Žymos archyvas: aristokratiškumas

M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (II) (54)

Marius Kundrotas

Lenkiškojo aristokratiškumo tradicija išugdė elito sampratą, labai artimą prancūziškajai. Tik čia dar daugiau fanaberijos: „co to ja, co to moja kamizelka!“ „Iš viršaus – ‚ui‘, apačioje – kad ir ‚fui!‘“ – traukė per dantį tokius aristokratus ilgaamžiai kaimynai.

Įdomu, jog lenkiškąją elito sampratą salygojo visiškai kiti istoriniai veiksniai, nei prancūziškąją. Lenkija ilgus amžius buvo Europos užkampis – provincija, periferija. Taip į ją ir žiūrėta. Vokiečių, prancūzų, net skandinavų puslaukiniais laikytiems lenkams neliko nieko kito, kaip atsigriebinėti kitų tautų sąskaita: pirmiausiai – lietuvių, o po to – gudų ir ukrainiečių. Taip Europos civilizacinės erdvės rytuose gimė savotiška „mažoji Prancūzija“ – su ambicijomis tapti šio regiono kultūrine metropolija. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (I) (65)

Marius Kundrotas/nuotr. respublika.lt

Šiandien „elito“ sąvoka Lietuvoje praktiškai virtusi keiksmažodžiu. Galime tai sieti su „paksogeito“ konfliktu, nors jis vyko tarp dviejų elito grupių. Galime tai aiškinti sovietine „proletarizmo“ tradicija, nors sovietinė visuomenė turėjo savo elitą – kad ir labai savotišką. Pagaliau, galime tai grįsti paties šiuolaikinio elito atotrūkiu nuo tautos didžiumą sudarančios liaudies, nors čia neišvengiamai tektų grįžti prie klausimo: kas gi yra liaudis, o kas – elitas?

Jau žymus anglų istorikas Arnoldas Toinbis pabrėžė, jog bet kurią civilizaciją ar kultūrą sudaro du matmenys: kūrybinė mažuma ir inertiška dauguma. Šia prasme pirmąjį dėmenį galime vadinti elitu, aukštuomene arba tiesiog – šviesuomene, o antrąjį dėmenį – liaudimi. Skaityti toliau