Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos liaudies buities muziejaus (LLBM) direktoriaus pavaduotojas informacijai ir muziejininkystei, dirbantis Lietuvos liaudies buities muziejuje jau 45 metus Eligijus Juvencijus Morkūnas rugsėjo 27 dieną švęs 70 metų sukaktuves.
E.J. Morkūnas gimęs Kėdainiuose 1945 m. rugsėjo 27 d., 1962 m. pradėjo dirbti štampuotoju, vėliau baigė Kauno technologijos technikumą, mokėsi Kauno politechnikos institute, bet pasuko į humanitarinius mokslus ir 1979-aisiais baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1970 m. dirbdamas Lietuvos liaudies buities muziejuje išnaršė atkampiausias Lietuvos vietas, ieškodamas muziejinę vertę turinčių daiktų.
Eligijus kūrė muziejų kartu su Vytautu Stanikūnu, Leonardu Lekavičiumi, Stasiu Dauniu, Petru Vėlyviu, Romu Vilyviu, Vitalija Lamauskaite, žinoma, ir su vėliau atėjusiais muziejininkais. Surado, pasiūlė perkelti į muziejų Kantvonų, Plynių, Santeklių malūnus, Aristavėlės dvaro rūmus. Vadovavo, identifikavo, fiksavo, žymėjo ne tik jų, bet ir kitų sudėtingų objektų: milo vėlyklos, Plokščių mokyklos, Vaivadiškių malūno perkėlimui į muziejų, vykdė technikos objektų ir miestelio statybos etnografinę priežiūrą. Su kolegomis kūrė miestelio koncepciją, aktyviai dalyvavo jį projektuojant, parenkant vietą, komplektuojant pastatus ir renkant eksponatus bei rengiant ekspozicijas.
Daug kur buvo pirmasis: 1974 m. buvo vienas pirmųjų tuometinėje TSRS pradėjęs dirbti miestelių tyrinėjimo darbą kaip muziejininkas, 1994 m. suorganizavo pirmąjį muziejuje suaugusiųjų švietimo seminarą (su Švedijos aukštesniąja liaudies mokykla), buvo pirmasis interpretatorius muziejuje (geležies parduotuvės ekspozicijoje), vienas iš pirmųjų Lietuvos muziejininkų, apgynęs humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Vilniaus valstybiniame universitete (1993 m.), sukūrė kultūros fondo klubą „Tėvonija“, jo ir Ruslano Aranausko iniciatyva klubas muziejui padovanojo šv. Florijono paminklą.
Dr. E. J. Morkūnas yra atestuotas nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, technikos vertybių ekspertas. Buvo vienas iš iniciatorių įtraukti siaurojo geležinkelio kompleksą (vieną iš stambiausių Lietuvos paveldo objektų) į paminklų sąrašą. Atliko Lietuvos plačiųjų geležinkelių senųjų statinių paveldosauginę ekspertizę. Buvo aktyvus kraštotyros, „Vilnijos“ ir istorikų draugijų narys, yra Tarptautinės malūnų tyrinėtojų asociacijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys.
Dr. E. J. Morkūnas yra knygos „Lietuvos technikos paminklai. Vėjo malūnai“ autorius. Sudarė knygą „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“. Parengė ir iliustravo leidinį „Senieji amatai“, Lietuvos liaudies buities muziejaus leidinį „Miestelis“, buvo leidinio „Mūsų praeitis“ 3 tomo vienas iš sudarytojų, knygos „Vandens malūnai Rytų Lietuvoje“ bendraautorius, taip pat daugelio mokslinių ir populiariųjų straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje autorius.
Su žmona Teodora išaugino 3 dukras, sulaukė 6 anūkų (visi – berniukai). Duktė Aistė – humanitarinių mokslų daktarė, Šarūnė – biochemijos mokslų daktarė, Radvilė – Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrė.
Dr. E. J. Morkūno devizas: „Darbe įdomiausia atrasti kažką seną“.
Eligijus sovietmečiu nėra buvęs nei spaliuku, nei pionieriumi, nei komjaunuoliu! Kai jo klausdavo kada stosi, tai jis atsakydavo: kai pasijusiu kad esu vertas tada įstosiu. Mokytojai tikriausiai suprasdavo, kad jis sau kelia didelius reikalavimus, o jis sau mąstė: „Kai nusirisiu iki jų lygio tai ir įstosiu“. 1973-iaisiais, kai buvo teisiami kraštotyrininkai Šarūnas Žukauskas, Vidmantas Povilionis (Veronikos Povilionienės vyras), tai Eligijų už dalyvavimą kraštotyroje pažemino pareigose iki darbininko.
Bendražygi, Eligijau, linkiu Tau sveikatos ir ukvatos!