Vilniaus miesto savivaldybė nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkytojams ir naudotojams siūlo du patogius įrankius – Nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybos gaires, kuriose išsamiai aprašomos kultūros paveldo vertybių tvarkymo procedūros, ir atmintinę apie miesto viešųjų erdvių istorinio veikimo įrangos saugojimą, kuri bus naudinga ir kaip bendrosios pagalbos linija – skelbia susisiekimo duomenis, kuriais galima kreiptis kilus skubiems paveldo gelbėjimo klausimams.
„Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga yra viešasis siekis, o siekdami išsaugoti jį bei perduoti ateities kartoms, turime sudaryti sąlygas vilniečiams ne tik jį pažinti ir naudotis, bet ir tinkamai tvarkyti“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros paveldo
apsaugos poskyrio vedėjas Darius Daunoras. Dokumento rengėjai susistemino ir kiekvienam paveldo naudotojui patogia apimtimi pristato esmines su paveldo apsauga susijusias LR nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme, Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose vartojamas nuostatas ir sąvokas.
Gairėse apibendrinti reikalavimai, keliami nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai ir apsaugai (kalbama apie tyrimus, darbų rūšis, projektavimo sąlygas, projektavimą ir leidimus), bei taikomos skatinimo priemonės – tokiu būdu siekiama išsaugoti Vilniaus miesto kultūros paveldo vietovėse esančių vertybių savitumą ir skatinti tampresnį Savivaldybės bei miesto gyventojų bendradarbiavimą kultūros paveldo apsaugos srityje.
Kartu parengta atmintinė dėl miesto viešųjų erdvių istorinio veikimo įrangos išsaugojimo. „Seni, autentiški miesto gyvenamosios aplinkos bruožai, mažoji architektūros, techninė įranga bei infrastruktūra dažnai turi didelę išliekamąją vertę, tikrai verta juos išsaugoti. Reikia galvoti ir apie tai, kad tie bruožai nenukentėtų atliekant įvairius darbus artimoje jų aplinkoje“, – sakė D. Daunoras. Be to, rengiant projektus siektina numatyti ir tradicinių, istorinei aplinkai būdingų medžiagų naudojimą. Visi šie istoriniai bruožai kuria vertę miesto savitumui, gyvenamajai aplinkai ir kultūrai.
Kultūros paveldo žinovai ragina ypatingai atkreipti dėmesį į Senamiestyje ir jo apsaugos zonoje esančių miesto viešųjų erdvių istorinio veikimo įrangą – suolus, šiukšliadėžes, apšvietimo stulpus ar konsoles, gatvių pavadinimų lenteles, pastatų numerius, lietvamzdžius, vandens kolonėles, apvalius skelbimų stulpus, kanalizacijos dangčius, tvoreles, vartus ir net tarpuvarčių stulpelius.
Viešųjų erdvių tvarkybos projektuose siūloma numatyti visą istorinio veikimo įrangą projektuojamoje teritorijoje pažymėjimą, įrangos atstatymo tikslias vietas ar perkėlimo vietas (jei jų negalima atstatyti tiksliai toje pačioje vietoje), įrangos atnaujinimo būtinybę, įrangos saugojimo vietas (jei neįmanoma ar netikslinga pagal projektą jų atstatyti buvusioje vietoje). Jei irangą tenka laikinai pašalinti, kad netrukdytų atlikti tvarkybos darbus, būtina įpareigoti rangovus grąžinti juos į vietą pabaigus darbus.
Paveldosaugininkai, pasak D. Daunoro, neretai pabrėžia, kad Lietuvoje kartais pasitaikantis užsakovų ir architektų siekis viską kuo labiau atnaujinti ir palikti kuo mažiau senos, laiko išbandymus atlaikiusios ir todėl „prastai, netvarkingai atrodančios“ mažosios architektūros, techninės įrangos bei infrastruktūros įrangos prasilenkiančios su Europos patirtimi ir praktika. Europoje tvarkybos darbams istorinėje aplinkos jau seniai taikomas mažiausio galimo žmogaus įsikišimo būdas, kurio tikslas yra kuo mažiau keisti esamą istorinę aplinką, joje saugomas vertybes, kuo labiau tausoti išskirtines aplinkos vertybes.
Vilniaus nekilnojamo paveldo tvarkyboje pertekliniai dalyvauja Lenkija siekianti čia kuo labiau atgaivinti lenkybės palikimą.Dabartinė liberalmarksistinė Vilniaus valdžia su Tomaševskio partijos atstovais uoliai minėtai kaimynės veiklai pritaria,deja.
Vis dėlto Vilniaus istoriniu palikimu būtina rūpintis atsiželgiant ypač lietuviškų interesų atžvilgiu.