Vaiva Mainelytė – išskirtiniais gebėjimais trykštanti aktorė. Ji gyvena kinu, dėl kino ir amžinai gyvensianti kine. Todėl nieko stebėtino, kad ne vieną ryškų vaidmenį atlikusiai aktorei 2012-aisias buvo įteiktas svarbus apdovanojimas „Auksinė gervė“ už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui.
Nors vaidmenų Vaivai netrūksta ir šiandien, ji atrado laiko ir nusifilmavo Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“, kurie įvyks šių metų gegužės 30-ąją, reklaminiame anonse.
„Didžiausią įspūdį man paliko ne tiek anonso filmavimas, kiek susitikimas su senais kolegomis: Juozu Budraičiu ir Regimantu Adomaičiu. Juokavome ir prisiminėme senus laikus, dėl to buvo itin gera ir smagu“, – su šypsena pasakojo V. Mainelytė.
Aktorė prisiminė, kad su abiem aktoriais jai teko vaidinti pirmąją savo rolę šviesios atminties režisieriaus, taip pat „Auksinės gervės“ laureato, Marijono Giedrio kurtame filme „Vyrų vasara“. Tai, pabrėžė aktorė, vyko prieš 45-erius metus.
„Toks jausmas aplankė, tarsi vaidinau pirmąjame savo filme vos vakar. O prabėgo daugiau nei 40 metų! Su Juozu ir Regimantu ilgai nesimatėme. Nors vis susitikdavau su jais teatre, tačiau nerasdavome laiko plačiau pasikalbėti. Anonso filmavimo metu laiko užteko viskam: filmavimui, kalboms ir pastarųjų metų įvykių aptarimui, kolegų paminėjimui ir prisiminimui“, – džiaugėsi aktorė.
„Auksinę gervę“ pelniusi V. Mainelytė, tikino, kad šis apdovanojimas ir yra tikrasis aktoriaus darbo įvertinimas. „Kiekvienam savo darbui atsidavusiam žmogui gauti apdovanojimą – reikšmingas įvykis. Tiek jauname, tiek ir brandžiame amžiuje, – kalbėjo aktorė. – Aš savo „Auksinę gervę“ pasistačiusi tokioje vietoje, kad pamatau ją vos tik pramerkusi ryte akis. Tuomet mane užlieja prisiminimai apie filmus ir žmones, su kuriais teko garbė dirbti kartu. Ši statulėlė man reiškia labai daug“.
Aktorė per savo gyvenimą kine atliko įsimintinus vaidmenis filmuose: „Vyrų vasara“ (rež. M.Giedrys, 1970 m.), „Maža išpažintis“ (rež. A.Araminas, 1971 m.), „Tadas Blinda“ (rež. B.Bratkauskas, 1972 m.), „Velnio nuotaka“ (rež. A.Žebriūnas, 1974 m.), „Vasara baigiasi rudenį“ (rež. G.Lukšas, 1981 m.). V. Mainelytė pripažino, kad tų metų, jos jaunystės laikų kinas gerokai skiriasi nuo šiandieninės kūrybos.
„Kiek man teko filmuotis – tuomet ir dabar – pagrindinis skirtumas yra kokybė. Anksčiau filmus statydavo, juose vaidindavo, juos rašydavo ir ruošdavo tik kino bendruomenės profesionalai. Nuo režisieriaus iki apšvietėjo – visi. Filmo kūrybos procesas trukdavo ilgai, todėl turėdavome laiko įsigilinti į scenarijų, vystyti personažus. Šiandien viskas vyksta labai greitai: atėjai, nufilmavo ir laisvas“, – prisiminimais dalinosi aktorė.
Ne vienas aktorius patvirtins, kad šios specialybės atstovų duona – ne iš lengvųjų. Ne tik todėl, kad per vieną gyvenimą išgyveni bent šimtus kitų, savo personažų likimų, bet ir dėl kitų objektyvių priežasčių. V. Mainelytė atviravo, kad ir jai įstojus mokytis šio amato, kurį laiką pasirinktą kelią teko slėpti nuo savo tėvo. „Man savo pasirinkimą – tapti aktore – teko nuslėpti nuo tėvelio. Jis buvo griežtas šiuo klausimu. Tačiau mamytė buvo tas žmogus, kuri po truputį, iš lėto jį įkalbėjo.“, – pasakojo aktorė.
