Č. Iškauskas. Jeigu A. Hitlerio būtų nelikę (3)

Česlovas Iškauskas | Delfi.lt, V. Kopūsto nuotr.

Česlovas Iškauskas | Delfi.lt, V. Kopūsto nuotr.

Kas besuskaičiuos, kiek per pasaulio istoriją įvyko pasikėsinimų į visokius valdovus, monarchus, prezidentus, diktatorius? Nėra tokios statistikos. Ko gero, galioja viena taisyklė: kuo lyderis spalvingesnis, valdingesnis ir charizmatiškesnis, tuo jis turi daugiau ne tik draugų, bendraminčių, bet ir priešų.

XX amžius – ne išimtis. Pasikėsinimai, nužudymai, Linčo teismai – šio laikmečio kasdienybė, pradedant nuo Rusijos carų ir baigiant šiuolaikiniais diktatoriais. Ir vis dėl to labiausiai garbinamas ir nekenčiamas buvo Adolfas Hitleris, į kurį buvo kėsintasi net 46 kartus.

Įdomu, kad Josifas Stalinas tokio dėmesio beveik nenusipelnė. Laikraštyje „Soveršenno sekretno“ 2011 m. paskelbtame buvusio asmens sargybinio Vladimiro Vasiljevo sūnaus Andrejaus interviu su tėvu „Žmogus iš „deviatkos“ pastebėta, kad į J. Hitlerio gyvybę bandyta kėsintis apie keturiasdešimt kartų, o į Staliną – nė karto, nors priešų jis turėjo ne ką mažiau nei J. Hitleris. Toks skirtumas tik todėl, kad tie, kurie norėjo nužudyti J. Staliną, buvo tikri, jog pasikėsinimas – neįmanomas. Ir šis įsitikinimas buvo pati geriausia atgrasinanti priemonė. Tačiau V. Vasiljevas mano, jog, kad ir kaip jie atidžiai saugojo Sovietų Sąjungos vadovą, šimtaprocentinių saugumo garantijų nebuvo. Tai įrodė ir surengtas pasikėsinimas į Leonidą Brežnevą 1969 m. sausio 22 d., apie kurį pernai vasarį rašėme Delfi.lt.

Svarbiausias mėginimas pašalinti nacių vadeivą įvyko 1944 m. liepos 20-ąją, kai aistringas jo rėmėjas grafas Klausas fon Štaufenbergas (Claus von Stauffenberg) įnešė į fiurerio kambarį, įrengtą 8 km į šiaurės rytus nuo Kentšyno (lenk. Kętrzyn; liet. Raistpilis) (Lenkija) „Vilkų irštva“ vadinamame bunkeryje, lagaminą su sprogmenimis. Tačiau A. Hitleris pasirinko vietą kitame stalo gale… Prieš 10 metų tuometinis Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis pasikėsinime dalyvavusius karininkus pavadino Vokietijos patriotais…

Kaip pastebėjome Delfi.lt straipsnyje „A. Hitleris – tironas, dailininkas ir gėjus“, nors jo dievinimas baigėsi vos įsiveržus į Lenkiją, bandymai pašalinti fiurerį ypač padažnėjo karo pabaigoje, kai naciai faktiškai pralaimėjo karą Rytuose, o Vakarai ruošėsi atidaryti antrą frontą.

Vien tik 1943 m. į jį pasikėsinta septynis kartus. Kaip jau užsiminėme, kitų metų liepą bomba buvo padėta viename gale ilgo derybų stalo, prie kurio turėjo sėdėti A. Hitleris, tačiau nei iš šio, nei iš to fiureris perėjo prie kito stalo galo. Po šio įvykio jis savo gydytojui pasakė: „Aš nemirtingas“. Vis dėlto liudininkai teigia, kad per šį pasikėsinimą jis nukentėjo: nebevaldė kairiosios rankos, negirdėjo dešiniąja ausimi, iš ausų sunkėsi kraujas, iš kūno pašalino apie 2 tūkst. mažų skeveldrų.

Kaip laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ rašė buvęs kontržvalgybininkas Igoris Atamanenka, apie šimtas sąmokslininkų buvo sunaikinta, tačiau tikrasis pasikėsinimo organizatorius – Sovietų Sąjungos NKVD 2-asis diversinis skyrius – toliau rezgė savo planus. Po karo atskleista, kad, jei vokiečiai būtų užėmę Maskvą ir į ją būtų atvykęs A. Hitleris, jis būtų buvęs sunaikintas per Raudonojoje aikštėje vykstantį paradą…

Beje, tais pačiais 1943 ir 1944 m. buvo rengiamas dar vienas pasikėsinimas į A. Hitlerį. Jį turėjo įvykdyti gera Evos Braun draugė, iš Sovietų Sąjungos kilusi vokiečių aktorė Olga Čechova (versiją, kad Trečiojo reicho artistė buvo užverbuota rusų žvalgybos patvirtina ir Sergo Berija knygoje „Mano tėvas – Lavrentijus Berija“). Vis dėlto abu kartus pasipriešino Josifas Stalinas, iš pradžių manęs, kad, nebelikus A. Hitlerio, naciai gali sudaryti separatinį sandorį su Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis, o paskui buvęs tikras, kad vokiečiai vis tiek karą pralaimėjo… Kaip žinome, baimių kupinas ir paranojiškas fiureris karo pabaigoje, 1945 m. balandžio 30 d., susinaikino pats ir sunaikino tik ką vestą E. Braun.

Tačiau atsukime pasikėsinimų ratą atgal. Vokiečių istoriko Henriko Eberle knygoje „Laiškai Hitleriui“, kuri išleista 2007 metais (Lietuvoje – 2010 m.), sudėti Trečiojo reicho dokumentai, tarp kurių randame ir 1933 m. vasarą duotą nurodymą, kuriuo A. Hitleris uždraudžia „mėtyti gėles jį sutinkant dėl per didelės grėsmės būti sužeistam“. Vyriausiasis adjutantas Vilhelmas Briukneris (Wilhelm Bruckner) perdavė šį nurodymą reicho spaudos tarnybos vadovui Oto Ditrichui (Otto Dietrichui). Gėlių puokštės nuo tada galėjo būti įteiktos tik po kruopštaus asmeninio patikrinimo.

Bet prieš penkerius metus lietuvių spaudoje pasirodė užuominų į 1939 m. spalio 8 d. Eltos pranešimą, esą Klaipėdoje viešėjęs A. Hitleris vėl buvo apibertas gėlų puokštėmis, kurių vienoje neva buvo paslėpta granata. Iš H. Eberle knygos pateiktoje citatoje rašoma: „Po šešerių metų A. Hitleriui lankantis Klaipėdoje, buvo įvykdytas pasikėsinimas į jo gyvybę. Fiurerio automobiliui važiuojant miesto, prijungto prie didžiojo reicho, gatvėmis, dešimtys tūkstančių gyventojų džiaugsmingai sveikino fiurerį ir mėtė į jo atvirą automobilį pavienes gėles ir puokštes. Į vieną iš puokščių, kuri nukrito A. Hitleriui ant kelių, buvo įmontuota rankinė granata. A. Hitleris, manydamas, kad tai akmuo, išmetė puokštę vienam sargybiniui po kojų. Įvyko sprogimas ir tas sargybinis žuvo…“

Istorikai abejoja šia versija, tačiau akivaizdu, kad mėginimų pašalinti fiurerį ėmė gausėti. 1923 m. lapkričio 8 d. A. Hitleris didžiulėje Miuncheno „Miestelėnų aludėje“ (taip galima versti Bürgerbräukeller) sukurstė maištą, kuris jam pačiam baigėsi 5-eriais metais kalėjimo. Nuo to laiko čia kasmet apie šeštą vakaro klegėdavo sausakimša apie pusantro tūkstančio nacionalsocialistų sąjūdžio veteranų ir jų žygio tęsėjų minia, atėjusi paminėti „Alaus pučo“ metinių. Nuo 1933 metų, kai A. Hitleris išplėšė Vokietijoje valdžią, jis kasmet čionai atvykdavo ir pasakydavo savo pasekėjams audringą kalbą.

Žurnalistas Leonas Jurša, portale Slaptai.lt aprašęs tą atmintiną 1939-ųjų lapkričio 8-osios vakarą straipsnyje „Šėtono medžioklė“, tvirtino, jog paprastai A. Hitleris savo kalbą pradėdavo pusę devintos ir baigdavo dešimtą. Tačiau šį kartą jis prabilo anksčiau ir kalbėjo trumpiau, nes dėl tiršto rūko į Berlyną turėjo grįžti ne lėktuvu, o traukiniu. 21 val. 7 min. oratorius paliko aludę dar nenutilus ovacijoms, netrukus pradėjo skirstytis ir klausytojai.

Praėjus 13-ai minučių nuo A. Hitlerio ir jo palydos išėjimo, 21 val. 20 min., aludę sudrebino sprogimas, kuris suskaldė koloną (sprogmuo buvo įtaisytas joje), ir įgriuvusios lubos palaidojo pakylą, kuria visiškai neseniai žengė fiureris. 8 žmonės žuvo, 65 buvo sužeisti. Kai A. Hitleris sužinojo kėsinusis į jo gyvybę, pasakė: „Aš džiaugiuosi. Tai, kad išėjau anksčiau nei paprastai, rodo apvaizdą padedant man pasiekti tikslą“.

Tai buvo save ir savo bendraminčius padrąsinantys žodžiai: naciai ruošėsi dar daug ką nuveikti. Tuo metu, užėmus Lenkiją ir didelę Europos dalį, jau buvo pradėtas Antrasis pasaulinis karas, pasidalinta Rytų ir Vidurio Europa. J. Stalinas ir A. Hitleris kol kas bičiuliavosi, bet kartu stalčiuose saugojo planus, kaip vienas kitą pašalinti. Įdomu, kad tiek vienas, tiek kitas minėtąją O. Čechovą apdovanojo valstybiniais apdovanojimais „už drąsą ir atsidavimą“…

Kaip rašė sporto žurnalistas ir istorikas Robertas Petrauskas filmo „Trečiojo reicho žlugimas“ anotacijoje, tas 13 minučių Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ praėjus 66 metams skambiai pavadino pačiomis brangiausiomis XX amžiuje. Be kita ko vokiečių leidinys priminė, kokia svarbi Vokietijos istorijai buvo lapkričio 9 d. Šią dieną 1918 m. buvo įkurta pirmoji Vokietijos respublika, 1923 m. A. Hitleris ją pabandė nuversti, 1938 m. lapkričio 9-ąją per Vokietiją nuvilnijo antižydiškas pogromas, į istoriją patekęs „Krištolinės nakties“ pavadinimu, o 1989 m. lapkričio 9 d. buvo pradėta griauti Berlyno siena, skyrusi Vakarų ir Rytų Vokietijas. Tačiau jei 1939 m. Hitleris būtų užsilaikęs Bürgerbräukeller aludėje 13 minučių ilgiau, svarstė žurnalas, Vokietijos ir viso pasaulio istorija būtų kitokia – Berlyno sienos nebūtų reikėję griauti, nes ji niekada nebūtų buvusi pastatyta.

O iš tiesų, kokia būtų Europa be A. Hitlerio? Ar būtų pasikeitę nacių planai, jei prieš 75-rius metus fiureris būtų iškeliavęs į dausas? Kokia būtų Lietuva ir visa SSRS? Gal tada Berlynas taip nebūtų išgąsdinęs Lietuvos vadovų, kurie pakėlė rankas prieš J. Staliną… Tuščios spėlionės principu „kas būtų jeigu būtų“. Paprastai vieno asmens pašalinimas, net jeigu jis ir genialiausias organizatorius ir nacionalinės isterijos kurstytojas, koks, neslėpkime, buvo A. Hitleris, o dabar tokiu laikomas ir V. Putinas, iš esmės nelemia valstybės vystymosi.

Taip, naciai galbūt nebūtų nužygiavę toliau Lenkijos, tuomet Baltijos šalys būtų vis vien likusios sovietų okupuotos. Gi siena tarp Rytų ir Vakarų eitų kažkur nuo Karaliaučiaus per Suvalkus, Lvovą, Besarabiją iki Krymo, Lietuva būtų tapusi tikra pafrontės valstybe. Gal pasaulis nežinotų tokio baisaus žodžio – holokaustas…

Bet laikas trupina visas sienas. Anksčiau ar vėliau būtume iškovoję laisvę. Tokia tautos valia, kuri yra aukščiau už mylimus ar pasmerktus valdovus. Burti iš kavos tirščių galime ir šių dienų diktatorių akivaizdoje. Pavyzdžių, kokia būtų Rusija, jei Kremliuje liktų 83-jų sulaukęs Borisas Jelcinas ar jo vietoj atsidurtų kas nors iš užgniaužtos opozicijos…

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *