Rugsėjo 28 d., pirmadienį, 18 val., Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius), trečiuoju dr. Aloyzo Petriko literatūriniu apdovanojimu bus apdovanota rašytoja ir dailininkė Kotryna Zylė už knygą jaunimui – mistinį romaną „Sukeistas“ (leidykla „Aukso žuvys“). Laimėtojai bus įteiktas diplomas ir 3000 eurų apdovanojimas.
Apdovanojimo steigėjas – verslininkas dr. Aloyzas Petrikas, JAV bei Lietuvos aukštųjų medicinos technologijų korporacijos „Vitta Corporation“ prezidentas. Skaityti toliau
Tęsinys. Pradžia ČIA.
IV
Kadangi Sofija tame Aurelijaus koncerte, tiksliau, prieš koncertą nepasirodys, tai yra nešoks bakchančių šokio, ji sugalvojo paimti iš jo interviu. Kadangi jau rašinėjo vienam jaunimo portalui, nuėjusi pas redaktorių išsakė savo idėją, ir redaktorius, buvęs jų mokyklos mokinys, atsakė: „Tu intelektuali, Sofija. Manau, gali pabandyti“. Tada Sofija pirmą kartą susimąstė, kad ji yra intelektuali. Anksčiau apie tai negalvojo. Tai buvo etiketė. Firmos ženklas. Paulinai apie tai nieko nesakė. Pradėjo rengti klausimus. Pasiėmusi mamos antikos literatūros vadovėlį, Sofija pradėjo skaityti. Skaityti toliau
Tęsinys. Pradžia ČIA.
III
Milda buvo ta mergina, kuriai Sofija aiškindavo matematikos uždavinius, su kuria jos vienu metu draugavo vos ne kaip sesės ir žavėjosi Astrida Lindgren bei Aleksandro Diuma knyga apie karalienę Margo. Jas gatvėje ir vadindavo sesėmis, nes abi buvo tamsiaplaukės, garbanotais plaukais ir beveik juodomis akimis. Vėliau ji labai žavėjosi Sofijos grožiu ir jos turimu ar neturimu vaikinu, nes pasakojo Paulinai, kaip matė Sofiją knygyne, kokia ji be galo graži ir turbūt jau turi vaikiną… Mildos tėvai buvo išsiskyrę. „Mano tėvelis – poetas“, – kartą vaikystėje pasigyrė Sofija Mildai. Po kiek laiko, viską permąsčiusi, Milda pareiškė, kad jos dėdė irgi poetas. Skaityti toliau
Tęsinys. Pradžia ČIA.
II
Atėjo rugsėjis. Pardavę butą miesto centre, jie persikėlė į naują mikrorajoną. Jame įsigijo du, vieną šalia kito, seneliams. Ir dar liko pinigų vaistams ir senelio gydymui. Kad ir teko iš erdvaus devyniolikto amžiaus persikelti į dvidešimto amžiaus skurdą ir jausti tą baisią tuštumą ir nykumą, beprasmybę, tik šiek tiek jaunumas jame gelbėjo, buvo ir gerų žinių – senelis atsigavo. Pradėjo net kalbėti. O tai reiškė, kad Sofija vėl turės su kuo pasišnekėti. Užėjusi į jo kambarį, ji prisėdo pasėdėti. Iš senelio akių buvo matyti, kad džiaugiasi jos buvimu. Sofija jautė, kad yra jo širdies džiaugsmas. Ir atrodė, kad jis mąsto, jog turi gyventi, padėti jai, nes tokia gležna gėlė kaip Sofija dar turi išmokti pati apsiginti. Sofija pabučiavo senelį. Skaityti toliau
I
Į Vilniaus centro senus namus pro langus skverbėsi besileidžianti saulė, užliedama erdvų aukštomis lubomis butą. Visa atmosfera priminė devynioliktą amžių. Didžiajame kambaryje kabėjo krištolinis šviestuvas, lubos buvo skoningai išpuoštos gipso ornamentais. Pasieniais pilnos lentynos knygų. Beveik kambario vidury, šiek tiek arčiau lango stovėjo didžiulis ąžuolinis stalas, apkrautas mokslinėmis knygomis ir vadovėliais. Ant stalo stovėjo porcelianinis puodelis, anglų gamybos porcelianinė skulptūrėlė, pakalnučių primerkta sidabriškai pilka vaza. Didysis kambarys švietė besileidžiančios saulės atspindžiais, kuriuos pro praviras Sofijos kambario duris metė veidrodiniai spintos stiklai. Sofija stovėjo prie lango ir žiūrėjo į tekančią upę. Skaityti toliau
