Garbingos Istorijos Sargybiniai

„Esu sužavėtas, kad Lietuvos kariuomenė tęsia tradicijas ne tos kariuomenės, kuri 1940 metais pardavė Lietuvą, o tos, kuri 1944-aisiais išėjo į miškus“, – „Versus“ kalbėdamas apie „Šarvų projektą“ sakė archeologas prof. Aleksiejus Luchtanas. Jis ir grupė kariuomenės vadovybės suburtų karininkų, istorikų ir dizainerių maždaug per metus atkūrė Lietuvos klestėjimo ir galybės laikų – XIV amžiaus – kario ginkluotę ir aprangą.       

Iki šiol istorikai tik labai apytiksliai galėdavo pasakyti, kaip atrodė viduramžių Lietuvos kariai, sukūrę didžiausią to laikmečio valstybę Europoje, triuškinę ir Rytus, ir Vakarus. Vis dar gyvas rusų okupacijų – ir carinės, ir sovietinės – laikais bruktas stereotipas apie puslaukinius senovės lietuvius, per amžius tesugebėjusius arti žemę ir auginti gyvulius.    

„Šarvų projektą“ inicijavę Lietuvos kariuomenės karininkai sako, kad noras objektyviai paneigti per daugelį metų suformuotą Lietuvos kario stereotipą buvo viena iš priežasčių, pastūmėjusi prie šios idėjos. O apskritai ši mintis kilo dalyvaujant įvairiose iškilmėse Vakarų šalyse: prancūzai, britai ir kitos šalys garbės sargybų kariams aprengti naudoja savo valstybių būtent klestėjimo laikų uniformas ir ginklus.     Lietuvoje atkurtais Algirdo ir Kęstučio laikų šarvais bei ginklais bus rengiama dalis Garbės sargybos kuopos. Planuojama, kad 10 tokių karių spalį dalyvaus iškilmėse, rengiamose Didžiosios Britanijos karalienės atvykimo į Lietuvą proga. Pirmieji du komplektai iškilmingai buvo pristatyti liepos pradžioje, o dabar baigiami gaminti dar aštuoni.      

Šalmai ir skydai – unikalūs     

Autentiška kario apranga ir ekipuotė buvo atkuriama remiantis keliais išlikusiais atvaizdais – garsiuoju Kęstučio antspaudu, šachmatų figūrėle, Marienburgo pilies kolonos kapiteliu ir kitais archeologų radiniais. Istorinės medžiagos išlikę labai nedaug.     

Pavyzdžiui, unikalios formos lietuviškų šalmų rasta vos keletas. Vienas – netoli  Kernavės, kiti Užnemunėje ir Žemaitijoje. Ir visi jie datuojami ankstesniu, negu XIV a. laikotarpiu, o rekonstrukcijai pasirinkti puošnūs Dasiukiškių (Ukmergės raj.) tipo kalavijai pasaulyje yra penki: 3 Lietuvoje, 1 Italijoje ir 1 Lenkijoje.     

Profesorius Luchtanas, lygindamas viduramžių ir šiuolaikinius ginklus, kalaviją palygino su geros firmos kulkosvaidžiu: „Kaip dabar po mūšio niekas nemėto kulkosvaidžių, taip tais laikais niekas nemėtė kalavijų“.     

Archeologas pasakoja, kad senoviniuose lietuvių karių kapuose randama kalavijų, tačiau tai būna tik fragmentai arba ginklai būna rituališkai sulankstyti, beje, tą patį darydavo ir vikingai. Pasak profesoriaus, kalavijai būdavo sugadinami, kad priešai, atkasę kapus, negalėtų jais pasinaudoti.     

Mūsų protėviai turėjo ir ypatingos formos skydus. Mokslininkų manymu, tai buvo grynai lietuviškas produktas. Tik vėliau tokios formos skydai paplito Vidurio Europos valstybėse. Beje, Luchtanas kategoriškai neigia pasakas apie metalinius skydus – jie buvo mediniai, aptraukti oda.  

 Kovinio peilio renesansas    

Ginklus kariuomenės prašymu gamino Mažeikiuose gyvenantis eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys kalvis Algirdas Stankus su sūnumis Mindaugu ir Martynu. Jie nukalė kalavijus, ietis, peilius ir kirvius. Beje, ginklus sugebančių pagaminti kalvių Lietuvoje labai nedaug – apie dešimt.       

Specialistų nuomone, kovinis peilis, pagamintas pagal autentišką pavyzdį, yra idealios formos ir dydžio, puikiai subalansuotas.     

Martynas Stankus pasakojo, kad ginklai buvo gaminami kuo artimesniu senovinei kalvystei būdu, tačiau Stankų kalvė įrengta šiuolaikiškai.     

„Be elektros, su dumplėmis badu numirtume. Jeigu tvorą užsakytų, būtų viso gyvenimo darbas“, – paaiškino kalvis.     

Pirmąjį senovinės technologijos ginklų kaldinimo etapą meistrai apėjo: užuot ieškoję balų geležies rudos (tai būtų labai brangu ir užimtų labai daug laiko), jie metalą pirko.     

Pasak Martyno, sudėtingiausia nukalti kalaviją. Vienam pagaminti reikia maždaug savaitės. Visą kario ginklų komplektą Stankai pagamina per mėnesį. Kalviai laikėsi senovinių technologijų. Pavyzdžiui, kovos kirviai kaldinami iš skirtingų metalų: viduryje – kietas plienas, o iš šonų – minkšta geležis, kuri neleidžia ginklui nuo smūgio sulūžti.     

Martynas apgailestavo dėl vieno žaizdre sudeginto kalavijo: „Užsižiūrėjau kažkur, kelios sekundės, ir viskas. Lydytis ima. Daug darbo buvo įdėta“.     

Pasak meistro, kalama geležis turi būti geltonos spalvos. Jeigu ji per ilgai laikoma žaizdre, tampa balsva, o tai jau nelabai gerai. O paskui iš metalo ima eiti žiežirbos – viskas, metalas kalavijui nebetinka.     

Kalavijui sunaudojama apie porą kilogramų geležies. Kalant nubyra joje esanti anglis, dalis nušlifuojama. Baigtas kalavijas sveria apie 1,3 kilogramo.     

Iečių ir kirvių medinius kotus ir peilių rankenas gamina patys kariškiai, jų specialistas gamina ir medines kalavijo rankenos dalis. Tačiau prie oda aptrauktos ir metalu puoštos kalavijo rankenos darbuojasi dar keli civiliai meistrai.     

Beje, idealios formos ir dydžio, puikiai subalansuotas kovos peilis, pagamintas pagal autentišką pavyzdį, sužavėjo Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų junginio (SOJ) vadus. Pasak jų, peilis pranoksta šiuolaikinius. Rimtai svarstoma tokius pagaminti SOJ kariams.     

„Peilis itin vykęs. Tinka ir duonai atsipjauti, ir priešą perrėžti“, – ginklą apibūdino kovinėse operacijos dalyvavęs SOJ karys.      

Technologija – iš Romos laikų     

Kario aprangą atkūrusi dizainerė Jolanta Rimkutė taip pat nemažai vargo dėl autentiškos medžiagos tyrinėjimams stokos, nes oda ir audiniai žemėje visiškai suyra. Tačiau jai pavyko nepriekaištingai atlikti savo darbą. Atkurti apsiaustai, viršutiniai drabužiai, pošarviai, smūgį amortizuojančios kimštinės šimtasiūlės ir netgi lininiai bei vilnoniai apatiniai drabužiai.     

Apavą ir odines pinigines atkūrė Kernavės muziejininkės, eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narės Dalia Grigonienė ir Dalia Vaičiūnienė. Remtasi autentiškais jų pačių iškastais Kernavėje XIV a. apavo pavyzdžiais bei Viduramžių analogais iš Rygos.     

Šarvus ir drabužius gamino Trakų pilies brolija „Viduramžių pasiuntiniai“. Ji irgi nesinaudoja šiuolaikinėmis medžiagomis – jokio nerūdijančio plieno, štampavimo procesų. Brolijos narys kaunietis Karolis Jankauskas pasakojo, kad šarvus meistrai daro iš senovinio rūdijančio metalo, žalvarinės sagės liejamos, odiniai dirželiai dažomi natūraliais dažais. Šarvinių marškinių metaliniai žiedai ne suverti, o suploti ir sukniedyti. Vieniems marškiniams sunaudojama 15 000–20 000 žiedų. Prieš pristatymą liepos mėnesį meistrai dirbo per naktis. Dalį medžiagų brolijai tenka vežtis iš užsienio.     

„Varinių žiedų reikia kelių kilogramų, bet Lietuvoje niekas jų tokiais mažais kiekiais nepardavinėja – siūlo pirkti toną“, – pasakojo Jankauskas. Brolija gamina ir skydus. Jie daromi iš klijuotos suktos struktūros medienos, kad mažiau skiltų. Tam gerai tinka liepa. „Versus“ nusistebėjus, kad naudojama klijuota mediena, Jankauskas paaiškino, kad ši technologija buvo naudojama net Romos imperijoje – jau tada iš kaulų buvo verdami klijai.     

Jankauskas teigia, kad Garbės sargybos kuopai pagaminti šarvai skirti ne parodoms, juos galima dėvėti.     

„Su tokiais šarvais galima be problemų kautis, – garantavo brolijos narys. – Bet su jais karšta. Tačiau to nepakeisi. Kariams bus sunku stovėti saulėje.“     

Beje, karių apranga su ginklais visais laikais sveria panašiai – maždaug 30–35 kilogramus. Tiek svėrė senovės Graikijos kario manta, tokį svorį nešiojasi ir šiuolaikiniai kareiviai. Atkurtasis viduramžių kario komplektas sveria 33 kilogramus.      

Lietuviai – su svastika     

Kuriant skydo eskizus buvo kilusi diskusija dėl puošybos. Kai kas nuogąstavo dėl svastikų: neva kas nors gali tą neteisingai suprasti. Svarstyta, kad gal iškilmingai pasitinkant kokį svarbų, pavyzdžiui, Izraelio asmenį, šiam pakirs kojas pamačius karius su svastikomis ant skydų, ar įsiūtis apims kokį sovietų kariuomenės pensininką, kai jis regės tokią sargybą prie Valdovų rūmų.    

Tačiau mokslininkai abejojančius įtikino ir svastika buvo apginta. Todėl skydo centre esantį valdovo simbolį – auksinius Gedimino stulpus supa keturios svastikos iš susipynusių žalčių.      

Pasak profesoriaus Luchtano, XIV amžiuje Lietuvoje svastika – ugnies ir saulės ženklas – buvo vienas populiariausių simbolių. Daug metų Kernavėje kasinėjantis archeologas sako, kad svastikos randamos daug kur: ant lyžių, puodų dugnų, žiedų, sagių, diademų ir kitų daiktų.     

„Šis senovinis indoeuropiečių ženklas buvo suvulgarintas ir siejamas su fašizmu. Tačiau iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio jo reikšmė buvo visiškai kitokia. Jo yra visur – Indijoje, Kinijoje, Latvijoje. Nesąmonė sieti svastiką vien su Adolfo Hitlerio valstybe. Manau, turime reabilituoti šį ženklą“, – su užsidegimu kalbėjo A. Luchtanas.     

Ta proga jis prisiminė „išplautų smegenų“ pavyzdį iš savo praktikos. Prieš keletą metų kasinėjant Kernavėje pirmakursė studentė marijampolietė kapavietėje atidengė kaukolę su diadema, kurios visos plokštelės buvo papuoštos svastikomis. Tai pamačiusi mergina šūktelėjo: „Hitlerio ženklas! Reikia išmesti!“ Ji jau buvo užsimojusi šveisti diademą į pievą, bet greta buvęs dėstytojas spėjo sugriebti už rankos.     

Kalbėdamas apie Gedimino stulpus, profesorius sakė, kad tai ženklas, atsiradęs XIV amžiuje, valdovo simbolis.     

„Gal tuo metu jis ir nebuvo naudojamas ant skydų, tiksliai visko atkurti neįmanoma. Bet tai nėra nusižengimas istorinei tiesai, taip galėjo būti“, – samprotavo istorikas.     

Kalbėdamas apie kariuomenės sumanymą atkurti senovės karį, 1863 metų sukilimo dalyvio palikuonis A. Luchtanas sakė: „Kariuomenei ieškoti savo šaknų – šventas dalykas. XIV amžius – Lietuvos klestėjimo laikas. Vytauto Didžiojo kariuomenė sustabdė azijiečių skverbimąsi į Vakarus. Lietuva buvo Europos skydas ir nuo Rytų. Ir pokario rezistencija vyko su Gedimino stulpų ženklu – tuomet šviesiausi valstybės piliečiai ėjo į miškus“.     

2006 09 18 

eVersus žurnalas