Nuskambės paradoksaliai, tačiau didžiausias miškų priešas yra Aplinkos ministerija – institucija, kuri, sprendžiant pagal jos pavadinimą, turi būti didžiausias jų draugas. Juk miškai – neatsiejama aplinkos dalis.
Štai ministerija buvo nusprendusi, kad reikia supaprastinti leidimų savininkams kirsti miškus tvarką. Tiesa, tokia nuostata yra įrašyta ir į Vyriausybės programos priemonių planą, todėl „nuopelnus“ už šią idėją reikia priskirti ir visai Vyriausybei, kurioje, beje, yra ne vienas „žaliųjų valstiečių“ deleguotas asmuo. Tarp jų – ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
Laimei, suinteresuotos visuomenės grupės, susijusios su miškų apsaugos klausimais, gulė kryžiumi prieš šiuos užmojus, ir teikė kardinaliai priešingus siūlymus: dėl veiklos miškuose sugriežtinimo. Kadangi artėja rinkimai, politikai atsitraukė ir nusprendė neteikti minėtų projektų ir „pratęsti diskusijas“.
Šiandien Vyriausybė svarstys dar vieną Aplinkos ministerijos iniciatyvą. Trumpai esmė tokia. Seimas pernai nusprendė, kad Vyriausybė iki liepos privalo parengti Miškų sodinimo programą, paskirti ją koordinuojančią instituciją ir nustatyti, kokia naujojo transporto priemonių taršos mokesčio dalis kasmet turi būti skirta šiai programai įgyvendinti. Tačiau Aplinkos ministerija pareiškė, kad „Miškų sodinimo programa būtų dar vienas biurokratinis dokumentas, kuris neišspręstų miškingumo didinimo problemų“. Kitaip tariant, nepaisant Seimo įpareigojimo, Aplinkos ministerija pati nusprendė, kad Miškų sodinimo programa… nereikalinga.
Kita vertus, Lietuvoje labai kvailai paskirstytos funkcijos tarp ministerijų. Aplinkos ministerijai, pavyzdžiui, priskirtos dvi kardinaliai priešingos funkcijos: kuruoti ne tik aplinkos, bet ir statybų sritį. Kažkodėl antroji funkcija jai pasirodė svarbesnė. O niekam ne paslaptis, kad miškai tik trukdo statybų plėtrai.
Kiekvienam, turinčiam šiokią tokią sveikesnę nuovoką, turėtų kilti klausimas: kas yra bendra tarp aplinkos apsaugos ir statybų sektoriaus? Paprasčiausiai būtų galima įkurti kokią nors instituciją (ne Aplinkos ministerijos sudėtyje), kuri būtų atsakinga už statybų teisėtumo priežiūrą, ir tiek. Kai dirbau aplinkos apsaugos inspektorium, ne kartą susidūriau su faktais, kai statybos inspektoriai kaip karštą bulvę mesdavo atgal skundus dėl galimų pažeidimų miško žemėje, sakydami – čia ne stitinys, todėl skundą nagrinėti ne mūsų kompetencija.