Pirmoji pasaulyje archeologė
Iš tolimiausių istorijos ūkų kartais mus pasiekia žymiųjų pasaulio moterų vardai. Jie įdomūs mūsų amžininkams tuo, kad parodo, kaip istorijos tėkmėje vienoje ar kitoje šalyje keitėsi moterų vertinimo kriterijai.
Iš senovės Romos imperijos mus pasiekė imperatorienės Elenos rašytinis portretas. Vienas reikšmingiausių įvykių jos tapsme Romos valdove buvo jos krikštas 313 metais. Ji krikščionybėn patraukė ir savo sūnų Konstantiną. Elena buvo laikoma dosnia valdove. Žmonės ją mylėjo. Ji statė ne tik katalikų bažnyčias, bet ir stačiatikių cerkves, nes laikė, kad tai tik skirtingos krikščionybės šakos, natūraliai susiklosčiusios, sąlygojant skirtingoms svarbioms aplinkybėms
Elena buvo labai graži. Tik ne iš kilmingos šeimos. Ją pirmą kartą pamatęs Romos imperatoriaus aukštas karininkas Konstantinas I. Chlonas neteko galvos iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, kad ir tais laikais būta drąsių žmonių, nebijojusių dėl meilės rizikuoti prarasti savo karjerą ar net ir turtą. K. I. Chlonas Eleną vedė ir sulaukė sūnaus Konstantino. Tuo tarpu Romos imperatorius Dioteklenas K. I. Chloną paskyrė jaunesniuoju imperatoriumi (cezariu). Už tą malonę vyriškis turėjo palikti Eleną ir vesti vyresniojo imperatoriaus Maksimiliano Hertkulijaus podukrą Teodorą. Elena, likusi gyvanašle, ypatingai neliūdėjo, nes iš ją palikusio vyro gavo didžiulį turtą. Todėl ji savo likusį gyvenimą nutarė paskirti sūnaus auginimui ir jo deramam auklėjimui. Jos sūnus Konstantinas buvo gabus berniukas, gerai išmokslintas ir išlavintas visų svarbiausių to meto menų, tarp kurių svarbiausioji buvo karyba. Buvo patrauklus, protingas, greitai kilo karinės karjeros laiptais ir tapo Romos imperatoriumi Konstantinu Didžiuoju, o jo motina už jos pasiaukojimą sulaukė didžiulės žmonių pagarbos. Jai buvo suteiktas šviesiausios Augustos titulas. Sulaukusi 80 metų Elena ryžosi įgyvendinti didžiausią savo gyvenimo svajonę surasti Jėzaus Kristaus nukankinimo vietą ir ją atitinkamai pagerbti. Surinkusi dorų ir protingų palydovų komandą ji ryžosi keliauti į Palestiną ir Jeruzalę ir 326-328 metais po ilgų ir sunkių ieškojimų, iš tikrųjų atrado Kristaus nukankinimo vietą ir pralenkusi net savo lūkesčius, atkasė Kryžių ant kurio buvo prikaltas Kristus.
Savo pavaldiniams Elena įsakė tą Kryžių padalinti į tris dalis: vieną dalį Kryžiaus paliko gulėti toje pačioje vietoje, kur jis ir buvo, ją užkasė. Ten jos lėšomis ir rūpesčiu buvo pastatyta Bazilika ir joje buvo saugoma atkastoji Kryžiaus dalis, kaip Kristaus relikvija. Dabar ta Bazilika Jeruzalėje vadinasi Kristaus Kapo bažnyčia (Church of the Holly Sapulchre). Antrąją Kryžiaus dalį Elena išsiuntė į Konstantinopolį, kur pagamintame gražiame relikvijoryje ji buvo saugoma iki 18 amžiaus, kol prancūzų riteriai ją pargabeno į Paryžių, į Sainte Chapelle bažnyčią ir padėjo į jų pagamintą auksinį relikvijorių. Trečiąją Kryžiaus dalį Elena išsiuntė savo sūnui Konstantinui į Romą, ir šis, būtent, šiam šventajam krikščioniškajam turtui pastatė Bažnyčią, kurioje iki šiol saugoma iš Jeruzalės atsiųstoji Šv. Kryžiaus dalis Ir pati Bažnyčia pavadinta Šventojo Kryžiaus (Santa Cross). Šventojo Kryžiaus likučiai buvo sukapoti į mažus gabalėlius ir išsiųsti į žymiąsias Europos bažnyčias, kaip Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai.
Lietuvoje, Vytauto Didžiojo laikais, atstačius po didelio gaisro Vilniaus Katedrą buvo įrengtas Tikrojo Kryžiaus altorius, vėliau išgarsėjęs Vytautinio Kryžiaus vardu. Čia jis stovėjo nuo XV iki pat XVII amžiaus. Ant dabartinės Vilniaus Katedros iškilusi Šv. Elenos skulptūra nėra paminklas Rusijos imperijai, kaip iki šiol buvo teigiama, o tik priminimo ženklas, kad šioje katedroje yra saugomas Tikrojo Kryžiaus, kurį Jeruzalėje atkasė Šv. Elena, gabalėlis. Tokie Tikrojo Kryžiaus gabalėliai yra saugomi Italijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Tikrasis Kryžius buvo naudojamas kaip aukščiausia riterystės relikvija.
Romos imperatorienė Elena mokslo istorijoje yra laikoma archeologijos pradininke. Paskelbus ją šventąja ji tapo archeologų ir naujų istorinių atradimų globėja. Jai mirus Nikodemijoje, jos kūnas buvo nugabentas į Romą ir palaidotas šalia Šv. Petro ir Marcelijaus Bazilikos, specialiai pastatytame mauzoliejuje (dabar jis Vatikano muziejuje).
Pirmosios pasaulyje astronomės Hipatijos lemtis buvo tragiška
Mokslo istorijoje pirmąja moterimi astronome laikoma graikų mokslininkė matematikė, filosofė ir astronomė Hipatija (Hypatija), gyvenusi 375-415 metais Aleksandrijoje. Savo pažiūromis ji buvo artima Platono Aleksandrijos mokyklai. Viešai aiškino Platono ir Aristotelio filosofiją. Rašė apie kūgio pjūvius, žavėjosi pati ir aiškino kitiems Klaudijaus Ptolemajo, matematikų Diofanto, Apolonijo Pergiečio veikalus. Domėjosi politika. Fanatikų (kaip drįso moteris brautis į vyriškus užsiėmimus!) buvo žiauriai nužudyta. Jos mokymas išliko jos mokinio 414 metais Sinesijaus Kirėniečio parengtoje studijoje (Viena žiauriausių žmogžudysčių istorijoje: senovės graikų intelektualę kankino dar neregėtais būdais // Delfi.lt. – 2019.08.17).
Pirmoji pasaulyje mokslų daktaro laipsnį apgynusi moteris
Tai italų matematikė Elena Kornaro Piskopija. Ji gimė Venecijos prokuratoriaus šeimoje. Buvo gražiai ir protingai lepinama. Septynerių metų jau mokėjo graikų ir lotynų kalbas, jas išmoko žaisdama, vėliau išmoko dar – hebrajų, ispanų, prancūzų, arabų kalbas. Tomis kalbomis galėjo laisvai bendrauti ir skaityti. Vėliau susidomėjo matematika. Savarankiškai studijavo matematiką ir filosofiją. Nors tais laikais mokslą pasirinkusi moteris buvo laikoma „balta varna“, mergaitės troškimas siekti mokslo buvo toks stiprus, kad jokių atkalbinėjimų ji neklausė. Žinoma, padedama ir savo tėvo, valstybėje turėjusio aukštą tarnybinį postą, ji įstojo į Padujos universitetą studijuoti teologijos, matematikos ir filosofijos. Universitetą ji baigė geriausiais pažymiais ir jai buvo leista rašyti ir ginti disertaciją. Filosofijos daktaro disertaciją ji apgynė 1678 m. birželio 25 d. Tai buvo pirmoji daktaro disertacija pasaulyje, apginta moters. Iki šiol E. K. Piskopijos daktaro disertacija yra saugoma Padujos universitete (Vakaro žinios. – 2012, birž. 30, p. 16).
Pirmosios lietuvės, apgynusios daktaro disertaciją
Lietuvos Respublikoje, atgavusioje Nepriklausomybę, pirmoji moteris, apgynusi istorijos daktaro disertaciją 1927 metais Šveicarijoje Friburgo universitete buvo vilkaviškietė Marija Andziulytė-Ruginienė (1896-1973). Gimė Marija mažame Smalinyčios kaimelyje (Vilkaviškio apskr.). Baigė Vilkaviškio mergaičių gimnaziją. Maskvoje, o vėliau Sankt Peterburgo universitete studijavo istoriją ir filologiją. Ten susipažino su Vincu Mykolaičiu-Putinu, kuris ją paskatino vykti studijuoti į Friburgą, nes ten mokama stipendija. Sėkmingai baigusi Friburgo universitetą, ji ryžosi rašyti daktaro disertaciją „Apie Žemaičių christianizacijos pradžią“ ir ją sėkmingai apgynusi, būdama 27-rių metų, gavo istorijos daktarės laipsnį. Tai buvo pirmoji istorijos disertacija, apginta Lietuvoje moters. Grįžusi į Lietuvą dėstė istoriją Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Tarp jos mokinių buvo ir Salomėja Nėris. Vėliau dėstė istoriją Kauno ir Ukmergės gimnazijose. Po Antrojo pasaulinio karo mokytojauti negalėjo, nes tapo tremtinio žmona, dirbo mokyklose sekretore (Delfi.lt 2019.11.12)
Pirmoji biologijos daktaro disertacija, apginta moters Lietuvoje, buvo biologijos mokslų. Ją apgynė Antanina Glebavičiūtė-Prielgauskienė Vytauto Didžiojo universitete 1939 metais apie kirmėlių regeneraciją, daug rašiusi apie jas, vabzdžius ir roplius. Jai buvo suteiktas biologijos mokslų daktaro laipsnis. Antanina Glebavičiūtė gimė 1898 m. Giegždžiuose (Linkuvos valsč). 1918 m. baigė Sankt Peterburgo gimnaziją. 1919-1923 metais mokytojavo Joniškio progimnazijoje, nuo 1920 dar buvo ir tos gimnazijos direktorė. Nuo 1929 metų dirbo VDU (iki 1930 Lietuvos universitetas). Dirbdama studijavo ir jį baigė 1930 metais.
Pirmąją istorijos mokslų disertaciją Lietuvoje apgynė Stefanija Gruodytė, kurios 110-ąsias gimimo metines gražiai paminėjo šiais metais Lietuvos medikų bendruomenė. S. Gruodytė gimė 1909 m. balandžio 12d. Zarasų apskrities, Dusetų valsčiaus Morkūnų kaime pasiturinčio ūkininko, turėjusio 20 ha žemės, šeimoje. Jo – šešių asmenų šeima buvo darbšti ir pareiginga: vieni vaikai buvo linkę prie žemės darbų, o vyresnysis sūnus ir Stefanija buvo linkę į mokslus. Šeima vertėsi sunkiai, todėl tiedu turėdavo labai sunkiai dirbti vasaromis pas ūkininkus, kad galėtų mokslams užsidirbti pinigų. Taip ir buvo. Stefanija, baigusi Dusetų pradžios mokyklą, 1920 m. įstojo į Zarasų progimnaziją, o ją sėkmingai baigusi 1922 m. – į Rokiškio gimnaziją, kurią irgi sėkmingai baigė 1928 metais. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos universiteto Medicinos fakultetą ir paėmė paskolą stipendijai gauti. Ja naudojosi 56 mėnesius. Baigusi Medicinos fakultetą, stažavosi Kauno klinikų Ausų, nosies ir gerklės, bei vaikų ligų klinikoje, vėliau Kedainių ligoninės Vidaus ligų, Akušerijos bei ginekologijos ir chirurgijos skyriuose… 1938 m. birželio 20 d. pradėjo dirbti gydytoja Šėtos medicinos punkte. Gydytoja buvo labai rūpestinga, paslaugi, pagarsėjo, kaip gera diagnostė.
1939 metais S. Gruodytė baigė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus rengtus kursus, kurie, ore tvenkiantis karo debesims, buvo skirti priešlėktuvinei ir priešcheminei gynybai. 1940 m. rugsėjo mėn. S. Gruodytė buvo pakviesta dirbti į VDU Klinikų Vidaus ligų katedrą. Karo metais dirbo Žydų ligoninėje Infekcinių ligų skyriaus vedėja. Tuo metu plito vidurių bei dėmėtoji šiltinė. Norėdama kuo daugiau padėti ligoniams, gydytoja tobulino diagnozės metodus, kaupė ir užrašinėjo jos stebėjimų rezultatus. Tik gerokai po karo, atsiradus pirmajai galimybei apgynė medicinos kandidato disertaciją ir 1969 metais – medicinos daktaro disertaciją. Tai buvo pirmoji medicinos daktaro disertacija, apginta Lietuvoje moters (Delfi.lt. – 2019.11.12)
Onos Voverienės ir Inos Dagytės tyrimai parodė, kad iki 1992 metų Lietuvoje daktaro disertacijas apgynė 89 moterys. Beveik visose mokslo srityse ( Dagytė Ina, Voverienė Ona. Lietuvos moterys mokslininkės, (mokslų daktarės). – V., 1993). Tarp jų menotyrininkė I. Aleknaitė (1985), matematikė Aldona Aleškevičienė (1982); medicinos daktarė Aldona Bartusevičienė (1971); žemės ūkio m. dr. Augustina Butkevičienė (1980); istorikė Stefanija Čepulienė (1984); geologė geomorfologė Valerija Čepulytė (1969); literatūrologė Elena Červinskienė (1982); menotyrininkė Jadvyga Čiurlionytė (1969); biologė Irena Eitminavičiūtė (1983); chemikė Ona Galdikienė (1975); ekonomistė Sara Ginaitė (1969), botanikė mikologė Milda Ignatavičiūtė, pedagogė Evalda Jakaitienė (1983); technikos m. dr.Genovaitė Jasinevičienė (1990), geologijos ir minerologijos m. dr. Meilutė Kabailienė (1974); biochemijos m. dr. Sofija Kanopkaitė (1969), istorikė Vanda Kašauskienė (1980), archeologė Regina Volkaitė Kulikauskienė (1968); technikos m. dr. Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė (1973), informatikė ir bibliografė Ona Voverienė (1992) (Dagytė Ina, Voverienė Ona. Ten pat).
Rengiantis Lietuvos Respublikos šimtmečiui šie mokslotyriniai tyrimai buvo atnaujinti. Jau pasirodė pirmoji šio ciklo knyga „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Politinės asmenybės“ (V., 2018). Rengiama spaudai antroji šio ciklo knyga „Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji. Tautinės kultūros asmenybės“.
