Pasimatymas ne pirmas, pažintis – pirma! Tai apie atrastą piliakalnį, esantį arčiausiai jūros. Ir susiruošiau į šį pasimatymą ankstyvą giedrą kovo rytą. Saulelė dar ne virš medžių, o tik už medžių tebebuvo, vis surasdama, pro kur prasiskverbti, kad stovinčio ar jau parkritusio ąžuolo stuomenį pasiektų. Šešėliai ilgi. Tai ir gražu, ir šiek tiek ne kas: akelės nebe jaunos, nematau, ką fotografuoju. Norėjau, kad fotkelėse liktų to gaivaus oro, tos grynumos, tos šalstelėjusios tylos ir kovo aukšto dangaus. Dar tų gilių įgriovų žavesio – jos piliakalnio apsauga buvo. Kai kurios labai gilios, ten beveik bugštu žvelgti… Fotkelėmis nepasėmiau viso to, bet širdimi – taip!
