Žymos archyvas: protėvių kultas

A. Beinorius. Prigimtinė japonų tradicija – šintoizmas (3)

Apeiginis šinto vaidilučių (miko) šokis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šintoizmas (shintō, 神道 „dvasių  ar dievybių kelias“) – tai prigimtinė japonų tradicija paremta protėvių ir dvasių kultu, žmogaus ir gamtos sąveikos darna, pasaulio kaip šventybės samprata. Šintoizmas yra etninė religija, gimusi iš agrarinių kultų ir istorijos bėgyje turėjusi ir valstybinės religijos statusą. Tai tarsi iššūkis mūsų įprastam religingumo modeliui, kilusiam iš judėjiškų abraomiškų šaknų, savotiškas „religinis anchronizmas“ ar autentiška egzotika. Šiuo metu Japonijoje šintoizmas sinkretiškai susipynęs su budizmu ir konfucianizmu, bet gyvuoja gana autonomiškai; Skaityti toliau

G.Beresnevičius. Apie (senosios) lietuvių religijos legitimacijos galimybę (II) (5)

Gintaras Beresnevičius

Šventės kaip šventybiškos pajautos teritorija

Antras legitimacijos lygmuo tai tiesiog šventės. Iš dalies galime kalbėti ir apie krikščioniškas šventes, tačiau pats švenčių šventimas, nuo Kūčių, kai po staltiese tiesiami (slepiami) aukojimo pakloto šiaudai iki Vėlinių, kai tiesiog praktikuojamas protėvių kultas – modifikuotas ir Bažnyčios, ir sovietų, bet išlikęs bene šviesiausia (ne paradoksas) bendravimo su mirusiais, t. y. su protėviais švente. Laužai kapinėse miniatiūrizavosi, buvo paversti į ugneles ant kapų, bet tai ir yra aukojimo laužų miniatiūros kaip ir prėskučiai/šližikai yra protėviams aukojamo duonos kepalo miniatiūros. Skaityti toliau