Raminta KABELKAITĖ, www.alkas.lt
Nuo senų laikų žmogaus atėjimas į šį pasaulį buvo vienas iš slėpiningiausių dalykų. Senovės baltų tikėjimas mus moko, kad žmogus ateina iš mirusiųjų pasaulio, atgimdamas vėl ir vėl. Tai sietina su G. Beresnevičiaus aprašytu garsiuoju Sovijaus mitu, kuriame trumpai nupasakojama žmogaus laidojimo tradicijos.
Pagal tą mitą žmogus palaidotas žemėje grįžta į visa gimdančias Didžiosios Deivės įsčias ir atgimsta vėl. Toks žmogaus atėjimas į šį pasaulį sutampa ir su lietuvių Rėdos ratu. Pagal jį žmogaus siela tarsi pažadinama iš požeminio-povandeninio pasaulio.Tai atsispindi ir dviejuose virsmus apibūdinančiuose žodžiuose – gimti-migti.
Senovės lietuvių pasaulyje žmogaus gimimas buvo sietinas tik su moterų bendruomene. Gimstantį vaikutį pasitikdavo pribuvėja, kurios žodžio reikšmė reiškė pribūti, padėti ateiti, pasitikti ateinančią gyvybę. Kaimuose pribuvėjos dar vadintos bobutėmis, mat paprastai vaikelius gaudydavo pagyvenusio amžiaus moterys. Kiek vėliau įsigalėjus krikščionybei, moterų bendruomenės dingo iš lietuvių gyvenimo, o laukimasis ir gimdymas kuo toliau tuo labiau tapo mažiau paslaptingu moterų rato dalyku. Šiandieninis pribuvėjos atitikmuo būtų gydytoja –akušerė, tačiau paskutinių dviejų šimtmečių dėka į gimdymą įsitraukia vis daugiau vyrų.
Nuo naujos gyvybės sužadinimo iki jos atėjimo.
Šiandien įsigalėjus technokratinei visuomenei ir mokslo bei medicinos laimėjimams raškant laurus, apie nėštumo bei gimdymo tradicijas, daug informacijos nebėra, kita vertus, šios tradicijos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Kur kas daugiau knygų su spalvingais paveikslėliais, bandančiais kuo tiksliau atpasakoti tuos paslaptingus devynis virsmo mėnesius. Iš tiesų baltų pasaulyje gimimas yra vienas iš trijų didžiųjų žmogaus virsmų, kuriuos jis patiria per savo gyvenimą. Baltai tiki, kad moteris, kuri laukiasi vaiko, yra tarsi Žemyna, savyje nokinanti vaisių. Vyras taip pat niekur nedingdavęs, kadangi vaikai buvo tarsi sėkmingos šeimos rezultatas, kartais dar sakoma sėkmingos Perkūno ir Žemynos sąjungos rezultatas, todėl kuo daugiau šeima, o ne moteris, turėjusi vaikų arba „sunokinusi vaisių“, tuo kitų žmonių akyse jie buvo autoritetingesni.
Šiame moters etape nemažą vaidmenį atlieka ir vietos bendruomenė, kurios pareiga yra rūpintis šia gyvybe pagrasymais, perspėjimais, o kartais ir draudimais. Vyravusios nuomonės bendruomenėje skatino moteris vienaip ar kitaip elgtis. Nors šiandien tokie dalykai kaip abortai yra vis dar nepalankiai vertinami, tačiau visuomenėje yra nemažai ir to šalininkų, priešingai negu dabar, seniau moteris pati atėmusi savo vaikui gyvybę būdavo viešai smerkiama, atskiriama nuo visuomenės, o kai kuriose senovės civilizacijose, sužinojus, kad moteris pasidarė abortą, nuteisiama mirties bausme. Bendruomenės „prižiūrima“ buvo ne vien tik moteris. Vyrui ir moteriai susituokus, abiejų pečius užguldavo ir pareigos, ir teisės.
Taip pat XX amžiuje įsigalėjus komercializmui, vis daugiau moterų atsisakydavo (ir dar dabar atsisako) žindyti savo vaikus ir nemažai žmonių ją palaiko. Bent jau prieš 100 metų moteris nežindanti savo vaiko taip pat buvo smerkiama ir tarsi išbraukiama iš moterų bendruomenės. Tačiau nors ir moteris žindydavo savo vaiką ir šioje vietoje buvę nemažai tabu ar nusistatymų.
Šiandien žinoma tradicija, moters įvesdinimas po gimdymo į bažnyčią, yra kilusi iš baltiškosios, kai moteris po gimdymo atgaudavo jėgas ir vėl buvo įvedama į pirtį. Pirtis lietuviams yra šventa vieta. Joje nėra geriama ar uliavojama, o apsilankymai turi sakralinę prasmę. Pirtys yra atskirai moterų ir vyrų. Pagoniškoje Lietuvoje moterys ir gimdydavusios pirtyse, nes pirtyje buvusi aukštesnė temperatūra, negu namuose, todėl tiek vaikui tiek motinai ten buvę saugiau. Taip pirtis moterys rinkdavosi ir dėl to, kad tenai buvusi geresnė aura, mat pirtyse žmonės prausdavosi ir švarindavosi, taip pat pirty būdavo ir prieblanda, kuri ateinančiam vaikui kelia mažiau streso, negu ryški šviesa.
Moterys vedlės
Kitaip vadinamos pribuvėjomis arba bobutėmis. Sovietizacijos dėka, šiandieną praktikuojančių senųjų bobučių nėra, tačiau vis dar yra gyvos pribuvėjystės tradicijos. Praėjus 20 metų po nepriklausomybės Lietuvoje kuriasi Gimties ratai, moterys vis dažniau vaiko atėjimo vietą renkasi jaukius namus, o ne ligoninę, nors esant rimtoms komplikacijoms neatsisakoma ir baltų chalatų personalo. Tačiau iš kur atėjo pribuvėjystė ir kas galėjo būti pribuvėja?
Iki sovietmetį išgyvenusios „bobutės“ ne tik šviesiai prisimena gimdymo tradicijas, bet ir savo sukauptą patirtį. Nors paskutinį šimtmetį, kaip pasakoja pačios pribuvėjos, vaikelius „gaudančiomis“ bobutėmis tapdavo atsitiktinai, tačiau seniau pribuvėjos turėjusios atitikti tam tikrus to meto reikalavimus. Daugumoje kaimų pribuvėja turėjusi būti ištikima savo vyrui, ištekėjusi ir jau vaikų turinti moteris. Vaikų turėjimas parodydavo moters patyrimą ir suvokimą kas yra vaiko laukimasis ir gimdymas. Neretai pribuvėjomis tapdavo ir vidutinio amžiaus žolininkės. Mat seniau iki atsirandant vaistams gydymui buvo naudojamos žolės, taip pat ir gimdant. Pavyzdžiui dar XXa. Pirmojoje pusėje, vaikelius gaudžiusios moterys žinojo kokiais kompresais sumažinti skausmus ar padėti greičiau gimti placentai.
Taip pat nemažai pribuvėjų tikėjo, kad jei vaikas gimsta greitai (t.y. „išskrenda“) jį reikia uždusinti, nes toks vaikas jau yra nedoras. Ne veltui pribuvėjos buvo vadinamos moterimis vedlėmis, mat ne vien jų statusas (t.y būti ištikima vyrui ir ištekėjusia) lėmė jų tapimą pribuvėjomis. Kitos šią profesiją perimdavo iš savo mamų, močiučių, tetų ar kitų giminių. Taip pat pribuvėjomis tapdavo tos moterys, kurios nedarė abortų, mat net žinojimas kaip atimti dar negimusiam vaikui gyvybę užkirsdavo kelią juos gaudyti ir padėti gimdyvei.
Dabartinė pribuvėjystės tąsa
Šiandien Lietuvoje tokių pribuvėjų, kaip buvo prieš 100 metų nerastume. Tačiau jau prieš 20 metų prasidėjęs gimdymų namie judėjimas vėl atgaivina senąsias tradicijas. Lietuvoje jau yra gimdymus namie priiminėjančių moterų, kurios vaikų atėjimui sujungia mūsų protėvių tradicijas ir šiuolaikines medicinos žinias. Tačiau šiandieninės pribuvėjos yra paneigusios ir sugriovusios nemažai senųjų mitų, kurių anksčiau uoliai laikėsi mūsų protėviai. Pavyzdžiui anksčiau vaikus turėjusios tvirtai vystyti motinos neretai iššaukdavo tokias problemas kaip per daug išsišokusią krūtinę (vadinamąją „gaidžio krūtinę“) arba keterą nugaroje. Dažniausiai vyresnio amžiaus moterys dėl tokių dalykų kaltindavo motiną, kad ji per mažai veržusi vaiką, nors žiūrint iš medicininės pusės, kaip tik kuo labiau veržiamas buvo vaikas tuo labiau išsišokdavo krūtinė ir nugara.
Nors oficialiai pribuvėjų Lietuvoje nėra, tačiau daktarai negali atimti pasirinkimo teisės moterims, kurios ryžtasi gimdyti namuose su pribuvėja. Tokie gimdymai moteris vėl sujungia į bendruomenę ir palaipsniui atkuria tokias tradicijas, kaip būsimų motinų bendruomenių kūrimasis dar vadinamų Gimties ratais, gimties marškinių reikšmė ir prasmė mūsų kasdienybėje taip pat artimas mamos ir vaiko kontaktas nuo pirmųjų minučių. Nereikia pamiršti ir tokio fakto, kad nors ir bemokslės, „bobutės“ sugaudavusios per savo gyvenimą virš šimto vaikelių, net ir kebliose situacijose sugebėdavo vaikelį priimti be chirurginių intervencijų ir vaistų.
„Tai sietina su G. Beresnevičiaus aprašytu garsiuoju Sovijaus mitu, kuriame trumpai nupasakojama žmogaus laidojimo tradicijos. Pagal tą mitą žmogus palaidotas žemėje grįžta į visa gimdančias Didžiosios Deivės įsčias ir atgimsta vėl.“
Kas čia dabar? Pagal tą sakmę žmogus, palaidotas žemėje, „prastai miega“ kirmėlių ėdamas.
toj pačioj Beresnevičiaus knygoj yra ir pasakyta kad žmogus laidojamas į žemę, grįžta į visa gimdančias įsčias. 17 puslapis skyrelis laidojimas žemėje. aišku čia ne citata paimta iš knygos, tačiau sutampa su tuo ką norėjau pasakyti ir ką pasakė Beresnevičius
Žalvarine, tai ką sakai, nėra „pagal tą mitą“, t.y. Sovijaus sakmę. Šioji tikrai nekalba apie kokį nors atgimimą, neigi skatina žmones suriestus žemėje laidoti:
„Sovijaus gausiai giminei neregėti didžiojo aptvėrimo vartų. Pagavusiam laukinį šerną netinkamai davė tiems valgį ir bandė nueiti į pragarą. Jam nepajėgusiam praeiti pro aštuonerius vartus į pragarą, prie devintųjų priėjęs permaldavo gimusįjį iš jo, ir įleido jį į pragarą. Užsirūstino ant jo broliai, kad išleido jų tėvą į pragarą, jis gi pabėgo nuo tųjų, pas savo tėvą į pragarą nužengė. Jis gi žemėje kirminų ir kitų daugybės buvo suėstas; o medyje bičių ir vapsvų bei uodų suėstas buvo; jam gi ugniniame lauže sudegusiam – kaip ore ramybę gavo“
„Sovijus buvo žmogus. Pagavęs šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, jis davė jas savo pagimdytiesiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus negalėjo, pro devintus savo norą patenkino, padedamas savo pagimdytojo, kitaip tariant, sūnaus. Broliams ant šio supykus, išsiprašė jų, kad nueisiąs ir suieškosiąs tėvą, ir atėjo į pragarą. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą jiedviem atsikėlus, paklausė jį, ar gerą atilsį turėjęs. Tas jam sudejavo: „Ak! kirminų ir šliužų ėdamas buvau buvau“. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įkėlė į medį ir paguldė ten . Rytą paklaustas, tasai tarė: „Bičių ir daugybės uodų ėdamas buvau, aiman, kaip prastai miegojau“. Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį laužą ir įmetė į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjęs. O tasai jam tarė: „Kaip kūdikis lopšy saldžiai miegojau“.
O apie pribuvėjas įdomu ir naudinga.
p.s dėl to žmonės buvo laidojami suriesti, nes taip jie gražinami buvo į tą pačią embrioninę būseną, kurioje gimė ir taip buvo atgal patikimi žemei Deivei Motinai, ir taip buvo tikima jos regeneruojančia galia. “Deivė, turinti didžiulę kuriamąją, gimdančiąją galią, turėjo rūpintis mirusiųjų atgimimu, o jų “embrioninė, suriesta padėtos reiškė laikiną žmogaus grįžimą i nuolat gimdančias Deivės įsčias.” 17puslapio pabaiga, 18 pradžia. skyrelis Nuvertintos hierofanijos. knyga – baltų religinės reformos. Autorius – G.Beresnevičius.
Aš nelabai supratau autorės požiūrio, iš šio sakinio “Nors šiandien tokie dalykai kaip abortai yra vis dar nepalankiai vertinami, tačiau visuomenėje yra nemažai ir to šalininkų, priešingai negu dabar, seniau moteris pati atėmusi savo vaikui gyvybę būdavo viešai smerkiama, atskiriama nuo visuomenės……..”, ar ji už abortą ar ne :)?, nes yra keli įdomūs žodžiai”…yra vis dar…”, kurie tarsi veda prie atsakymo, bet atsargiai išlaviruojama tarp dviejų požiūrių. Būtų įdomu :).
Dėl vartojamo žodžio “pagonis”. Pats šio žodžio vartojimas yra kilęs iš krikščioniško požiūrio taško, o autorė kiek suprantu yra prijaučianti baltiškąjai kultūrai, apie kurią ir rašo, tad tarsi atsiranda neatitikimas. Teisingiausia būtų vadinti: baltų kultūra, religija.
Rokai, savo požiūrio neišsakau nes jis prasilenktų su esama situacija ir neatspindėtų tikrovės. bendrai sugretinu tai kas yra dabar ir kas anksčiau buvo…