Sudie, Andriuk, sudie, keistuoli, daug metų linksminęs vilniečius ir miesto svečius. Sunku atsisveikinti su kraštiečiu, daug metų pažintu muzikantu Andriumi Šiška. Vakar gaunu žinutę, kad šeštadienį Andrių Šišką priglaudė gimtoji Kaišiadorių rajono Vilkiškių kaimo žemė. Ak, kaip gaila, o aš dvi savaites vis jį prisimindavau, net su dukra prie stalo kelis kartus jį apkalbėjome… Iki jo gimtadienio lapkričio 27 dieną, kai būtų šventęs 80-metį, buvo likę tiek nedaug…
Paskambinu žmonai Genutei, klausiu, kas atsitiko, ar sirgo Andriukas? ,,Laimute, kad atsirastų koks gerai rašantis daktaras, tai galėtų parašyti knygą apie tai, kaip nereikia gyventi, kad sveikas būdamas savęs nenumarintum,“ – verkdama sako Genutė ir pasakoja apie Andriuko dietas. Na taip, norėjo žmogus ilgai ilgai gyventi ir persistengė. Dabar yra labai daug knygų apie mitybą, tai galima visko prisiskaityti, o jei turi geležinės valios ir dar laikysies visko labai užsispyręs, net daktarų neklausysi,
tai tas noras ilgai gyventi gali ir neišsipildyti. Andrius buvo sveikas ir stiprus, jėgų jam nestigo nuo vaikystės, bet didelis įtikėjimas į visokias dietas, lengvai pasiekiama įvairiausių mitybos šarlatanų literatūra, televizijos laidos, sveikos mitybos pamokų paieškos internete, jį pražudė.
Gaila Andriuko, keistuolio muzikanto, važiuodavusio pagroti Senamiestyje net iš Lazdynų. Jis buvo labai įdomi asmenybė. Sako, kad tai daugiausia kompaktinių plokštelių išleidęs lietuvis. Dabar nieko nevertinsiu ir neaptarsiu, nes dar sunku nuo vakar vakaro priprasti prie žodžio ,,buvo“. Gal ir taip, gal ir daugiausia tų plokštelių, juk pati turiu daug jo dovanotų. Jis buvo keistas, bet protingas ir išsilavinęs.
Kai sėdėdavo Senamiestyje prie mano namo ir grodavo, o aš eidavau pro šalį, visada užkalbindavau jį: ,,Andriuk, ir ko dabar taip keistai apsitaisei?“ – klausdavau jo, kai matydavau, kad groja su skirtingų spalvų pirštinėmis – viena ryškiai geltona, o kita raudona. Ant galvos visada buvo balta Amerikos jūrų laivyno kepurė su snapeliu, dar visada balti marškiniai, languota liemenė… „Jeigu aš taip neapsirengsiu, tai manęs niekas nepastebės”, – sakydavo Andriukas ir jo akys valiūkiškai sublizgėdavo, tarsi sakytų: ,,Suprask, kiekvienas užsidirba taip, kaip jam geriau sekasi“. Aš truputį susigūždavau, galvodavau, ar aš taip galėčiau. Na, jis ne Rožytė, ir ne amžinatilsis Pilies gatvės kunigaikštis, bet… Oi, tos pirštinės! Jis buvo tiesiog ,,verslus“, žmonės mielai sustodavo prie jo, dažnai į jo akordeono dėklą įmesdami ir daugiau reiškiantį popierinį pinigėlį, nesismulkindami su metaliniais. Ypač dosnūs būdavo užsieniečiai. Ir Andriukas užsidirbdavo pinigėlių naujai kompaktinei plokštelei išleisti. Jis ir be grojimo gyveno gerai, nes buvo darbštus, turėjo puikią šeimą, bet, visą gyvenimą grodamas, jis gerai užsidirbdavo būtent savo grojimui.
Prisimenu, kaip vienas buvęs ansamblietis pašiepė Andrių, neva tas meluoja susiriesdamas apie jo turimų prabangių muzikos instrumentų kolekciją. Ir smagiai juokiasi, kad ,,senis“ nusikalba. Tada aš ansambliečiui sakau: ,,O tu paprašyk, kad jis tau tuos instrumentus parodytų, jis nešiojasi nuotraukytę savo švarko vidinėje kišenėje. Pamatysi ko nematęs, o aš buvau pas jį, mačiau tuos instrumentus savo akimis“. Po kelių dienų, pamatęs mano minėtą nuotrauką, ansamblietis sako: ,,Bet tikrai, kiek jis tų instrumentų turi! O aš maniau, kad niekus paisto“.
Kur ten nusikalbės, juk visą gyvenimą grojo ir už ,,užgrotus“ pinigus pirkosi gerus instumentus. Buvo baigęs Vilniaus politechnikumą (net nežinau, kaip jis tiksliau vadinosi), specialybė buvo susijusi su mašinomis ir transportu, dirbo sėkmingai, bet gyveno iš muzikos.
O kiek visokių pasakojimų iš jo galima buvo išgirsti apie jo grojimą po tris paras, apie grojimą su nuostabiaisiais Žaslių čigonais Aleksandravičiais. O jau tie kokie muzikantai buvę – kiekvienas senesnis kaišiadorietis apie tuos virtuozus pasakys tik gerą žodį. O kokias grojimo varžybas jie surengdavo – ir akordeonus už nugarų laikydami, ir žaibiškas polkas grodami, ir improvizuodami, kai reikia pajausti grojimo partnerį tik iš suremtos nugaros, o polką užbaigti tuo pačiu metu netikėčiausioje vietoje. Ir Andriukas nepasiduodavo, nenusileisdavo. Esu su juo lankiusi jo jaunystės muzikantus, tik jie jau nelabai pagrodavo, o Andriukas dar išdidžiai išsitraukdavo savo instrumentą ir ,,lupteldavo iš peties“.
Dažna muzikantų bėda, atsirandanti grojant pasilinksminimuose, kai nelabai yra kada gerai pavalgyti, bet stikliuką degtinės jiems kas nors būtinai prineš ir įsiūlys, Andriuko nepalietė, o jo grojimo draugus ankstokai nuo muzikos atitraukė. Jis mokėjo tūkstančius melodijų, kai kurios iš jų yra labai vertingos, nes atspindi Kaišiadorių krašto muzikantų repertuarą. Prie garsiųjų Lietuvos tradicinių muzikantų specialistai jo nepriskyrė dėl instrumento. Jis grodavo prabangiais mygtukiniais akordeonais, o jiems reikėjo paprastos armonikos… Mylėjo jis savo akordeonus, apie kiekvieną galėdavo papasakoti: ,,O, mano ,,Paolo Soprani“, tai ne šita ruska garmoška”, – sakydavo. O ką gi daryti kaišiadoriečiams, jeigu jų instrumentai dar prieš karą buvo prabangesni? Viskas taip susiklostė gal ir atsitiktinai, nes vieni pirmųjų į Ameriką užsidirbti kažkada išvažiavo ir daug neturtingų, bet labai gabių ir darbščių kaimo berniokų. Jie grįžo iš Amerikos su puikiausiais instrumentais, o gal juos nusipirkdavo ir Lietuvoje, svarbu, kad sąžiningai uždirbtų pinigėlių geriausiems instrumentams pakako. Ir pradėjo jie groti tradicines melodijas, džiaugdamiesi didesnėmis instrumento galimybėmis, išlaikydami tėvų ir senelių muziką, bet, kaip ir visi jauni žmonės, prisigraibydami visko, ką tik galima pagroti. Bet svarbu pabrėžti – senąsias, tradicines melodijas jis išsaugojo.
Kaišiadorių krašto muzikantų įtaka visai Lietuvos tradicinei muzikai padarė didelę įtaką, nes čia melodijų prisigraibė net pats Pupų Dėdė, nes nuolat lankydavosi Krivonyse, žmonės kalba, kad širdies reikalų vedinas. O kaišiadoriečių melodijas į kitą pusę Neries Širvintų rajonan pernešęs muzikantas Stasys Baumila, išleidęs puikią plokštelę? Kas ir kokiame rajone jo įgrotų melodijų nesekė ir nekartojo? Teko paklausinėti tos pavardės žmones, daug sužinojau apie Kaišiadorių folkloro kelionę į Širvintų kraštą. Negaila, tik norėtųsi, kad būtų paminėta, iš kur…
Andriaus Šiškos dėdė Alionis tik dėl 1941 metais prasidėjusio karo neįgyvendino savo svajonės gaminti sudėtingus instrumentus Kaišiadorių rajone. Nesigilinsiu į tikslius muzikinius instrumento apibūdinimus, bet dešinioji ranka būtų turėjusi galimybe groti ir mygtukais, ir klavišais viename instrumente. Tokių instrumentų mes kartais matome užsienio festivaliuose, bet jų gamyba būtų jau visai netrukus prasidėjusi, dar stigo tik gražesnio perlamutro instrumentų korpusams. Alionio būta itin talentingo. Talentingų būta ir dėdžių Ramanauskų, kurie puikiai grojo, bet galvas paguldė partizaninėse kovose. Tarp kitko, giminės darbštumas ir nagingumas atsispindėjo ir kituose darbuose.
Andriuko Naudžiūnų giminė paliko kaišiadoriečiams prijuosčių prijuostę – baltą, siuvinėtą taip meistriškai, kad visa Lietuva jos prie tautinių drabužėlių norėtų, bet laimė, kad specialistai ją laiku ,,įvietino” – kaišiadoriečių jinai, ir tik jų.
Kartais pasikviesdavau Andrių Šišką pagroti vieną kitą polką, valsą ar fokstrotą į ,,Vilnelės” ansamblio koncertus. Žiūrovams jo muzika labai patikdavo, bet atsirasdavo daug ,,žinovų“ iš paties kolektyvo, kurie sakydavo: ,,Ką čia ta vadovė sugalvojo folkloro ansamblyje groti su bajanu?“ Na ką, jeigu jau jums čia bajanas, tai gal ir negrokim. Bet aš ragindavau Andriuką įrašyti kuo daugiau senesnių, vaikystėje ir jaunystėje girdėtų valsų ir polkų. Kai kada jam reikėdavo tik priminti melodiją, o jis ją pagrodavo, nes prisimindavo. Taip jis mano primintą polką pavadino ,,Laimos“, nors aš – tik menka melodijos ,,priminėja“.
Kartais Andriukas įnikdavo groti rusiškas melodijas. Tada ,,dori lietuviai“ įpykę puldavo jam aiškinti, kaip negerai miesto centre groti rusiškai. O jis atsikirsdavo, kad geras muzikantas moka viską ir užgrodavo čekų, žydų, vokiečių, italų ar prancūzų šlageriukų. Melodijos jo galvoje slinko viena po kitos kaip traukinuko vagonai, jis jų neapgalvodavo – tiesiog grojo, ir tiek. Kartais melodijos buvo ne visai tikslios, kartais paties pagražintos ar ,,patobulintos“, nes buvo laisvas kaip padangių vėjas. Kartais grodavo monotoniškai, be uždegančio ritmo, tada labai reikėdavo, kad šalia atsidurtų geras būgnininkas. O jau tada tai suskels!..
Labai gerai grodavo su Algirdu Montvydu, garsiojo jaunimo muzikos Montvydo tėvu. Yra nufilmuotas jų grojimas gatvės muzikos dieną prie Bernardinų sodo. Bet nebūtų Andriukas, jei tokiam pasirodymui nepasitiestų raudono kilimo. Jis mokėjo daryti ,,triukus“, kurie priversdavo prie jo sustoti, nusipirkti CD, įmesti pinigėlį ne tik seną, bet ir jauną.
Bet nebėr Andriaus Šiškos, nesuprasto, neišnaudoto, daugeliui nereikalingo. Keisto, bet už daugelį gudresnio. Et, prirašiau aš čia bet ko, reikia man nors mintyse Andriuko atsiprašyti. Juk gražų gyvenimą žmogus nugyveno, daug žmonių palinksmino, o jau kaip skraidyti padangėmis vardan muzikos – kiekvienas mes pasirenkam. Man Andriukas buvo brangus ir man labai gaila, kad jo jau nebus. Prieš mirtį jis paprašė ant krūtinės uždėti kompaktinę plokštelę, taip ir mirė su savo muzika ant krūtinės. Laidotuvės, jo prašymu, irgi buvo kitokios – visas dienas laidojimo namuose Kaišiadoryse skambėjo pritildyta Andriuko muzika… Atsidūstu: ,,O kad jam būtų tekę muzikos mokslų paragauti?..“
Andrius Šiška ir Algirdas Montvydas 2015 metų Gatvės muzikantų dienoje prie Bernardinų bažnyčios:
