R. Pilkauskas. Pritarimai ir abejonės dėl svetimžemių augalų

Patikslinkime ribas tarp svetimžemių ir invazinių augalų rūšių

Gerai prisimenu, kaip prieš pusę šimto metų mūsų botanikai ir visų pirma dendrologai su džiugesiu vardydavo sėkmingai Lietuvos klimato sąlygomis prisitaikiusias svetimžemes augalų rūšis. Sakyta, kad Lietuvos augalija praturtėjo naujomis augalų rūšimis. Jos pagarbiai buvo vadinamos introdukuotais augalais, egzotais ir dar kitaip. LR aplinkos ministras Arūnas Kundrotas 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. D1-433 patvirtino „Invazinių Lietuvoje organizmų rūšių sąrašą“, kuriame yra keturios augalų rūšys: uosialapis klevas (Acer negundo L.), Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi Manden), gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus Lindl.) ir smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora DC.). 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. D1-810 laikinai einantis aplinkos ministro pareigas Kęstutis Trečiokas 2004 m. invazinių rūšių sąrašą praplėtė dar 13 augalų rūšių. Kai kurios iš jų kelia abejonių.

Uosialapį klevą reikia šalinti

Šiuo kartu nesiimsiu išsamiai nagrinėti ir vertinti viso šio sąrašo. Pateiksiu tik keletą pritarimų ir abejonių. Turbūt nė vienas dendrologas nepagailėjo į įsibrovėlių (lot. invasio – įsiveržimas, užpuolimas) augalų sąrašą įrašyto uosialapio klevo, kuris po Antrojo pasaulinio karo buvo masiškai sodinamas Lietuvos miestų gatvėse ir naujai kuriamuose parkuose. Uosialapiai klevai sparčiai augo, greitai buvo matomi želdintojų darbo rezultatai. Šio klevo liemuo trumpas, šakos plačiai išskleistos, mediena minkšta, lengva, nepatvari. Jam labiau nei kitiems medžiams būdingas teigiamasis fototropizmas (gr. phos, photos – šviesa, tropos – pasisukimas) – augalo dalių judėjimas, nukreiptas šviesos šaltinio linkme, todėl daugelio jų lajos palinkusios. Uosialapis klevas beria daug sėklų, kurias neša vanduo ir vėjas, todėl jis plačiai paplito upių pakrantėse ir šiaip mažiau prižiūrimose vietose. Reikėtų skatinti šios medžių rūšies kirtimą. Upių pakrantėse vietoje jų reikėtų sodinti baltuosius gluosnius, karklus ir juodalksnius, kurie apsaugotų krantus nuo išplovimo potvynių metu ir, žinoma, sugrąžintų šioms vietoms natūralų pavidalą.

Į papildymų sąrašą 2016 m. pateko ir baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia L.), kuri daugeliui kraštovaizdžio architektų yra labai svarbi projektuojant miestų gatvių želdinius ir želdynus, kuriamus prastose, nederlingose, suardytose dirvose. Visam gyvenimui įsiminė 1962 m. vasarą matyta žolės aikštė prie Minijos Priekulėje. Šią aikštę supo jau aukštoki baltažiedžių robinijų medžiai, tada dar vadinti baltažiedžiais vikmedžiais. Aikštė kėlė džiugią nuotaiką, nors buvo aišku, kad patekau į nevietinių medžių apsuptį. Pagrindiniai dendrologijos šaltiniai nurodo, kad baltažiedės robinijos yra nereiklios dirvožemio derlingumui, atsparios sausrai, per šaltąsias žiemas kai kada apšąla, vienas kitas medis visai iššąla. Kilusios iš Šiaurės Amerikos, Europoje auginamos nuo 1600 m. Mediena kieta, patvari, prilygsta ąžuolo medienai. Žiedai nektaringi, iš vieno medžio bitės surenka iki 15 kg medaus (Lietuvos TSR flora. IV t. Vilnius. 1971. P. 362-363, Navasaitis M. Dendrologija. Vilnius, 2004. P. 605-606).

Robinijos gerina dirvožemį

Invazinių augalų sąrašo pagrindėjai Zigmantas Gudžinskas ir Egidijus Žalnieravičius Aplinkos ministerijos 2017 m. išleistoje knygelėje „Invazinės rūšys Lietuvoje“ nurodo, kad „baltažiedės robinijos kelia pavojų biologinei įvairovei, kai kurių saugomų augalų rūšių populiacijoms, keičia būdingą kraštovaizdį ir dirvožemio cheminę sudėtį. Tankiais sąžalynais augančios baltažiedės robinijos dirvožemį praturtina azoto junginiais, todėl suveši buveinėms nebūdingi azotamėgiai augalai“. Baltažiedė robinija priklauso pupinių (Fabaceae Lindl.) šeimai. Jos daugelio rūšių šaknyse kaupiasi gumbelinės azotą fiksuojančios bakterijos. Agronomų ir miškininkų nuomone, pupinių šeimos augalai gerina, turtina dirvą, anot aplinkos saugotojų, tose vietose „suveši buveinėms nebūdingi azotamėgiai augalai“ – dilgėlės, kiečiai, usnys. Šios žolės rodo pagerėjusias augalų augimo sąlygas arba, kitaip tariant, pakitusią augavietės natūralią būseną. Ūkininkai siekia, kad dirvos pagerėtų, o gamtosaugininkai nori išlaikyti vietos prigimtąją būklę. Išeitų, kad gamtosauga tampa gamtoje vykstančių procesų stabdymo (konservavimo) priemone.

Invaziniai augalai – gamtos kaitos pasekmė

Tenka matyti ir naikintinų augalų sąrašus, kurie dažniausiai sutapdinami su invaziniais augalais. Gera būtų, jeigu valstybinis augalų likimo reguliavimas būtų skirtingas įvairiose teritorijose. Visoje Lietuvoje naikintinų rūšių neturėtų būti daug, o invazinių rūšių galbūt reikėtų vengti visų pirma saugomose teritorijose. Miestuose draudžiamų sodinti augalų sąrašas galėtų būti trumpesnis. Kiekviena augalų rūšis turėtų būti išnagrinėta ir įvertinta įvairiais atžvilgiais.

Mums kelia abejonių ir šluotinio sausakrūmio (Cytisus scoparius (L.) Link) įrašymas į invazinių augalų sąrašą. Kaip šluotinis sausakrūmis, taip ir gausialapis lubinas savo išvaizda yra svetimi mūsų pamiškėms ir vien todėl ten jie neturėtų būti sėjami ir prižiūrimi, tačiau siūlymas juos įnirtingai naikinti visur, net ir miestų skveruose, skamba labai keistai. Negalima jų gretinti su žmogaus sveikatai kenksmingais Sosnovskio barščiais, kurie, 1950 m. atvežti iš Kaukazo ir pradėti auginti kaip pašariniai ir vaistiniai augalai, dabar klesti visų matomose pakelėse, mokslo ar mokymo įstaigų pakiemiuose. Matyt, jiems naikinti nėra skirtų lėšų, nėra rimtų organizacinių priemonių juos sunaikinti. Kaip patyrimas parodė, tam reikia tik turėti dalgį ir kelis kartus per metus juos nukirsti. Po kelerių metų Sosnovskio barščius bus galima įrašyti į reliktinių augalų sąrašus.  

Varpinė medlieva – vertingas krūmas

Želdynų kūrėjams dažnai labai reikalingas krūmas yra varpinė medlieva (Amelanchier spicata (Lam.) K. Koch). Jis aukštas, glaustas, todėl labai tinka pasodinti ten, kur reikia kokius nors sandėlius ar kitus nepageidaujamus objektus pridengti, o vietos turima nedaug – tik siaurą ruožą. Vasarą šio krūmo šakos linguoja dėl priskridusių paukščių. Ne tik paukščiams, bet ir žmonėms labai patinka jų uogos. „Dendrologijoje“ rašoma: „Vaisiai skanūs, vitaminingi, turi vitaminų C, B₂, karotino, yra valgomi, perdirbami. Krūmas vaistinis, ornitochorinis.“ Aplinkos ministerijos leidinyje rašoma: „Nurodoma, kad miškuose, kuriuose gausu varpinių medlievų, sumažėja grybų derlius.“ Kokiuose Lietuvos miškuose taip gausu medlievų, aplinkos apsaugos specialistai nenurodo. Gera būtų, jei aplinkos ministras padarytų išimtį ir leistų varpines medlievas auginti miestų želdynuose.

Želdiniai gelbėjo nuo smėlio

Kalbant apie invazinius augalus reikia aptarti ir Lietuvos pajūrio kopų želdinius. Pajūrio kopų želdinimo istorija sena. Dažnai įvairūs specialistai Kuršių nerijos kraštovaizdį vadina kultūriniu, kadangi jo dabartinį vaizdą didžia dalimi nulėmė žmogaus veikla. O žmogaus veiklą galima trumpai nupasakoti. Smėlio lyguma šimtmečiais buvo apaugusi mišku. Palvėse prie marių ir prie jūros gyveno žvejai, medžiotojai, taip pat ir žemdirbiai, krašto gynėjai, o vėliau ir pašto tarnautojai. Kilus vadinamajam Septynerių metų karui (1756–1763 m.), ypač nukentėjo Lietuva, per kurią perėjo net kelios į Prūsiją ir atgal žygiavusios rusų armijos, nepasiprašydamos jokio leidimo. Tais metais Rusijos kariuomenė iškirto didumą Kuršių nerijos miško, nerija virto dykuma, vėjas užpustė kai kurias gyvenvietes, žmonės kėlėsi į žemyną. Nuo XIX a. pradžios kopas pradėta želdinti ir tvirtinti.

Kalninės pušys be žmogaus neplinta

Dabar romantiškai nusiteikę gamtos saugotojai stabdo medžių ir krūmų atsiradimą smėlynuose, ieško samanų, kurios būdingos šiems smėlynams. Kalninės pušys (Pinus mugo Turra), beveik prieš 200 metų pasodintos Kuršių nerijos smėlynuose, padėjo sutramdyti smėlio pustymą. Šis introdukuotas augalas paplito visoje Lietuvoje. Jis auginamas ne tik parkuose, skveruose, bet ir betoninėse vazose prie parduotuvių kaip papuošalas. Daugeliui žmonių kalninė pušis yra labai graži, jie ja labai žavisi, kol ji nedidelė, ir nusivilia, kai ji, neklaužada, augdama geroje dirvoje ima ir užauga. Ji tada supanašėja su paprastąja pušimi, bet, žinoma, nuo jos viskuo atsilieka. Kalninė pušis be žmogaus paramos pati neplinta, tad ir į invazinių augalų sąrašą neįrašyta.

Reikėtų atsikvošėti ir gerai pagalvoti

Na, o muilinė guboja (Gypsophila paniculata L.) – graži žolelė, Lietuvoje savaime išplitusi, rasta 1858 m., kažkada saugota nuo gėlių pardavėjų, kurie ją skynė gėlių puokštėms papildyti. Dabar ši nelaimėlė įrašyta į invazinių augalų sąrašus, nes, kaip teigiama Aplinkos ministerijos leidinyje, „kopose sudaro tankius sąžalynus, todėl pasikeičia bendrijų struktūra, pakinta smėlynams būdingų samanų danga, <…> nelieka vietos kitiems atviruose smėlynuose ir judriame smėlyje gyvenantiems organizmams“. Kai pustomas smėlis yra siekiamybė, o jo sulaikymas priešingas gamtiniams vyksmams, išplaukia tariamai logiška gamtos saugotojų išvada: „Muilines gubojas draudžiama auginti, dauginti ar kitaip naudoti jos gyvybingas dalis.“

Panašus likimas ištiko ir raukšlėtalapį erškėtį (Rosa rugosa Thumb.). Šios rūšies krūmai prieš pusę amžiaus buvo globojami kaip gražiai žydintys ir vertingus vaisius vedantys, sodintos jų plantacijos. „Vaisiuose gausu provitamino A (karotino), vitamino C ir kitų vitaminų“ (Navasaitis, 2004). Pagal LR teisės aktus, jie, kaip ir visi invazinių augalų sąraše atsidūrę augalai, turi būti be atodairos naikinami. Mums atrodo, kad reikėtų atsikvošėti ir gerai pagalvoti. Pajūrio dirbtinai sudarytose apsauginėse kopose dirvai nereiklūs raukšlėtalapiai erškėčiai gerai dengia žemės paviršių ir tramdo smėlį, todėl ten juos reikėtų palikti. Jeigu galima svarstyti jų likimą Kuršių nerijos rezervatuose, tai Melnragės kopų parke ant apsauginės kopos jie turėtų turėti teisę augti. Aplinkos ministerijos leidinyje rašoma, kad erškėčiai trukdo poilsiautojams vaikščioti. Nepaaiškinama, kad per kopas reikia vaikščioti takais, o ne bet kur laipioti šlaitais. Ten, kur reikėtų turėti medžių, tarp erškėčių galima sodinti paprastąsias pušis, karpotuosius beržus ir jie nebus nustelbti, puikiausiai augs. Ten, kur kopose reikėtų įtaisyti poilsio aikšteles, galima panaudoti šių krūmų naikinimo priemones: išpjauti, iškasti, ganyti avis ar ožkas.

Vakarinių tujų liūdesys   

Pabaigoje tenka aptarti Lietuvoje populiariausio medžio – vakarinės tujos (Thuja occidentalis L.) likimą, kurio invazinių augalų sąraše nėra ir turbūt niekada nebus. Tujos nebarsto sėklų ir neleidžia šakninių atžalų. Jos įsiskverbė į lietuvių protus ir užvaldė jų jausmus. Lietuviai be tujų neįsivaizduoja savo sodybos. Sumenkinti vakarinę tują nėra lengva. Ji turi daug gerų savybių. Medelynai išmoko jas dauginti, pateikia ne tik rūšies, bet ir glaustašakių veislių sodinukų, kuriuos lengva auginti, nes tujos dirvai nereiklios, auga greitai, pasiduoda genėjimui, nugenėtos palyginti negreitai ataugina šakas. Vakarinių tujų biologai niekuomet nepasiūlys įrašyti į invazinių augalų sąrašą, nors faktiškai jos jau visiškai užvaldė mūsų tėvynę. Buvo laikas, kai manyta, jog tujos pavidalas kelia liūdesį, todėl tinka sodinti tik kapinėse. Dabar visos lietuvių sodybos pavirto kapinėmis. Visose sodybose vyrauja spygliuočiai medžiai ir krūmai, kurie sustingę nepripažįsta metų laikų kaitos. Tokių sodybų šeimininkai nemato pavasario žiedų ir rudenį gelstančių, raustančių lapų. Pomėgį auginti spygliuočius želdynų mėgėjai pateisina sakydami, kad jie ir žiemą žaliuoja. Vis dėlto net ir nebūdami biologai supranta, kad žiemą spygliuočiai ne auga, o ilsisi.

Neseniai spaudoje („Lietuvos žinios“, 2018 04 05) pasirodė Deniso Nikitenkos vilčių teikiantis straipsnis, pavadintas „Neringa skelbia karą tujoms“. Jame Neringos savivaldybės ekologas ir miškininkas Viktoras Kolokšanskis aiškina, kad tujos – „sparčiai populiarėjantis augalas Neringos gyvenvietes daro panašias į amžino poilsio vietas. Tujos šiam kraštui yra svetimos. Todėl formuodami želdinius Neringoje prisiminkime lazdynus, putinus, ožekšnius, gudobelių giminę, karklus, gluosnius, sausmedžius, sedulas, raugerškius ir daugybę kitų krūmų“. Jam pritarė Neringos meras Darius Jasaitis ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.

Reikia tikėtis, kad blaivus neringiškių požiūris į mūsų sodybų želdinius duos impulsą ir Aplinkos ministerijai, beveik per 30 nepriklausomybės metų neįgijusiai kraštovaizdžio architektūros specialistų, kurie formuotų Lietuvos želdynų kultūrą. Per žmonių protus Lietuvą užplūdusios vakarinės tujos, dygiosios eglės, kalninės pušys ir kiti spygliuočiai mūsų kraštovaizdžiui kenkia ne mažiau nei uosialapiai klevai.