Rasa ir Kęstutis Keturakiai šiais mokslo metais kasryt išlydės 12 vaikų, iš jų – tris pirmokus. Šeimyna globoja net 18 vaikučių. Šiam gausiam būriui, Alšėnų seniūnijoje gyvenančioje šeimynoje, Rugsėjo 1-osios išvakarėse surengta dailės terapijos pamoka, jie pradžiuginti dovanomis.
Vaikai piešė pasiūlyta tema – kaip jie pasitinka rugsėjį. Piešiniuose – daug gėlių, už rankų susikibusių vaikų. Popietę sumanė Kauno rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė.
Buvo teptuką rankose laikiusių ir pirmą kartą. Jie įdėmiai klausė mokytojos patarimų. Mažajai Emilijai labiau knietėjo kyštelti pirštelį į dėžutę su dažais, o Alanas garsiai pareiškė, kad jam puikiai sekasi piešti ir suaugęs būtinai taps dailininku.
Vaikai kelioms valandoms paniro į spalvas – užmiršo net ant stalų stovinčius šakočius. Margarita, pati keturis sūnus auginanti mama, džiaugėsi puikia terapija mažiesiems. Padėti įgyvendinti šį sumanymą, jai neatsisakė niekas.
Iš rajono lentpjūvių gavo lentelių piešimui. Mažuosius pamokyti pasisiūlė dailininkė keramikė Daiva Kablienė. Prie gražios iniciatyvos prisidėjo Aurelijos Makūnienės paramos ir labdaros fondas. Tad teko įsigyti tik akrilo dažų.
Per vasarą – 300 vištų pietums
Mažiesiems A. Makūnienė padovanojo muzikinį grotuvą, rūbų ir kelias dešimtis porų avalynės: sportinio apavo, puošnių mergaitiškų batelių. Šios dovanos labiausiai nudžiugino šeimynos mamą Rasą. Batai čia išties reikalingi.
Šeimyna valgo tik pačių gamintą maistą. „Per vasarą užsiauginame ne mažiau kaip 300 vištų, bent dvidešimt po 30 kilogramų sveriančių kalakutų, skerdžiam jautį, penkias kiaules“, – vardijo Rasa, varstydama išrikiuotų šaldytuvų duris ir rodydama užšaldytą mėsą.
Daržovės irgi tik pačių augintos. R. Keturakienės žodžiais, parduotuvėje nusipirkti būtų paprasčiau, bet šiems vaikams reikia kuo sveikesnio maisto.
Nelengvo darbo ėmėsi visa šeima
Prieš vienuolika metų, tris savo atžalas užauginę Dalė ir Donatas Pažėrai, nusprendė globoti tėvų apleistus mažylius. Prisipažįsta, kad išėjus atskirai gyventi sūnui ir nutilus anūkėlių klegesiui, atsirado tuštuma.
Prieš ketverius metus prie tėvų prisidėjo kartu gyvenanti Rasa. Su vyru Kęstučiu ji įkūrė šeimyną. Moteris nelinkusi pasakoti, su kokiais rūpesčiais susiduria. Bet kiekvieno savo vaiko istoriją, poreikius, pomėgius, galimybes, žino kaip savo dukros Gintarės.
Šeimynoje globojami turi viską, ko reikia laimingai vaikystei. Jaukius kambarius, dviračius, lanko sporto ir muzikos mokyklas. Po kiemą vaikšto net du poniukai. Pasiilgsta tik tėvų. Rodo septynmetis vienintelį kartą per metus aplankiusio tėvo dovaną – aptrintas kortas – ir spindi akys.
R. Keturakienė žino, kad viena svarbiausių jos užduočių – užtikrinti laikinoje globoje esančių vaikų ir jų biologinių tėvų bendravimą, padėti tėvams kapstytis iš duobės. Dirbti padeda praktika ir teorinės žinios, įgytos Kauno kolegijoje studijuojant socialinį darbą.
Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Janinos Dabašinskienės žodžiais, Rasos Keturakienės šeimyna yra didžiulis ramstis. „Kai tenka vidury nakties vežti girtų tėvų smurtą patyrusį vaiką, žinau, kad čia jis jaus saugumą ir šilumą“.
Mažiausias Keturakių globotinis – keturių mėnesių mažylis. Vyriausia – septyniolikmetė Laura, ji ketina studijuoti žurnalistiką. Šiuo metu tai vienintelė Kauno rajone veikianti šeimyna.
