Art deco stiliaus vilos Perkūno al. 11 Kauno Žaliakalnyje griovimo istorija įgauna vis platesnį atgarsį tiek visuomenėje, tiek ir atskirose kultūros paveldui neabejingose bendruomenėse. Lietuvos architektų sąjungai vis dar liekant šio atvejo nuošalėje, savo atvirą nuomonę apie neeilinio žiaurumo įvykį šalies paveldosaugos istorijoje bei jo įvykiuose dalyvavusius architektų cecho asmenis neseniai pareiškė Lietuvos architektų rūmų taryba. Pilotas.lt pateikia šį pareiškimą:
Lietuvos architektų rūmų taryba:
Lietuvos architektų rūmų taryba atidžiai seka įvykius Kauno Žaliakalnyje, Perkūno alėjoje. Pradėta griauti Art deco stiliaus vila Perkūno al. 11 – trečiajame XX a. dešimtmetyje suprojektuotas architekto inžinieriaus A. Gordevičiaus pastatas, išlaukęs šios dienos be žymesnių išorinių ir vidaus architektūros pakeitimų; pastatas, kuriame gyveno P. Ruseckas – Lietuvos knygnešys, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Steigiamojo Seimo atstovas.
Kaunui, galinčiam gauti UNESCO modernizmo architektūros paveldo vietovės statusą, toks paveldo praradimas yra itin skaudus smūgis.
Nors pastarasis Art Deco stiliaus pastatas tapo savotiška žvaigžde, bet šis liūdnas griovimo faktas yra kultūros paveldo apsaugos sistemos spragų požymis, o taipogi ir nebrandaus kai kurių asmenų požiūrio į architektūrą kaip bendrą vertybę ženklas.
Šios Art Deco vilos naikinimo atvejis nėra nei pirmas, nei paskutinis įvykis, kai sudarkoma istorinė architektūra. Pastarasis įvykis paskatino visuotinį susidomėjimą architektūros paveldu, bet tuo pačiu atskleidė, kad architektūra, tarpukariu tapusi kertiniu Lietuvos tautinės kultūrinės tapatybės akmeniu, šiandien ne visada pakankamai apsaugota.
Kadangi mūsų visuomenėje pagarba tautos istorijai ir kultūrai yra savaime suprantama, tai tokio rango vertybių apsauga turi tapti viešuoju interesu, kurį gina ne tik visos valstybinės institucijos, bet ir kiekvienas pilietis. Siekiame, kad architektūra šiuolaikinėje visuomenėje taptų ne tik greito ir pigaus vartojimo ir trumpo galiojimo gaminiu, bet ir kultūrinio papročio atspindžiu bei tautinio įkvėpimo šaltiniu.
Tenka pripažinti, kad architektūros paveldo naikinimo aktai neapsieina ir be architektų cecho narių. Todėl Lietuvos architektų rūmų taryba architekto etikos sampratos stiprinimą mato kaip vieną iš pagrindinių organizacijos veiklos krypčių. Kita svarbi kryptis – švietimas. Būtina siūlyti architektūros ir meno istoriją įtraukti į ugdymo mokyklinių programų turinį, taip viliantis, kad su laiku ne tik istorinė, bet ir šiuolaikinė architektūra taps Lietuvos kultūrinės tapatybės dalimi bei rytojaus paveldu.
Dėl susijusio įvykio – LAR taryba reiškia apgailestavimą, kad kolega architektas A. Karalius peržengė liniją, skiriančią asmeninio požiūrio gynimą nuo nepriimtino fizinio veiksmo. Kita vertus, ši krizinė padėtis turėtų būti teisingai vertinama konkrečių ją sukėlusių aplinkybių kontekste. Akivaizdu, kad šiuo atveju atitinkamos valstybinės bei savivaldybės institucijos, kaip ir daugeliu kitų atvejų, nepateisinamai ilgai neatliko savo konstitucinių pareigų, tokiu būdu iš esmės leisdamos sunaikinti mūsų bendrą kultūros paveldą.
Architekto A. Karaliaus veiksmai, nors ir nepriimtini savo forma, neabejotinai buvo skirti viešojo intereso gynimui ir be visa ko, gali būti vertinami kaip būtinojo reikalingumo lauke suprantama profesinės ir pilietinės nevilties išraiška.
Parengta pagal Lietuvos architektų rūmų naujienas
Architektų rūmai verti padėkos bent už tokį žingsnį remiant kovotojus su visų mūsų paveldo naikintojais.