Savo protėvių religiją pažinti gali padėti ir kitų tautų religijos, bet ne todėl, kad jos mažai kuo skiriasi viena nuo kitos. Kitos religijos gali atverti kelius į tavo prigimtinę religiją, kurią iki galo pažinti nėra lengva.
Jau senokai pastebėjau, jog mūsų senąją religiją galima tyrinėti ir pažinti ne tik iš knygų. Kai pradėjau lankytis Indijoje, būtent tai ir suvokiau. Kai manęs paklausdavo, ką tu randi Indijoje, ko ten važinėji, atsakydavau – ten aš randu senąją Lietuvą.
Prie Gango pamačiau kaip buvo deginami mirusieji Gedimino laikais, pamačiau kaip buvo gerbiama gamta. Be ugnies neapsieinama visų svarbiausių švenčių ir apeigų metu. Pas mus lygiai taip pat. Mačiau, kaip paprastiems indams yra svarbios gyvybė ir gyvybės galios, kurios nuosekliai saugomos ir gerbiamos visose senosiose religijose.
Neseniai turėjau galimybę pabendrauti su Tibeto Bono religijos Lama Rinpoče Menri Ponlop. Romuvis Janis Lopeta, kurio iniciatyva garbingas svečias ir buvo pakviestas į Lietuvą, kuria Šventosios Romuvą prie Dūkšto ežero, bet tuo pat metu jo žvilgsnis siekia ir Himalajų kalnus. Bono religija mums įdomi tuo, kad ji taip pat prigimtinė, o ne atneštinė. Budizmas tik prieš 1300 metų atėjo Bono teritorijon Tibete ir tik iš dalies paveikė senąją religiją.
Romuvos bendruomenė Etnokosmologijos muziejaus patalpose Molėtų r. surengė įdomią Bono religijos parodą – Bono dievų atvaizdai bei ritualiniai indai, meno daiktai (paroda veiks iki gruodžio 16 d.). Modernaus muziejaus erdvioje salėje mirguliuoja senojo Tibeto meno formos bei spalvos. Parodos atidaryme dalyvavo ir pats Rinpoče ir galėjo daug ką paaiškinti. Etnokosmologijos muziejaus direktorius G. Kakaras klausė: „ar ne geriau būtų medituoti ir melstis prieš šventą erdvę, šventą tuštumą, kam tie dievų atvaizdai?“ Rinpoče atsakė, jog maldoms ir meditavimui geriausiai padeda atvaizdai ir ženklai. Į tuštumą neįmanoma nei melstis, nei medituoti.
Gana daug Bono dievų – labai piktų, ginkluotų ir grėsmingų. Taip pat atrodo ir ritualinės kaukės, šiepiančios savo aštrias iltis. Kodėl taip, kam to reikia? Prisiminiau ir indų žiauriąją deivę Kali. Apie Kali rašoma, jog ji – tikėjimo gynėja ir tradicijos saugotoja. Rinpoče panašiai aiškina ir savo piktųjų dievų prasmę. Sako: „šitie dievai – tai mūsų gynėjai nuo priešų ir piktųjų jėgų“.
Ar mes, lietuviai, turime ką nors panašaus? Toje pačioje salėje buvo ir kita – Užgavėnių kaukių paroda. Kaukės sukurtos Karolio Gedimino Cieminio. Kai kurios tradicinės kaukės buvo stebėtinai panašios į Tibeto apeigines kaukes. Apie lietuviškas kaukes yra visokių aiškinimų, bet nieko aiškaus. Juk tiek buvo pastangų keisti ir griauti mūsų senąsias tradicijas. Tibetiečių Bono Rinpoče aiškinimai gali padėti suvokti ir mūsų pačių religijos paslaptis.
Norisi suvokti ir religinių vaizdinių savitumus. Dievų vaizdavimas Bono tradicijoje yra labai svarbus, nes, kaip minėjau, tie vaizdiniai reikalingi meditacijoms ir apeigoms. O kas būdinga arba kas atsitiko lietuvių senojoje religijoje? Atėjusi iš kitur nauja religija pirmiausia stengėsi išstumti arba panaikinti dievų vaizdinius. Jų vietą užėmė krikščionių šventieji, nors senosios dievų funkcijos dažniausiai išlikdavo.
Dievų ir deivių dvilypumą gerai išsaugojo mūsų tautosaka. Tokios yra mūsų sakmių laumės. Netyčia paliktą vaiką lauke laumės apdovanoja dovanėlėmis, o tyčia paliktą žiauriai sudrasko.
Jos veikia panašiai kaip Bono dievybės. Skirtumas tik tas, kad laumės yra ryškiai ambivalentiškos. Bet lietuviai turi dar stipresnę savo dvasinės tapatybės saugojimo priemonę. Tai buvo ir yra liaudies daina, kuri sėkmingai saugo ir meditavimo, ir apeigų tradicijas. Bet tai jau kita tema.
O ar negalvojate , kad seniai , labai labai seniai būta vienų , bendrų šaknų ?
Keista skaityti ‘krivio’ išvedžiojimus apie Dievų vaizdinius. Net gali pagalvoti, kad protėviai prisigalvojo visokių stabų ir juos pradėjo vadinti Dievais, Laumėmis, Kaukais, Dvasiomis ir t.t. Gal tarp protėvių buvo Žyniai, kurie suvokė tam tikrus reiškinius ir įvardijo atitinkamais vardais? :-] Tokiu atveju tautosaką galima būtų palyginti su senais mokinių sąsiuviniais – mes suvoksime mokinių žinių lygį, bet nežinosime ką žinojo mokytojas. Žyniai skelbė gentainiams tik tas žinias, kurias pastarieji galėjo suvokti.
‘Krivis’ Jonas Trinkūnas pirmiau įkūrė Romuvą, o dabar blaškosi po pasaulį bandydamas sukurti apibendrintą, vidutinę ‘senąją religiją’. Beje, protėviams tos ‘religijos’ nereikia, o mums reikia tinkamos šiuolaikiniam gyvenimui, kuri remtųsi protėvių pasaulėžiūra.
Ger . Kembly,
prisimenu skaitytus metraščius,apie lietuvių papročius, , tai riteriai skaidydavo juos pasilinksminimui, šiuolaikinių anekdotų prototipas, jei neimsim už pagrindo Ezopo pasakėčias, nuo kurio ir kilo anekdotai.
Jei anot Aristotelio, visi įstatymai kilę iš gamtos, o jei dar pasidomėt prokalbe, jūs kaip lietuvių kalbos specialistas turėtumėte susigėst.
Ger . Arvydai,
Jei jūs skaitote metraščius kartu su ‘riteriais’ pasilinksmininui, jei jūs bedraujate su ‘Aristoteliu’, tai patarčiau susirūpinti savo sveikata…….
Metraščiai, analai , tai tos kruopelytės iš kurių susirenkam savus dievus , savus papročius, o dėl ” riterių ” kitaip tariant ” maldonių ” tai jie vėl užverstų kojas, jei ” prisikeltų ”
Jei rūpėtų legitimacijos galimybė, tai ji yra, prie to pačio ir Aristotelio pastebėjimas. Filosofija – ši išmintis , maža kà bendra teturėjo su tuo, ką šiandien dauguma žmonių vadina filosofija. Daugumai filosofija yra tapusi literatūrinių užsiėmimu,susijusiu su nuosava kalba, valdoma savo ruožtu rašto retoriniu reikalavimu. Tokia filosofija pretenduoja suktis grynųjų sąvokų pasaulyje ir nenori turėti nieko bendra su betarpiškai gyvenamu gyvenimu, su patirtimi.Tokia filosofija apeliuoja į objektyvų protą ir beasmenį protą, kuris elgiasi pagal savo samprotavimu taisykles, sukurdamas sistemą, pretenduoja paaiškinti visus dalykus
ir įminti visas mįsles. Antikos išmintis skleidėsi tam tikrame mįslingume… Gerai būtų, jei šių dienų filosofas turėtų du mąstymo būdus :vienos mintys , kurios gimsta sėdint /tarkim prie knygų / ir tos kurios gimsta jam vaikščiojant gatvėje…
gal virsmo simboliai, tos baisios kaukės ?
Aciu autoriui uz idomu ir kiek netiketa poziurio kampa 🙂 Pritariu ir sutinku – keista matyti teisiancius…nes teisiama ish neishmananciojo poziciju – tai taip dazna snd Lietuvoje 🙂 Puoseleti ir gilintis reikia ne tik i kaukes…bet i ju gimimo priezastis, ju teikiama “priglobsti” ir pan… 🙂 Aciu dar karta Jonui Trinkunui – atviras ir nesupanciotas poziuris neapleidziant ir savo shaknu bei tradiciju… 🙂 Ishmintinga.