Šventa buveinė – šeivas medelis… Jis nepuola augti, kur papuola. Neužsigriebia vien savo plotų. Vis kukliai prisišliejęs prie kokio jau užgesusio trobesio ar kur nors palei tvoras, kur niekam netrukdo. Šeivas medelis – lyg santūrus inteligentas, kuris daug žino, daug gali, bet veikiau žengs tris žingsnius atgal nei vieną nebūtiną priekin. Pastebėkime jo žaliavimą, jo žydėjimą… Tuoj peržydės.
Pavasarį, vos ima skleisti lapus – jie pilni sveikatos syvų. Valgyk ir stiprėk! Prie skaudamos vietos nedelsk pritverti – numalšins. Birželį – jau kad paduos žiedų!.. Žiedai Skaityti toliau
