Jorikas A. VILKS, www.prospectmagazine.co.uk, www.technologijos.lt
Jorikas Aleksanderis Vilks (Yorick Alexander Wilks) – britų mokslininkas, dirbtinio intelekto specialistas, Šefildo universiteto profesorius, Oksfordo Universiteto Interneto Instituto bei Floridos žmogaus ir mašinų tyrimo instituto vyr. mokslinis bendradarbis. Pagal mokslininko pavardę Vilks galime spręsti apie jo baltiškas šaknis.
Ar dažnai Jūs susimąstote, kad norėtumėte pasikalbėti su asmeniu, kuris jau yra miręs? Kiek klausimų norėtumėte užduoti savo mylimiems žmonėms, kurių čia jau nebėra? Naujų technologijų dėka tokia galimybė galbūt nėra tokia jau ir tolima.
Didelė mūsų gyvenimų dalis jau yra įrašyta internete – ne tik mūsų parašytų elektroninių laiškų bei dokumentų pavidalu, tačiau ir nuotraukose bei vaizdo įrašuose, kuriais dalijamės tokiuose tinklapiuose kaip Facebook, Flickr, YouTube. Tokios įmonės kaip Microsoft, Google ir Vodafone mums suteikia nemokamas saugyklas internete mainais į mūsų gyvenimų duomenis – prisiminimus, pomėgius, įrašus. Tačiau kas nutiks su šiais duomenimis kai mes mirsime?
Į pabaigą eina Europos Komisijos finansuojamo projekto „Kompanionai“ įgyvendinimo laikotarpis. Šio projekto metu sukurta bandomoji kompiuterinė programa pavadinimu „Vyresnysis kompanionas“ (angl. Senior Companion): tai yra kalbantis kompiuterinis veikėjas, sukurtas tam, kad ilgą laiką bendraudamas su žmogumi sužinotų apie pastarojo pomėgius ir įpročius. Šiuo metu tokia programa labiausiai pasitarnautų vienišiems senyvo amžiaus žmonėms, kuriems galbūt reikalingas priminimas, kada išgerti vaistus ir pan. Iš kitos pusės, tokia programa gali padėti sukurti žmogaus „portretą“ ateinančioms kartoms.
Pastaruoju metu autobiografijas ir dienoraščius yra linkę rašyti tik asmenys, turintys tam talentą, išteklius ir laisvo laiko. Tačiau jei tokie projektai kaip „Kompanionas“ ir jo pasekėjai bus sėkmingi, praktiškai kiekvienas galės sudėlioti tam tikrą autobiografiją kaip palikimą savo vaikams. Senyvo amžiaus žmonės neretai turi daug senų fotografijų; greitu laiku tai bus tik skaitmeniniai atvaizdai. „Vyresnysis kompanionas“ teiraujasi skaitmeninių nuotraukų savininkų kas yra kiekvienoje iš jų, kur šios nuotraukos buvo darytos, kokia jų reikšmė asmeniui. Tokiu būdu programa gali išsaugoti daugybę prisiminimų tam laikui, kai savininkas jau bus miręs.
httpv://www.youtube.com/watch?v=MUe9dUccVh8&feature=player_embedded#!
Gal tai ir panašu į futuristinį projektą, tačiau japonų pavyzdys jau parodė, kad stebėtinai paprasti tokio tipo įrenginiai, jei tik jiems pavyksta pasiekti priimtiną balso ir kalbėjimo stiliaus natūralumo lygį, turi savo rinkos dalį. Techninis „Kompaniono“ tipo programų pagrindas yra tyrimų sritis, vadinama „besimokančiomis sistemomis“ (angl. machine learning). Jos esmė yra kompiuterio gebėjimas „išmokti“ dalykus, t.y. savarankiškai papildyti savo duomenų bazę dalykais, kurių jis anksčiau „nežinojo“. Sėkmingas tokios sistemos pavyzdys yra balso atpažinimo technologija: iPad šiuo metu yra įdiegta programinė įranga, galinti balsą beveik pilnai perteikti teksto pavidalu.
Remiantis šiuo „besimokančios sistemos“ principu „Kompanionas“ galėtų imituoti savininko balsą. Stephen Hawking primygtinas reikalavimas nekeisti jo dvidešimties metų senumo elektroninio balso užmaskavo didžiulę pažangą šioje srityje. Pavyzdžiui, automobilių navigacinės sistemos siūlo platų pasirinkimą gana įtikimų dirbtinių balsų su įvairiausiais akcentais. Daugelį metų apibendrindamas savininko gyvenimą „Kompanionas“ išties galėtų sukurti įtikinamai artimą jo balso atitikmenį. Taip pat jis turėtų prieigą prie daugybės vaizdų, elektroninių laiškų ir dokumentų, nupasakojančių savininko gyvenimo istoriją. Atsižvelgiant į tai, nesunku įsivaizduoti, kad netgi savininkui mirus „Kompanionas“ galėtų atsakinėti į klausimus apie pastarojo gyvenimą jo paties balsu.
Ray Kurzweil, inovatorius kompiuterijos srityje, išvystęs kalbos atpažinimo sistemas (leidžiančias žodžiu pasakytą tekstą technologijų pagalba perteikti teksto pavidalu), šiuo metu savo laiką skiria sveikatos produktų tobulinimui, kad pats galėtų ilgiau gyventi ir pasinaudoti tuo, ką jis tiki būsiant sekančiu žingsniu techninės pažangos srityje, t.y. kiekvienos žmogaus smegenų ląstelės reprodukcija kompiuteryje (in silico). „Kompanionas“, kuris imituotų mirusį žmogų, būtų gerokai mažiau radikalus nei tai, prie ko dirba Kurzweil: nors jis ir imituotų elgesį, tačiau neturėtų jokio ryšio su mirusio žmogaus kūnu ar smegenimis. Tai būtų ne daugiau nei kompiuterizuota ir atnaujinta forma „atsisveikinimo“ įrašų, rodomų per laidotuves arba ant modernių antkapių, kur vietoje akmeninio paminklo naudojamas trumpas saulės energijos dėka veikiantis velionio vaizdo įrašas.
Jau dabar internete veikia keturių tipų „mirties tinklapiai“:
– atminimo puslapiai, pašvęsti jau mirusių asmenų atminimui;
– „užrakintos dėžutės“, kuriose yra slapta informacija ginantiems velionio interesus po jo mirties;
– „palikimo“ puslapiai, kuriuose pateikiami paskutiniai norai ir elektroniniai laiškai, skirti peržiūrai po asmens mirties;
– „gyvenimo istorijų“ tinklapiai, kuriuose kaupiama autobiografinė individualaus kūrėjo medžiaga, kaip tam tikras savarankiškas jo paties gyvenimo pristatymas.
Turint omeny šiuos jau egzistuojančius reiškinius, tokie prietaisai kaip „Kompanionas“ netruks pasirodyti artimiausiais metais. Kai kam gali atrodyti, kad programa, atkurianti mirusio žmogaus balsą ir perteikianti jo atvaizdą, yra nepriimtina „nemirtingumo“ forma. Tačiau panašu, kad mirusieji ateityje neišvengiamai „kalbės“ – tad dabar yra pats laikas svarstyti, kokia forma tas pokalbis vyks.
Parengta pagal: “Prospect” ir technologijos.lt
