Valdovų rūmuose vyks filmo „Vytauto Didžiojo palaidojimai“ peržiūra

Liepos 2 d., ketvirtadienį, 18–19.30 val. Vilniuje, Valdovų rūmų Lankytojų vestibiulio auditorijoje vyks kultūros vakaras ir filmo „Vytauto Didžiojo palaidojimai“ iš ciklo „Šventaragio slėnio mįslės“ peržiūra. Renginys nemokamas.

Dalyvaus žymus Lietuvos archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas bei filmo autorius hab. dr. Vytautas Urbanavičius. Autorius ilgus metus tyrinėjo Vilniaus katedrą, vadovavo Valdovų rūmų tyrinėjimams.

Vytautas Urbanavičius yra vienas žymiausių ir autoritetingiausių Lietuvos archeologų, tyrimų organizatorių – gimė 1935 m. liepos 3 d. Skirsnemunėje. 1959 m. baigė Vilniausuniversiteto Istorijos-filologijos fakultetą, nuo 1957 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute. 1966 m. pradėjo tyrinėti Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas. Archeologinius kasinėjimus tęsia iki šiol. 1967 m. jis apgynė daktaro disertaciją „Materialinė ir dvasinė XIV–XVII a. Lietuvos kaimo gyventojų kultūra“. 1993 m. už darbą „Lietuvių pagonybė ir jos reliktai XIII–XVI a.“ suteiktas humanitarinių mokslų habilituoto daktaro vardas.

1984–1989 m. V. Urbanavičius dalyvavo tyrinėjant Vilniaus katedros požemius, 1987–2001 m. vadovavo Pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“ ir pradėjo, vykdė bei koordinavo tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje. Jo organizacinių sugebėjimų ir energijos dėka Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo sukurta tinkama techninė bazė, suburtas kompetentingas specialistų kolektyvas. Pradėti didelės apimties archeologiniai, architektūriniai ir kiti kompleksiniai tyrimai, parengtos prielaidos Valdovų rūmų atkūrimui. Vilniaus katedros ir Valdovų rūmų tyrimų duomenys, atidengtos ankstyvosios Lietuvos mūro architektūrinės liekanos padarė perversmą vertinant Lietuvos kultūros ir meno raidos.

V. Urbanavičius žinomas plastinės rekonstrukcijos specialistas, meistriškai įsisavinęs dokumentinio portreto atkūrimo pagal kaukolę metodiką. Jis pirmasis Lietuvoje ėmė kaupti antropologinę medžiagą, atkūrė per du šimtus grafinių ir daugiau kaip tris dešimtis skulptūrinių įvairių laikotarpių žmonių tipų ir istorinių asmenybių portretų (Barboros Radvilaitės, Kristijono Donelaičio, Pilypo Ruigio ir kt.). Dabar jis yra vienas žinomiausių šios srities specialistų Baltijos jūros regione.

1990 m. buvo pakviestas į Estijos prezidento Konstantino Pätso palaikų paieškų ir grąžinimo į Tėvynę ekspediciją, o 2005 m. už svarų indėlį į ekspedicijos sėkmę Estijos prezidento buvo apdovanotas Marijos žemės kryžiaus ordinu. 1993 m. dalyvavo Latvijos prezidento Karlio Ulmanio kapo paieškų ekspedicijoje Turkmėnijoje, dirbo identifikuojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto ir Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos palaikus Vilniaus katedroje.

1994 m. V. Urbanavičius vadovavo Vilniaus Tuskulėnų dvaro parke palaidotų stalininio teroro aukų kapavietės tyrimuose bei, kartu su teismo medicinos ekspertais, ėmėsi aukų identifikavo. Dar 1966 m. V. Urbanavičius susidomėjo kinu. Filmavo archeologinius paminklus, mokslines ekspedicijas, fiksavo tyrimus, kūrė dokumentines istorines apybraižas. Vėliau ėmėsi videofilmų.

Gerai žinomas jo kino filmų ciklas „Šventaragio slėnio mįslės“ apie Vilniaus pilių ansamblio istoriją ir kultūros paveldą, jo tyrinėjimus bei likimą. 2005 metais sukurtas filmas „Katedros lobynas“, 2006 metais – „Prezidentų likimas“. Susiejus archeologines ir antropologines žinias bei domėjimąsi kinu, kūrė mokslo populiarinimo kino žurnalą „Atkasta praeitis“.

Dalis jo sukurtų filmų buvo rodyti per Lietuvos nacionalinę televiziją, įvairiuose kino mėgėjų festivaliuose, kultūros vakaruose. Per keturis dešimtmečius sukaupęs neįkainojamą kino dokumentikos archyvą, istorinės dokumentinės tematikos filmų scenaristo ir režisieriaus veiklą itin suintensyvino pastaraisiais metais.V. Urbanavičius daug metu buvo Kraštotyros draugijos visuomeninės sekcijos pirmininkas, paskaitininkas, kelių mokslinių tarybų narys. Jis yra parengęs ir išleidęs kelias monografijas, daugybę mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių.

1994 m. už nuopelnus Lietuvos mokslui – istorijai ir archeologijai, taip pat už mokslo propagavimą Lietuvos prezidento buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, 2005 m. – Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.