Laimos Purlienės straipsnyje „Atneškime dvasinės šilumos“ įsivėlė klaida. Apmaudu, kad klaidos kartojamos ir rimtuose leidiniuose: Juozapo Romualdo Bagušausko knygoje ,,Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam rėžimui ir jo slopinimas“ (Vilnius: Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999) dvi atskirai veikiančios jaunimo grupės suplaktos į vieną. Nurodoma visai ne ta priesaikos davimo vieta, ne tas tekstas, ne tie žmonės. Dar keisčiau atrodo tas pats įvykis Algimanto Nako knygoje „Vardan Lietuvos“ (Vilnius: Technika, 2008) . Šioje knygoje skaitome, kad 1961 metais iš Kauno politechnikos instituto pašalinti studentai Mykolaitis, Laurinavičiūtė ir asistentas Bagdonas, o kad tuo pačiu metu iš tų pačių grupių su triukšmingu viešu teismu pašalinti Lietuvos valstybinės konservatorijos studentai ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos moksleiviai – nei žodžio. Ar dėl to, kad smerkiamojo teismo dalyvių pasisakymai kai kam yra neparankūs, tuo tarpu, tie kurie smerkė – parodyti kovotojais?
Tad ir minėtas, mano bendražygiui ir bičiuliui skirtas L.Purlienės straipsnis išėjo gerokai netikslus. Straipsnyje paminėti ne visi antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo dalyviai, be to, paminėtas vienas asmuo, kuris nebuvo tos grupės dalyvis, o taip pat nebuvo Lietuvos valstybinės konservatorijos studentas (Irenijus Šmidtas). Tekste rašoma: „Ir visi drauge pamąstysime, ar ne verta mums, broliai ir seserys, padaryti tą patį, ką kažkada, jeigu atmintis nepaveda, pokaryje, berods, Zapyškio bažnyčioje yra padarę (trys jaunuoliai: Kazimieras Kalibatas, Irenijus Šmitas ir Leonas Pranulis)…“, „…* Vilniaus valstybinės konservatorijos studentų Kazimiero Kalibato, Irenijaus Šmito ir Leono Pranulio priesaika. 1959 m. senojoje Zapyškio bažnyčioje:…”
Iš tikrųjų, buvo taip:
Kaune 1956 – 1957 m. buvo įkurtos dvi antisovietinės neginkluoto pasipriešinimo pogrindinės grupės:
Pirmoji grupė: 1956 m. Zigmas Tamakauskas, Vilniaus universiteto studentas, lituanistas, po Vengrijos įvykių pradėjo bendrauti su Kauno katedros choro jaunimu. 1957 m. Vandos Kalibataitės (Kazimiero Kalibato sesuo, 1935 -1964 m.) bute pradėjo rinktis jaunimas, daugiausia Zigmo Tamakausko ir Vandos Kalibataitės bičiuliai. Buvo kalbama patriotinėmis ir religinėmis temomis. Susibūrė slapta organizacija, turėjusi tikslą ugdyti religinę ir tautinę savišvietą. Zigmas Tamakauskas, didelis Vilniaus filomatų ir filaretų gerbėjas, sugalvojo, kad reikia priimti priesaiką. Turėdamas ryšių su Kauno katedra, slapta, naktį prieš 24 valandą sukvietė visus į Kauno Katedrą kur vienoje koplyčioje buvo priimta priesaika. Priesaiką davė: 1) Zigmas Tamakauskas, 2) Vanda Kalibataitė, 3) Kazimieras Kalibatas, 4) Pranė Bajoriūnaitė, 5) Algimantas Mišeikis, 6) Joana Gustaitė, 7) Grasilda Kniukštaitė, 8) Stefanija Lanakerytė, 9) Marija-Teresė Laurinavičiūtė, 10) Teodoras Sakalauskas, 11) Irena Saltysiokaitė, 12) Elena Liutkevičiūtė, 13) Jonas Mykolaitis, 14) Paulina Keparutytė, 15) Aurelija Kniukštaitė ir 16) Romualdas Voveris (kuris, deja, įtariama, buvo provokatorius). Aktyviausiai grupėje veikė Zigmas Tamakauskas ir Vanda Kalibataitė, po to Kazimieras Kalibatas ir Algimantas Mišeikis.
Antroji grupė: Kazimieras Kalibatas 1957 m. sugalvojo įkurti antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinę grupę su savo draugais, Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos mokiniais. Apie antrosios grupės buvimą žinojo ir Zigmas Tamakauskas, kuris antrosios grupės dalyvių asmeniškai nepažinojo. Šiai grupei vadovavo Kazimieras Kalibatas. Kiti grupės nariai buvo: 1) Algimantas Mišeikis, 2) Leonas Pranulis, 3) Vytautas Šeinauskas, 4) Juozas Rimas, 5) Kazys Kšanas, 6) Algimantas Brundza, 7) Algimantas Bendoraitis, 8) Vytautas Rakauskas, 9) Leonas Ulevičius, 10) Alfonsas Ūsas, 11) Antanas Vyšniauskas, t.y., kartu su Kazimieru Kalibatu, šią grupę sudarė 12 žmonių. Buvo dar atskira iš Juozo Gruodžio mokyklos merginų grupė, kuriai vadovavo Birutė Rutkauskaitė, apie jos buvimą žinojo tik Kazimieras Kalibatas, todėl ji sovietinio saugumo liko neišaiškinta.
Antroji grupė, kuriai vadovavo Kazimieras Kalibatas, 1957 m. davė priesaiką Zapyškio senojoje bažnyčioje. Priesaiką sukūrė Kazimieras Kalibatas. Tautinę vėliavą pasiuvo Leono Pranulio motina. Sargybą prie bažnyčios ėjo Leono Pranulio brolis Vytas. Priesaikos tekstą ir tautinę vėliavą pasiėmė saugoti Leonas Pranulis. Sovietiniam saugumui išaiškinus abi grupes, jų nariai buvo vienu metu tardomi Kaune ir Vilniuje. Vieni buvo pašalinti iš Vilniaus universiteto, Lietuvos valstybinės konservatorijos, Kauno politechnikos instituto ir Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklos, kiti palikti toliau mokytis su papeikimais. Iš Lietuvos valstybinės konservatorijos buvo pašalinti Kazys Kalibatas ir Algimantas Mišeikis su įrašu dokumentuose, kad pašalinti kaip ,,aktyvūs nacionalistinių-religinių grupių dalyviai“.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, priesaika iš slaptavietes buvo atkasta ir Vilniuje, dalyvaujant Kazimierui Kalibatui, Leonui Pranuliui, Algimantui Mišeikiui ir Juozui Rimui, visiems nusifotografavus, iškilmingai perskaityta, vėliau pranešant apie tai kitiems draugams.
Kažkada buvę jauni tampame garbaus amžiaus ir malonu, kad kas prisimena ir pagerbia, o tuo labiau, kad įvertinama draugo veikla, apie kurią žinai geriausiai ir tiksliausiai.
Algimantas Mišeikis yra antisovietinio neginkluoto pasipriešinimo pogrindinės grupės dalyvis
O, DAR ILGAI BUS SUVEDINĖJAMOS SĄSKAITOS. DAR DAUG KARTŲ REIKS TIESINT ISTORIJAI KUPRĄ 🙁
Visomet, nes Jūs ir daugelis kitų neteisingai suvokiate istorija. Istorija nepraeina. Mes nuolat gyvename istorijoje, mes tęsiame istoriją mes esame istorijoje, mes gimstame istorijai.
Jonai, prisipažink, kad dažnai patenki į ,,istorijas” 😀
Nuoširdžiai atsiprašau dėl klaidos. Apie klaidą sužinojau po renginio, kalbėdamasi telefonu su gerbiamu Kazimieru Kalibatu ir jo žmona Eleonora, todėl rengiausi pati klaidą ištaisyti ir parašyti išsamesnį straipsnį šia tema, apie tai informavau “Alko” redakcijos redaktorių Joną Vaiškūną. Deja, dėl pavasarinio viruso ir kitų gana rimtų priežasčių ( lankiau ligoninėje, o po to palaidojau labai artimą bičiulę), man nepavyko laiku nuvykti pas Kazimierą Kalibatą ir pasikalbėti bei parašyti straipsnelį su atsiprašymu.Tuokart rašydama aš specialiai pridėjau žodžius “jeigu atmintis nepaveda”, nes turėjau abejonę dėl p. Irenijaus Šmito dalyvavimo Zapyškio bažnyčioje. Mane netyčia suklaidino pokalbyje su viena renginio organizatore paminėta šita man negirdėta pavardė. Buvo sakoma, kad tai artimas K. Kalibato draugas, bendražygis, pažįstantis jį nuo jaunystės, todėl ėmesis organizuoti draugo sukakties šventę Mokytojų namuose. Anksčiau, po Leono Pranulio mirties, dar buvau skaičiusi straipsnį apie įvykius Zapyškio bažnyčioje, bet įsidėmėjau tik L. Pranulio ir K. Kalibato pavardes, todėl iš anksto jau aname straipsnelyje atsiprašiau dėl galimo netikslumo, nes I. Šmito pavardės anksčiau nebuvau girdėjusi. Mano rašymo tikslas buvo tik pakviesti žmones į renginį ir taip bent kiek atsidėkoti K. Kalibatui už jo gerus darbus. Ponas A. Mišeikis pirma manęs suskubo pateikti tikslesnę informaciją, aplenkė mane viso labo keliomis dienomis. Taip pat labai malonu, kad pastaba dėl mano klaidos buvo pakankamai korektiška. Atsiprašau ir niekuo dėto pono I. Šmito, tikiuosi, kad jo pavardės paminėjimas tokioje garbingoje draugijoje labai neįžeidė. Aš žaviuosi Kazimiero Kalibato darbais, todėl ir pati būčiau tą klaidą ištaisiusi. Suprantu, kad tų įvykių dalyviams buvo apmaudu dėl netyčia atsiradusio “dalyvio”, bet tikiuosi, kad tuo nesusipratimas jau ir baigėsi. Dar kartą prašau man atleisti už geranoriškame darbe atsiradusią netyčinę klaidą. Su artėjančiomis kazimierinėmis, mielas mokytojau Kazimierai Kalibatai! Sveikatos, pavasarinės energijos ir geros nuotaikos Jums ir poniai Eleonorai. Laima Purlienė