuo daugiau nykstančios senosios baltų kultūros žinių. Kruopščiai surinktus kultūros elementus buvo pavojinga skleisti. I.A. Čepienės sugebėjo etnokultūrines vertybes pritaikyti naujam gyvenimui, civilinėms apeigoms. Etninė kultūra – labai trapi ir kintanti, gyva ji išlieka tik tada, kuomet kinta ir prisitaiko prie naujų aplinkybių.