Žymos archyvas: Vitalijus Deniušas

V. Deniušas. Kimbrų atėjimas (6)

A.G. Dekapas (1803–1860). „Kimbrų sutriuškinimas“ (1833). Luvras. Paryžius | wikipedia.org nuotr.

Kimbrai – legendų ir tikros istorijos pasakojimų apipinta, kadais gyvavusi, reali tauta. Šios tautos žygiai, kurie tęsėsi ilgus šimtmečius, neliko nepastebimi ir dažnam praeities tyrinėtojui kelią didžiulį susidomėjimą bei begalinį norą įminti kadais kimbrų užmintas mįsles. Išmaišę visą Europos žemyną, jie laimėjo daugybę žūtbūtinių mūšių bei patyrė sunkius pralaimėjimus. Visur žengdami kaip užkariautojai, neretai patys kentė nuo stipresniųjų galios. Skaityti toliau

V. Deniušas. Palemono palikuonys (II) (2)

Kimbrai įsibrauna į Italiją. 1860 m. E. Bendemano graviūra | Berlyno meno ir istorijos archyvo nuotr.

Tęsinys. Pradžia ČIA.

Kimbrai ir jų palemoniados

Kaip jau nekartą minėjome, greičiausiai, būdami keltais, kimbrai VIII a. pabaigoje atsikraustė į aisčių pakrantę, nes skubėjo užimti nusisukusias nuo Aismarių naująsias Krono žiotis. Neišvengiamai pakilus vandens lygiui šiaurinėse aisčių mariose, nuskandintuose pakrantėse žvejų gyvenviečių išties turėjo nebelikti, todėl Ulmiganijos žemė jiems tikrai galėjo pasirodyti menkai gyvenama. Skaityti toliau

V. Deniušas. Palemono palikuonys (I) (12)

Palemonas | wikipedia.org nuotr.

Brutenio ir Vaidevučio legenda bei Palemonas

Vijūkas-Kojelavičius pirmoje savo „Lietuvos istorijos“ dalyje „Apie lietuvių praeitį prieš italų atvykimą į Lietuvą“ pateikia lietuviškos palemoniados priešistorę, kurioje kalbama apie herulu artumą lietuviams bei apie kimbro Vaidevučio įkurtus religinį centrą Romuvą bei Krivių krivaičio postą [1]. Prieš tai gyvenęs J. Dlugošas mums perduoda žinią, kad Romuvos įkūrėjai prūsai, buvo iš Romos imperijos pabėgę lotynai [2]. Būtent itališka kiltis bei krivaitiška religija ir sieja Skaityti toliau

V. Deniušas. Dyvano kelionė (2)

Prūsija

Kalbėdami apie rytinės Baltijos jūros pakrantės praeitį, mes tradiciškai susiduriame su palygintinai vėlyvu šio regiono įamžinimu rašytiniuose šaltiniuose. Negana to, šiuose tekstuose, kraštas ir jame gyvenę žmonės, buvo aprašomi labai lakoniškai bei itin paviršutiniškai. Ir nors pirmasis mūsų pamario gyventojų paminėjimas (Ostiaioi [1]) yra siejamas su 325 m. pr. e. Pitėjo Marseliečio kelionės aprašymu, tačiau po to tęsėsi gan ilga pauzė ir tik I a. apie  šias žemes labai neapibrėžtai rašo Romos istorikai: Titas Pomponijus Mela [2], Skaityti toliau

V. Deniušas. Trys šv. Adalberto gyvenimo aprašymai ir kelionės pradžia (0)

Šv. Adalbertas (Vaitiekus), vyskupas, kankinys. (956-apie 997) | Žiežmarių parapijos nuotr.

Iki šių dienų yra išlikę trys žinomi vyskupo Adalberto kelionės į Prūsiją aprašymai: 998-999 m.  Romoje, kaip manoma, Jonas Kanaparijus (Johannes de Cannapara) parašytas „Vita S. Adalberti episcopi“, tarp 1005-1008 metų Vokietijoje sukurtas Brunono Kvenfurtiečio (Bruno Querfurtensis) „Vita S. Adalberti“ ir vėliausiai (manoma, kad vis dar valdant lenkų karaliui Boleslovui I Narsiajam), nežinomo vokiečių vienuolio paliktas paliudijimas „Passio sancti Adalperti martiris“. Mokslininkų manymu pirmasis aprašymas, kuris buvo pradėtas rašyti iškart po tragiškos Prahos vyskupo žūties, labiausiai tiksliai atspindi tuos 997 m. balandžio įvykius. Skaityti toliau

V. Deniušas. Sūduvių, dainavių ir jotvingių netapatumas (22)

Baltų gentys XII a. | Wikipedia.org nuotr.

Šiuo metu sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumas nekelia niekam net klausimo. Bet kuris su savo krašto istorija susipažinęs Suvalkijos ar Dzūkijos krašto gyventojas šių Lietuvos regionų viduramžišką kilmę sieja su karingųjų jotvingių genties palikimu, o tiksliau tariant, su jų likučiais nusėdusiais pietinėje Lietuvos valstybės dalyje. Net garbingoji „Wikipedia“, įvedus žodį sūduviai, akimirksniu nukreips į straipsnį su išdidžiu pavadinimu Jotvingiai. Taip pat ir seseriškoji mūsų kaimynė Baltarusija, kurios valstybingumo šaknys su Lietuva yra bendros, Gardino srities Polesės Ятвязь (Jotvą), taip pat mielai tapatina su Skaityti toliau