„Ir už ką man, vargšui piemenėliui, septintam gandro atneštam vaikeliui šeimoje, tokia garbė matyti jūsų gausų ir gražų būrį?“ – su ašaromis akyse sveikintojų klausė Anicetas Butkus, šimto metų sulaukęs Naujienos kaimo (Batniavos seniūnija) ąžuolas.
1913 m. birželio 22 d. Kurų kaime, Radviliškio rajone gimęs senolis, jau vienuoliktus metus gyvena su dukros Vidos Packočinienės šeima Kauno rajone. Jubiliejaus proga jo pasveikinti atvyko Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas, Seimo narės Ramintos Popovienės padėjėja Lionė Pikelienė, savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė, Batniavos seniūnas Vytautas Astromskas, „Sodros“ atstovai. Dainomis senolį sveikino Batniavos folklorinis ansamblis „Karklė“.
Anicetas tėvų pageidavimu amato mokėsi prie siuvėjo. Siūti pramoko, tačiau siuvėju niekada nedirbo. Kaip juokėsi pats Anicetas, iš siuvėjo išmoko humoro, padėjusio sulaukti šimto metų.
Savo gyvenimą vyras atidavė Lietuvos geležinkeliui. Neištvėrė be darbo ir išėjęs į pensiją: dirbo eiguliu Šiaulių rajone, Kairių girininkijoje, vėliau dirbo pašte – krovė siuntinius iš juos atgabenusių traukinių.
Su žmona Juzefa užaugino 3 vaikus – dukras Vidą, Palmirą ir sūnų Vilių. Visi vaikai baigė aukštuosius mokslus: sūnus – chemikas, dukros – ekonomistės. Dukra Palmira sulaukusi vos 42 mirė. Senolis turi 5 anūkus ir 15 proanūkių.
„Mamytė darydavo valgyti, o gyventi išmokė tėvelis. Jis davė tai, kas svarbiausia vaikams – bendravimą. Su tėveliu lenktyniaudavome pačiūžomis, skriedavome per pusnis su slidėmis. Išmokino pajusti žodį – su malonumu ir įmantria intonacija skaitydavo įvairiausius tekstus – paversdamas juos stebuklingais. Pas tėvelį glėbyje slėpdavomės nuo bauginančio griaustinio. Tik tėvelis išmokino patikėti, kad neįmanomų dalykų nėra – pats pasigamino dviratį iš medžio, o nuobodžiausia pintinė jo rankose virsdavo inteligentišku gaminiu“, – pasakojo dukra Vida.
Anicetas Butkus baigė tik keturias klases ir kaip pats juokavo – į tris iš jų nėjęs už sūrius mokytojai – ir tuomet egzistavę „kištukai“.
„Neturtingą, mokslo neragavusių tėvelių gyvenimą atpirko palikuonių pasiekimai. Visi vaikai ir anūkai baigė universitetus. Trys anūkai pasiekė daktaro laipsnio. Kas žino, kiek laukia dar“, – kukliai šypsojosi dukra Vida.
Visą gyvenimą uoliai dirbusiam senoliui – namie sėdėti sunku. Anicetas kas rytą eina pasivaikščioti – aplanko kryžių, kuris jam mena mirusią žmoną. Tik šeimos narių nebenori trukdyti – tad sėdi kartais ant akmens prie kelio ir laukia, kol kas praeis – gal pakalbins. Taip jau sulaukė vieno kaimyno dėmesio – 10 metų ėjęs pro šalį vyras tik pasisveikindavo. Dabar sėdi ant akmens ir šnekučiuojasi abu. Su malonumu senolis įrankius į rankas pasiima – vėjarodes remontuoja. Tačiau didžiausias rūpestis – skruzdėlynai. Juos kasdien prižiūri. Skruzdėlytėms valgyti nuneša, žolę dalgiu aplink jų namelius apipjauna. Lentelėmis apkala, kad nerūpestingieji neištryptų.
„Tik grėblio į rankas nebeima. Sako, kad savo jau nudirbo“, – juokėsi dukra Vida.
„Pagrandukas šeimoj buvau. Pykdavau ant tėvelių, kad moterišką vardą man davė. Vis „Ancė“, Ancytė“. Tik tada ir pykau. Neturtingai, bet su meile ir pagarba gyvenom. Gal todėl ramiai ir ilgai tebegyvenu, – šypsojosi šimtametis.
Šiuo metu Kauno rajone gyvena 13 šimtamečių. Liepos 3 d. bus sveikinama 14 šimtametė, Garliavos apylinkių seniūnijos gyventoja.
