Žymos archyvas: upelis

Pasiilgę tikrumo, glaudžiamės prie gamtos (0)

Feliksas Laivys | asmeninė nuotr.

Gyvendami mieste tarsi pamirštame, kad visai šalia mūsų tvyro miškų ir laukų tyla, rimtis, ramybė, trikdoma nebent paukščių trelių ar šniokščiančios upelės garsų. Tai netrunki suvokti atsidūręs greta Alantos girios (Molėtų r., Pavirinčių k) besiglaudžiančioje Felikso Laivio sodyboje. Ant kalvelės esantį kiemą supa šimtametės pušys, o papėdėje telkšo keturi šaltiniuoti gyvojo vandens tvenkiniai. Dar daugiau sakrališkumo šiai vietai suteikia sodybos šeimininkas, tikras girios filosofas. Skaityti toliau

Rengiamas žygių ciklas „Atrask Sirvėtos salą“ (0)

Sirvetos sala_vstt.lt

Rytų Lietuvoje, įvairiomis kalvelėmis net iki 289 metrų virš jūros lygio iškyla Švenčionių aukštuma. Aukščiausių kalvų grandinė, nutįsusi iš pietų į šiaurę, atskiria dviejų upių baseinus – vakarų pusėje Nemuno, o šiaurės rytuose Dauguvos. Nuo 1992 metų šiame kalvų vandenyne yra skalaujama Sirvėtos regioninio parko sala. Saugomos teritorijos direkcija šiais metais organizuoja pažintinių žygių ciklą, kuris skirtas „Benduomenių metams“ ir kviečia iš naujo atrasti, ištyrinėti kalvotąją „Sirvėtos salą“.

Pagrindiniai šių žygių, kurių numatoma po vieną kiekvieno mėnesio pabaigoje, principai yra vengti įprastų kelių, maršrutų, keliauti miškų keliukais, senais, dabar gamtos glėbyje Skaityti toliau

R.Ragauskaitė. Ožekšnių šviesoj (1)

G.Didelyte_lrs.lt

Ožekšnių vaisiai – uogelės – primena žiedus:oranžinė sėklelė, lyg mažytė gyvybės liepsnelė išsiveržia iš ją apglėbusių purpurinių delniukų. Išsiveržia viliodama paukštelius ir žmones, per juos atsiduodama Amžinybei. O kas yra matęs, kaip ožekšnis žydi? Pavasarį jį nustelbia daug įspūdingesni, puošnesni žiedai ir kvapai. Jo laikas – ruduo…

Kodėl dailininkė Gražina Didelytė, atidarydama savo darbų galeriją, kurią pavadino šaltinių deivės  Andeinės  vardu, pasirinko rudenį – nežinau. Tikriausiai ne dėl ožekšnių, kuriuos pasisodino panamėj – savo sodyboj Dainavos girios viduryje, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Titnagis (1)

Ringaudo nuotr.

Kitąkart labė senė pri tėva buva sūns labė stipras – teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieka negalėdava padirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išejęs arti, išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti žemes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šiena ar šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios trūkdava, ar kartis lūždava.

Tėvs, neturėdamas nei kokios naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato. Skaityti toliau